Savaitraštis „15min“ pateikia dvi Lietuvoje paliktų vaikų istorijas.
Kai motina pirmąkart išvyko į Vokietiją užsidirbti, Aušrai tebuvo 10 metų. Be tėvo gyvenusi mergaitė liko su močiute Marijampolėje. Po dvejų metų motina sugrįžo, tačiau neilgam – praėjus vos metams išvyko antrąkart. Šįkart ne tik dėl pinigų – motina norėjo išbristi iš alkoholio liūno. Aušrai tada suėjo trylika.
Monika viena Lietuvoje liko sulaukusi 15 metų. Tėvai gavo gerą darbą užsienyje, bet ji nepanoro išvykti, nes mokėsi puikioje mokykloje. Likusi viena Monika tėvų nepasigedo, atvirkščiai, – net pagalvodavo, kad būtų gerai, jei jie neskambintų kasdien.
Viena svetimuose namuose
Aušra be mamos gyvena jau 11 metų. Anksti įpratusi gyventi savarankiškai 21-erių sulaukusi mergina neslepia: jos vaikystė nebuvo lengva. „Gyvendama su močiute labai laukiau, kada pamatysiu mamą. Buvau mažas vaikas, išsiilgęs motinos. Kai mama išvažiavo antrąkart, išsikrausčiau į Vilnių – apsigyvenau pas tetą“, – leidžiasi į prisiminimus Aušra.
„Iš pradžių teta buvo tiesiog fantastiška. Ji man leido lankyti daugybę būrelių, keliauti, užsiimti tuo, kas patinka. Apie mamą net nepagalvodavau – buvau labai laiminga. Juk galima įsivaizduoti, kaip atrodė gyvenimas kartu su ja: ji buvo išgeriantis, niekur nedirbantis žmogus“, – prisimena mergina.
Tačiau netrukus idilė baigėsi: sulaukusi 16-os Aušra suprato, jog tetos namuose yra svetima: „Mano mama labai nesutarė su teta, todėl ji man visada prikaišiodavo dėl motinos. Tada ėmiau jaustis negerai.“
Barnių kasdien kildavo vis daugiau. „Man netrūko nieko – nei laimės, nei veiklos, nei pinigų. Tačiau ilgainiui viskas virto tiesiog nesusipratimu – prasidėjo nesutarimai, prikaišiojimai. Tada supratau, kad esu viena ir ši šeima – ne mano“, – prisimena Aušra.
Tetai kliuvo viskas: Aušros noras bendrauti su motina, jos panašumas į ją, net išvaizda: „Iš tiesų mudvi su mama labai panašios. Todėl teta nesyk yra pasakiusi, kad negali į mane žiūrėti. Tai skaudino.“
Motina – tik draugė
Su motina Aušra daugiausia bendraudavo telefonu, tačiau nereguliariai: „Kartais mama tiesiog dingdavo – nebendraudavome pusę metų“. Kartais jos susitikdavo: tai Aušra pas mamą, tai mama pas Aušrą atvažiuodavo. Tik dabar nebeatvažiuoja.
Aušra: „Savo mamos nesuvokiu kaip motinos – ji neatlieka motinos pareigų. Mano mama man yra draugė.“
Tetai tokios kelionės labai nepatiko. „Teta labai protestavo prieš mano bendravimą su mama. Sunku pasakyti, kodėl. Gal ji pavydėjo? Ji labai bijodavo mane išleisti pas mamą, mat iš jos grįždavau pasikeitusi. Natūralu – mano motina nėra atsakingas žmogus, jai rūpi vakarėliai, ji lengvabūdiška. Turbūt pasikeisdavau ne į gera“, – svarsto Aušra.
Bet motina, nors ir lengvabūdė, ją palaikė ir palaiko. „Mano atvejis – klasikinis. Tėvai palieka vaikus ir siunčia jiems įvairius daiktus, dovanas, pinigus“, – sako Aušra.
Vis dėlto mergina pripažįsta: tikra mama motinos ji laikyti negali: „Savo mamos nesuvokiu kaip motinos – ji neatlieka motinos pareigų. Mano mama man yra draugė, su kuria galiu pasišnekėti apie viską, tačiau ji neturi mamos autoriteto.“
Sulaukusi 17-os Aušra nutarė gyventi savarankiškai. Puikiai kalbanti prancūziškai, mergina ėmė pati mokyti kitus kalbos, užsidirbo ir trenkė tetos namų durimis. „Nebenorėjau kentėti psichologinio smurto namuose. Turėjau laikyti egzaminus, stengtis mokytis. Supratau, kad tokioje įtampoje gerų rezultatų tikrai nepasieksiu“, – ryžtą gyventi vienai paaiškina Aušra.
Pasilikti nusprendė pati
Aušros bendraamžė Monika taip pat patyrė gyvenimo be tėvų skonį. Tiesa, likimo sesėmis merginų vadinti negalima – Monikai šeimos emigracija netapo dideliu išbandymu. Bent ji taip sako.
Tėvui gavus puikų darbo pasiūlymą Airijoje, svetur išsikraustyti turėjo visa šeima. Monika irgi buvo nusiteikusi emigruoti, tačiau viską sujaukė žinia, jog mergina įstojo į prestižinę sostinės mokyklą. Tuo metu vos 15-os Monika turėjo apsispręsti – sekti paskui šeimą ar likti vienai. „Jie manęs nepaliko, tai aš likau čia“, – šypsosi mergina.
Pirmas emigravo tėvas. Sužinojusi, kad laukiasi, po pusmečio Airijoje apsigyveno ir motina. Monika liko su seneliais: „Seneliai sakydavo, kad mane augina tėvai, todėl tikindavo manęs nekontroliuojantys. Iš tiesų kontroliavo dvigubai.“
Senelių kontrolę papildė tėvų rūpestis. „Perėjau į naują mokyklą, susiradau naujų draugų, vaikiną. Tėvai mane vis tiek kontroliavo – jie man leisdavo arba neleisdavo, jiems viską pasakojau ir nieko neslėpiau. Skambindavo vidury dienos, klausdavo, kur esu, ką veikiu, su kuo“, – prisimena mergina.
Tiesa, Monika pabandė Airijoje gyventi kartu su tėvais. Į Airiją pas tėvus ji išvyko dešimtoje klasėje, tačiau ilgai ten neužsibuvo – grįžo po metų. Nepatiko: „Esu patriotas vaikas, kuris ten nevažiuos.“
Tiesa, grįžusi kartu su seneliais gyventi taip pat nebenorėjo – liko viena dideliame name, augo prižiūrima dėdės. Bet sulaukusi aštuoniolikos Monika tvirtai pareiškė: jai nereikia niekieno priežiūros, ji gali ir nori būti savarankiška.
Padėjo subręsti
Apie savarankišką gyvenimą Monika nedaugžodžiauja, tačiau tvirtina, jog viskas ne taip sudėtinga, kaip galėtų atrodyti – ji visada mokėjo savimi pasirūpinti: „Visada buvau savarankiškas vaikas, tad problemų buityje ar ko nors panašaus man nekildavo – didžiausia bėda būdavo tai, kad vėlai vakare neturėdavau nieko, kas mane galėtų pasiimti iš miesto ir pargabenti namo.“
Monika: „Draugams sakydavau, kad man sunku, kai tėvai grįžta – aš juk pripratusi gyventi viena, būti savarankiška. Jiems grįžus viskas pasikeičia.“
Apie psichologines problemas Monika taip pat niekada nepagalvodavo: nors tėvai gyveno už tūkstančių kilometrų, jai jie visada atrodė esantys čia pat: „Su tėvais bendraudavome labai daug. Kartais man net norėdavosi, kad bendrautume mažiau – nuolat kalbėjomės telefonu kiekvieną dieną. Vėliau bendravimo mažėjo – jau kokius trejus metus šnekamės vos dukart per savaitę. Žinoma, susirašinėjame elektroniniu paštu.“
Anot Monikos, su tėvais mažiau bendrauti ji ėmė ne dėl to, jog jie – toli. „Manau, kad mūsų bendravimas pakito natūraliai, o ne dėl jų emigracijos. Juk aš augau, turėjau paauglystę, keičiausi. Žinoma, galbūt šiek tiek atitolome – ne visada turėjau ką jiems papasakoti“, – pripažįsta mergina.
Monika mano, kad tėvų emigracija jai padėjo subręsti: „Juokinga būdavo klausytis bendraamžių problemų – jie skųsdavosi, kad tėvai liepia prižiūrėti namus, apsitvarkyti. Pati kiekvieną savaitę plaudavau tualetą, grindis, skalbiau, lyginau – ant mano pečių buvo visas namas. Tvarkiau juk sau.“
Draugai mokykloje į merginą žvelgė su pagarba – be šeimos klasėje ji buvo vienintelė. Bet Monika nepaliovė jų stebinti: „Draugams sakydavau, kad man sunku, kai tėvai grįžta – aš juk pripratusi gyventi viena, būti savarankiška. Jiems grįžus viskas pasikeičia.“
Nuskriausti ir palikti
Marija Giedraitytė, Mykolo Romerio universiteto psichologijos lektorė
„Į tėvų išvykimą vaikai dažniausiai reaguoja stipriai, tačiau daug kas priklauso nuo jų amžiaus. Kuo vaikas mažesnis, tuo jam sunkiau susigaudyti, kas nutiko. Jei vaikas tėra 4–5 metų, jis vis dar mąsto mistiškai – gali prisifantazuoti, kad tėvai niekada negrįš, net kad jie mirė. Į tėvų išvykimą mažas vaikas reaguoja kaip į netektį – liūdi ir gedi, jaučiasi paliktas.
Vyresniems vaikams reikia mažiau aiškinti situaciją, todėl jie reaguoja silpniau, tačiau bet kokiu atveju, tėvai vaiko gyvenime – vienas svarbiausių faktorių, tad šis pasikeitimas jiems didelis. Atviriau pakalbėjus su tokiais vaikais pasidaro akivaizdu: jie jaučiasi nuskriausti ir palikti, o jų vidinė būsena prilygsta našlaičių.
Paliktų vaikų savijauta labai priklauso nuo to, kaip gerai tėvai jiems išaiškina situaciją. Kartais vaikai tiesiog nesusigaudo, kas įvyko, nes tėvai niekada taip gerai ir nepaaiškino. Jei seneliai ar tetos pristatomi kaip tėvų pakaitalas, vaikas tikrai gali jaustis prastai – gėdytis prieš klasės draugus, jausti diskomfortą.
Neigiamai į tėvų emigraciją sureagavęs vaikas gali imti netinkamai vertinti ir save, ir kitus, pasijausti šeimininkais, kurti savo taisykles, vadovauti. Tokiais vaikais neretai skundžiasi mokyklos, vadina juos sunkiais vaikais.
Pasitaiko, kad vaikai ima protestuoti – pyksta ant tėvų, nebendrauja. Bet yra vaikų, kurie tėvų emigraciją priima kaip naują galimybę ir ja didžiuojasi – įžvelgia naujas perspektyvas, keliauja pas tėvus. Tai apskritai nėra vien neigiamas dalykas nei vaikui, nei šeimai.“
Tėvus kankina kaltė
Diana Šyvytė, psichologinių konsultacijų ir krizių įveikimo centro „Gera būsena“ psichologė
„Gyvenimas atskirai nuo vaikų nelengvu išbandymu tampa ir emigruoti nusprendusiems tėvams. Dauguma emigruoti ir vaikus palikti nusprendusių tėvų mano, kad išvažiuoja trumpam ir greit grįš, tačiau vėliau viskas susiklosto kitaip – keli mėnesiai virsta keleriais metais, o tėvus ima kamuoti didžiulis kaltės jausmas.
Vieni bando kaip įmanoma daugiau bendrauti su vaikais – jiems skambina, palaiko ryšį. Kiti siunčia pinigus vaikus prižiūrintiems artimiesiems, kad šie pirktų vaikams žaislus, leistų lankyti būrelius, patys vaikams perduoda dovanas.
Neretai kamuojami kaltės jausmo tėvai ima leisti vaikams kur kas daugiau, nei leistų būdami šalia – tarsi švelnina draudimų ribas, kurios yra būtinos normaliam vaiko augimui ir vystymuisi.
Vaikams būna sunkiausia tai, kad tėvai ima nebedalyvauti jų bėdose ir rūpesčiuose arba dalyvauti juose žymiai mažiau nei dalyvautų, jei būtų šalia – net aktyviai bendraudami su vaikais tėvai žino ne viską: daug ko nemato, negirdi, patys nepasako. Todėl vyksta atitolimas – tiek fizinis, tiek emocinis.
Tėvams sugrįžus pas vaikus arba šiems išvykus gyventi pas tėvus atstatyti normalų tarpusavio ryšį įmanoma, tačiau tai nėra lengva. Tam reikia daug laiko ir pastangų, visa atsakomybė tenka tėvams – būtent jie turi stengtis suartinti šeimą, o dažnai tai būna keblu – jei vaikas yra paauglys, atstatyti ryšį jis gali ir nelabai norėti“.
Tūkstančiai vaikų
Duomenų, kiek Lietuvoje gyvena vaikų, kurių tėvai, emigravę, šalyje nėra – to nežino nei Lietuvos statistikos departamentas, nei Migracijos departamentas, nei Gyventojų registro tarnyba.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenimis, 2011 metais iš viso buvo 2 026 vaikai (1 044 mergaitės ir 1 022 berniukai), kuriems dėl tėvų išvykimo į užsienio valstybes nustatyta globa.
2004-2009 m. vidutiniškai per metus iš Lietuvos emigruodavo 16 tūkst. žmonių. 2010 m. šis skaičius gerokai išaugo – išvykimą deklaravo 83 tūkst. migrantų. 77 proc. emigrantų yra 15-44 metų. Tarp Lietuvos gyventojų tokio amžiaus žmonės sudaro tik 43 proc. visų gyventojų.
Visuomenės požiūris – aiškus
Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai“ duomenimis, 43,8 proc. Lietuvos gyventojų mano, jog tėvai emigruoja ir vaikus palieka ne iš gero gyvenimo, 28,5 proc. gyventojų įsitikinę, jog tėvai emigruoti gali tik tvirtai žinodami, jog jų vaikus kokybiškai prižiūrės atsakingi asmenys, 23,6 proc. tikina, jog tėvai neturi jokios moralinės teisės palikti savo vaikus.
Pagal kitos tos pačios bendrovės atliktos apklausos duomenis, net 62,8 proc. šalies gyventojų mano, kad vaikai šeimos emigracijos atveju turėtų palikti Lietuvą kartu su tėvais, 22, 8 proc. įsitikinę, jog vaiko likimas turėtų priklausyti nuo to, ar yra kam jais pasirūpinti Lietuvoje, 7, 8 proc. tvirtina jog vaikai bet kokia kaina turėtų augti Lietuvoje.
„Spinter tyrimų“ duomenimis, nuomonės, jog vaikai turi emigruoti kartu su tėvais, dažniau laikosi moterys ir jaunesni (26–35 m.) respondentai, rajonų centrų ir kaimų gyventojai. Jog vaikai gali likti Lietuvoje, jei yra kam jais rūpintis, dažniau mano vyrai, didmiesčių gyventojai, jauniausio ir vyriausio amžiaus respondentai.
