Sausio 27-oji – Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena, kuriai paminėti Europos Parlamente šią savaitę numatyta speciali plenarinė sesija. Šiais metais ji dedikuota Vengrijoje gimusiam žydų kilmės kompozitoriui P.Hermannui, kuris buvo nužudytas IX forte.
Žymusis kompozitorius konvojumi Nr. 73 į IX fortą nacių atvežtas 1944 metų gegužę iš Dransi tranzitinės stovyklos, įkurtos netoli Paryžiaus, ir sušaudytas netoli forto esančiame masinių žudynių lauke.
Kauno IX forto muziejuje veikia ekspozicija, skirta atminti konvojumi Nr. 73 atgabentoms aukoms. Joje, įkurtoje vienoje iš kamerų, kurioje turėjo sutilpti apie 100 aukų (jei nakties metu turėjo kas apsiversti, visa eilė versdavosi kartu, nes tiek vietos, gulint ant šono, tebuvo), lankytojai gali išgirsti P.Hermanno kūrinį violončelei.
Beklausant šio kūrinio, Kauno IX forto muziejaus Ekspozicijų ir parodų skyriaus vedėjas Vytautas Petrikėnas papasakojo įtraukiančią ir jaudinančią P.Hermanno ir jo dešimtmečiams dingusios violončelės istoriją.
Atvežti iš toli ir sušaudyti
Šiandien jau žinoma, kad į Kauno IX fortą žydai buvo vežami ir iš užsienio. Vežami ilgą atstumą tik tam, kad būtų išnaudojami sunkiems darbams ir čia pat mirtų.
Pirmieji konvojai link Kauno pajudėjo dar 1941 metų lapkritį. Tuomet vykdyta vadinamoji „Užsieniečių akcija“, kai lapkričio 25 dieną lauke prie IX forto buvo sušaudyti žmonės, atvežti iš Miuncheno, Berlyno, Frankfurto prie Maino.
Lapkričio 29 dieną jau žudyti žydai, atvežti iš Vienos, Vroclavo, Čekoslovakijos. Kaunas tapo tarptautinio Holokausto žemėlapio taškeliu.
IX forte buvo sušaudytos ir iš Dransi tranzitinės stovyklos (perskirstymo punkto) Prancūzijoje atvežtos aukos. Iš viso iš šio punkto išvyko 79 konvojai. 73-asis ypatingas Kauno istorijai. Tai vienintelis konvojus, kuris 1944 metų gegužės 15 dieną pajudėjo link Baltijos valstybių.
73-ajame konvojuje – 10-ties vagonų traukinyje – keliavo 878 vyrai ir berniukai.
„Į Kauną, žinome, atvežti 28 vaikai, kurių amžius svyravo nuo 11,5 iki 18 metų. Kodėl buvo pasirinkti tik vyrai? Reikėjo darbo jėgos. Vykstantieji manė, kad jie vežami į Rytų Europą statyti įtvirtinimų prieš galimą sovietinę invaziją“, – nacių apgaulę įvardijo V.Petrikėnas.
Kaune išlaipino pusę
73-asis konvojus į Kauną atvyko 1944 metų gegužės 18-ąją. 5 vagonai liko Kaune. Jais vykę apie 400 žmonių atvesti į IX fortą. Kita dalis konvojaus važiavo toliau į Šiaurę – į Taliną.
„Atgabenti į IX fortą žmonės nebuvo iškart sušaudyti. Atliekami intensyvūs moksliniai tyrimai, tačiau šią akimirką trūksta duomenų, kas buvo daroma iš pradžių su jais“, – patikino V.Petrikėnas.
73-ajame konvojuje keliavo 878 vyrai ir berniukai.
Kauno IX forte naciai vykdė selekciją – masinių žudynių metu žūdavo tie, kurie nebebuvo tinkami darbams.
Iš 73-ojo konvojaus atrinkta grupė žmonių, galbūt kelios dešimtys, kurie buvo perkelti dirbti į Pravieniškes. Likusieji IX forto kamerose nerimastingai laukė, kas bus toliau.
Žmonės atvyko su įvairiausiais įrankiais, pasiruošę dirbti. Tai įrodo kameroje eksponuojami asmeniniai aukų daiktai, atrasti XX a. 7 dešimt. masinių žudynių vietoje vykdytų kasinėjimų metu. Tarp jų – itin įprasti kasdieniai dalykai: šukos, raktai, akiniai, pypkės. Žmonės vylėsi gyventi įprastą gyvenimą.
Rastos net asmeninės kortelės, ant kurių – pirštų antspaudai.
Visi daiktai buvo apgaubti negesintomis kalkėmis, kurios turėjo sunaikinti masinių žudynių įrodymus.
Iš Dransi atvežti žydai buvo įvairiausių pilietybių – net iš Alžyro, Irako, Ukrainos.
„Mes esame 900 prancūzų“
Kada IX forte buvo sušaudyti 73-uoju konvojumi atvežti žmonės, tiksliai nėra žinoma.
Naciai jautė, kad teks apleisti IX fortą. Tuo metu masinių žudynių lauke buvo baigiama palaikų deginimo, įkalčių naikinimo operacija. Likę pelenai buvo barstomi lauke, tad 73-uoju konvojumi atvežti žmonės turėjo nujausti, kokia tai vieta, o tai nujausdami ant kamerų sienų paliko įvairius įrašus: išraižyti vardai, pavardės, vietovės, iš kur atvežti, datos.
„Deja, po II Pasaulinio karo patalpos buvo naudojamos kaip NKVD kalėjimas, vėliau – sandėliavimui, tad labai nukentėjo. Dalis įrašų buvo sunaikinta, laukia tolesni tyrimai.
Išlikęs itin svarbus išrašas: „Mes esame 900 prancūzų“. Tas, kuris paliko šį įrašą, norėjo perduoti svarbiausią žinutę, kad visa grupė buvo atvežta į Kauną iš Prancūzijos. Galbūt jis nežinojo to, kad pusė vagonų toliau išvyko į Taliną. Įrašai – tiesioginis įrodymas, kad tie žmonės čia gyveno paskutines savo akimirkas“, – žiaurią realybę atskleidė Ekspozicijų ir parodų skyriaus vedėjas.
Anot jo, tie, kurie buvo nuvežti į Pravieniškes, dar kurį laiką dirbo ir buvo sušaudyti, kai nacistinei Vokietijai reikėjo trauktis. Tie, kurie nugabenti į Taliną, taip pat buvo išnaudojami sunkiesiems darbams. Atliktų selekcijų metu silpnesnieji buvo nužudyti.
Besitraukdami naciai organizavo kalinių evakuaciją – žmonės laivais, baržomis buvo gabenami jūra į Štuthofo koncentracijos stovyklą. 1945 metais vykdytų vadinamųjų „mirties maršų“ metu, kada buvo traukiamasi iš vienos stovyklos į kitą, pavyko išgyventi 23 žmonėms, kurie prieš tai minėtu 73-uoju konvojumi buvo nugabenti į Taliną.
Visi tie iš 73-ojo konvojaus, kurie buvo palikti Kaune, buvo nužudyti.
Mecenato dovana
Tarp 73-uoju konvojumi į Kauną atvežtų ir nužudytų žmonių buvo ir 1902 metais Budapešte gimęs vengrų kompozitorius P.Hermannas. Jis buvo laikomas vienu geriausių to meto violončelininkų.
„Mes esame 900 prancūzų“.
XX a. trečiajame dešimtmetyje P.Hermannas persikėlė į Berlyną ir visoje Europoje koncertavo savo XVIII a. pagaminta Gagliano violončele.
Ant jos šono lotyniškai buvo išraižyta: „Ego anima musicae sunt“ („Aš esu muzikos siela“).
„1928 metais Londone nutiko išskirtinis įvykis. Po aristokratų, meno rėmėjų De Graaffų šeimos organizuoto koncerto vyko pobūvis šios šeimos rūmuose. Tame pobūvyje P.Hermannas ėmė šokti su savo violončele. Šoko tol, kol susipainiojo kojos, pargriuvo, o violončelė suskilo.
Po šio įvyko mecenatas Jaapas de Graaffas nusprendė Pálui padovanoti dovaną – seno violončelių gamintojo iš Neapolio instrumentą. Dovanota violončelė buvo sukurta 1720 metais. Pálas šį instrumentą labai mylėjo, tai buvo jo viso likusio gyvenimo palydovas“, – istoriją perteikė V.Petrikėnas.
Po metų virtuoziškas violončelininkas koncertavo Amsterdame. Jo mecenatas Jaapas de Graaffas paragino į koncertą nuvykti savo dukterėčią Adą Weevers, kuri galiausiai tapo Pálo žmona. Jauna pora persikėlė gyventi į Berlyną, 1932 metais susilaukė vienintelės dukros Corrie Hermann.
Tačiau 1933 metais į valdžią atėjus Adolfui Hitleriui, sparčiai besivystant antisemitiškoms nuotaikoms, šeima buvo priversta persikelti į Nyderlandus.
„Deja, bet Ada miršta nelaimingo incidento metu. Tuomet Pálas nusprendė savo dukrelę perduoti globoti žmonos giminaičiams, pats ėmė vėl keliauti, negalėjo nurimti ir sustoti. 1934-1937 metais violončelininkas gyveno Briuselyje, vėliau – Paryžiuje“, – toliau istoriją pasakojo V.Petrikėnas.
Po 80-ies metų
Prasidėjus II Pasauliniam karui, naciams įsiveržus į Prancūziją, P.Hermannas pasitraukė į Tulūzą, tačiau 1944 metų balandį nacių buvo sulaikytas ir išvežtas į Dransi stovyklą.
Didžiulė tikimybė, kad, būdamas vos 42-ejų metų, jis buvo sušaudytas Kauno IX forte. Tik tolesni tyrimai atskleis detalių apie šį įvykį.
Dovanota violončelė buvo sukurta 1720 metais.
Gabenamas į stovyklą, P.Hermannas per langą išmetė raštelį, adresuotą savo pusbroliui. Tame raštelyje prašyta išsaugoti brangiąją violončelę. Pusbrolis dviračiu įveikė 115 km atstumą iki buvusių P.Hermanno namų ir pakeitė brangiąją violončelę pakaitine.
Žinoma, kad iki 1952-ųjų violončelė buvo keletą kartų parduota, vėliau ekspertai prarado jos pėdsakus. Ilgą laiką vyko sudėtingų paieškų detektyvas.
Galiausiai šiokios tokios užuominos atrastos vienoje muzikos instrumentų parduotuvėje Paryžiuje – ten buvo aptikta pažyma apie atliktą žymiosios violončelės būklės įvertinimą, restauraciją.
Vis buvo gaunama žinių, kad kažkur, kažkas, pas kažką matė P.Hermanno violončelę.
Prabėgus 80-iai metų, ją aptiko Oksfordo universiteto lektorė, rašytoja, muzikologė, violončelininkė Kate Kennedy. Ji daug metų ieškojo P.Hermanno instrumento ir jo istoriją įtraukė į neseniai išleistą savo knygą „Violončelė: kelionė per tylą į garsą“.
Vykdydama paieškas K.Kennedy lankėsi Kauno IX forte.
„2022 metų vasario 24 dieną ji IX forto kameroje grojo P.Hermanno kūrinius ir tuo metu prasidėjo karas Ukrainoje. Koks sutapimas! Tos nuotaikos, ta pati tvyranti įtampa tarsi nubrėžė žiaurumų tęstinumą.
Grodama IX forte K.Kennedy dar nežinojo, kur yra P.Hermanno violončelė“, – įdomų faktą 15min atskleidė V.Petrikėnas.
Išdavė įrašas
Gagliano atpažino violončelininkas Jianas Wangas. Perskaitęs K.Kennedy knygą, jis suprato, kad matė graviūrą ant instrumento, kurį 2022 metais Karalienės Elžbietos II konkurso Briuselyje metu laikė jaunas australų violončelininkas Samas Lucasas. Samui violončelę paskolino jo alma mater – Roberto Šumano aukštoji mokykla Diuseldorfe.
2024 metų rugsėjo 29 dieną Londono „Wigmore Hall“ salėje, toje pačioje, kurioje kadaise grojo pats P.Hermannas, vėl nuskambėjo žymiosios violončelės garsas. Taip P.Hermanno dukra C.Hermann, kuriai šiuo metu yra 92-eji metai, pirmą kartą per 90 metų vėl galėjo pamatyti ir išgirsti savo tėvo violončelę.
„Muzika, kuri buvo atlikta paties P.Hermanno su tuo instrumentu, atgyja šiuo metu tarsi paties kompozitoriaus dvasia. Dar vienas istorijos pažinimo būdas – per jo kūrybą, nepažabotą fantaziją,
energiją ir dramatišką pabaigą. Instrumentas šiandien praeitį sujungia su dabartimi“, – reziumavo Kauno IX forto muziejaus atstovas.
Vėl skambės
Sausio 29 dieną Europos Parlamento rengiamo Holokausto aukų atminimo minėjimo metu kaip pagrindinė pranešėja dalyvaus nužudyto kompozitoriaus duktė, bus rodomi vaizdai iš Kauno IX forto, o S.Lucasas garsiąja Gagliano violončele atliks ištrauką iš P.Hermanno koncerto.
Minėjime dalyvaus ir P.Hermanno anūkas Paulas van Gastelis bei K.Kennedy.
„Beje, P.Hermanno anūkas taip pat lankėsi Kauno IX forte. Jis norėjo pratęsti savo senelio pradėtą darbą – užbaigė koncertą violončelei, nespėtą pabaigti P.Hermanno kūrinį. Būtent jis šiuo metu ir skamba vienoje iš IX forto kamerų“, – patikino V.Petrikėnas.
Jo teigimu, visa ši istorija leidžia suvokti, kad Holokaustas – tai ne tik statistika, nebylios nuotraukos ant sienos, o ir žmonės, kurie turėjo savo charakterius, gyvenimus, svajones, tačiau dėl beprotiškų aplinkybių, brutalios nacių vykdytos politikos, neteko savo gyvybių.
Nuo gynybos – iki kalėjimo
Kauno IX fortas pastatytas 1913 metais, I Pasaulinio karo metu. Kaip tikino V.Petrikėnas, šis fortas mažai nukentėjo, nes buvo pats stipriausias iš visų Kauną juosusių fortų.
Lietuvai tapus Nepriklausoma valstybe, 1924-aisiais, IX forte įkuriamas Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo filialas.
1940-aisiais, Lietuvą okupavus sovietams, IX forte įkuriamas NKVD kalėjimas. Kamerose gultų padaugėja.
Sovietų planas – iš čia politinius kalinius, režimui neįtikusius lietuvius, siųsti į gulagus.
Tai truko iki 1941 metų, kai prasidėjo nacistinė okupacija. Tuomet Kauno IX fortas virto masinių žudynių vieta. Žydai iš Kauno geto čia buvo atvežami arba atvedami pėsčiomis – vos 5 km atstumas skyrė getą nuo forto. IX forte aukos buvo sušaudomos.
1941-1944 metais šalia forto esančiame lauke iš viso nužudyta apie 50 tūkst. žmonių. Apie 30 tūkst. jų buvo žydai, likę – lietuviai, romai, lenkai, įvairių tautybių žmonės.
Sienoje, prie kurios buvo šaudomi IX forte uždaryti žmonės, vis dar išlikusios kulkų žymės.
73-ojo konvojaus aukų masinės žudynės buvo paskutinės, įvykdytos IX forte. Supratę, kas tuoj nutiks, belaisviai bandė pasipriešinti, perimti ginklus, tačiau nesėkmingai. Drama vystėsi iki pat pabaigos.
„Žudynės prie IX forto vykdytos precizišku sistemingumu. Paskaičiuota, kokio ilgio ir gylio turi būti duobė, kaip šaudyti, kad „nenuslystų“ kulka ir nesužalotų pačių šaudančiųjų, kad nepanikuotų aukos. Į masinių žudynių lauką jos buvo vedamos grupelėmis“, – teigė V.Petrikėnas, pakvietęs apžiūrėti ir stelą – atminimo lentą, skirtą iš Prancūzijos atgabentiems ir IX forte sušaudytiems žydams.
Pasak jo, Lietuvoje priskaičiuojama apie 210 vietų, kuriose vykdytos masinės žydų žudynės. Paneriuose buvo sušaudyta dar daugiau žmonių nei IX forte – apie 70 tūkst.
