- Grušą žinia apie prokuratūros kaltinimus užklupo viešint JAV
- Švedavičius prisipažįsta ir pasiryžęs atlyginti žalą
- Įtariamojo pašalinimą iš kunigystės svarstys popiežius
- Bažnyčios dėmesys – prevencijai, o ne istoriniam tyrimui
- Grušas priima dalį kritikos dėl dėmesio stygiaus kunigams
- Arkivyskupas mano, kad celibato tema sureikšminama
– Pagal įtarimus kunigas Tadas Švedavičius 23 metus galėjo seksualiai išnaudoti vaikus, nukentėjo keliolika žmonių. Kaip Bažnyčia galėjo to nematyti? Kai kurie žmonės kelia versijas – o gal matė ir dangstė?
– Aš pats stebiuosi, kad niekas nepastebėjo. Pirmas ženklas, kurį gavome, buvo prokuratūros pranešimas, kad yra įtariamasis. Mus visus tai nustebino.
Tokie nusikaltimai yra slepiami tiek nusikaltėlio, tiek aukų, kurios nenorėjo, galbūt dėl gėdos ar kitų dalykų, to išgyventi iš naujo. Dabar žiūrime, kodėl, ir darome ką galime, kad užkardytume, kad nesikartotų tokie dalykai.
Man apmaudu, kad nebuvau čia fiziškai, kai žinia buvo paskelbta. Mes buvome anksčiau gavę iš prokuratūros žinią, kad vyksta tyrimas, tačiau, kol jis vyko, nieko negalėjome sakyti, kol pati prokuratūra nepaskelbė. Ruošėmės pasisakyti. Tačiau apie tai, kad bus spaudos konferencija, išankstinį pranešimą gavome prieš parą.
Aš, deja, buvau rekolekcijose Kalifornijos valstijoje ir per 24 valandas fiziškai neįmanoma sugrįžti, todėl mano pirmas kreipimasis į tikinčiuosius buvo laiškas.
Antras laiškas buvo kunigams, jame prašiau, kad per Žolines jie netylėtų, pasakytų, kad suprantame tą skausmą, o jei kas nors tokius dalykus mato, kad atkreiptų tiek teisėsaugos, tiek Bažnyčios dėmesį, kad galėtume tai užkardyti.
Po pirmojo laiško kai kurie žmonės užsikabino už to, kad kviečiu į maldą. Taip, kviečiu į maldą, nes ji yra svarbus gydomasis ir Dievo veikimo principas. Bet laiške parašiau ne tik apie maldą, bet ir apie konkrečius žingsnius, kurių reikia imtis.
Vienas iš jų – bendruomenė turi stebėti. Ši problema nėra tik Bažnyčios problema. Ji labai plati, dauguma atvejų vyksta artimoje aplinkoje. Kai 2019-aisiais Vyskupų konferencijų pirmininkai buvome sukviesti popiežiaus Pranciškaus į Romą, ten buvo pabrėžtos naujos gairės, ką galime daryti.
Bažnyčia jau nuo 2000-ųjų įvairiose šalyse kuria sistemas, kad bandytų sumažinti tokią riziką, kad ne tik Bažnyčioje, bet ir visuomenėje didėtų žmonių supratimas ir dėmesys, kaip mažinti šią tragediją, šiuos nusikaltimus. Einame, darome – tikrai netobulai, yra kur taisytis.
Noriu atsiprašyti, pirmiausia pačių aukų, kad sukeltas toks skausmas, kad prieš jas buvo padarytas nusikaltimas. Bet taip pat ir Bažnyčios narių, ir visuomenės, kad nesugebėjome užkardyti šito nusikaltimo ir greičiau jo išsiaiškinti.
Dar vienas svarbus dalykas dėl laiko termino. Kai prokuroras paskelbė laikotarpį, skamba, tarsi tie nusikaltimai vyko kasmet. Pagal teisininkų paaiškinimą, nusikaltimas yra ne tik fizinis veiksmas, bet ir nuotraukų laikymas. Tas ilgas laikas, kol teisėsauga nepaėmė nuotraukų, apima to tęstinio nusikaltimo laikotarpį.
Nusikaltimas buvo. Yra kaltinimai, teismas turės juos patvirtinti, bet jau yra ir prisipažinimas, ir bendradarbiavimas su teisėsauga, ir pažadas atlyginti žalą.
– Iš kunigo?
– Iš kunigo. Procesai vyksta.
Yra kur dar taisytis ir tobulėti.
– Pakalbėsime būtinai apie tuos sisteminius dalykus – ką daro ar ko nedaro Bažnyčia ir ką galėtų daryti, bet dar trumpai apie šį atvejį. Ar teisingai suprantu, kad Bažnyčia per visą laiką nebuvo gavusi jokio signalo apie jokį nederamą elgesį ir to kunigo perkėlimas į kitas parapijas niekada nebuvo susijęs su tuo, kad apie jį sklandė kažkokios blogos kalbos?
– Ne, anaiptol. Jo charakteris švelnus. Su kitais kunigais kartais būna bendravimo sunkumų, o šiuo atveju nebuvo jokių raudonų vėliavų, jokių signalų, kad kažkas čia ne taip.
Apskritai, čia yra du skirtingi atvejai.
– Taip, iki šiol kalbėjome apie prievartavimo ir tvirkinimo atvejį. Kitu atveju kunigas neigia savo kaltę dėl pornografinio turinio laikymo.
– Apie tą, kuris neigia savo kaltę, mes sužinojome pirmiausia. Gavome signalą irgi iš prokuratūros ir iš karto jį nušalinome nuo pareigų. Mūsų procedūros numato, kad gavę signalą iš karto nušaliname nuo pareigų – tai reiškia, kad jis negali viešai aukoti Mišių ar imtis sielovados. Bet kol vyksta tyrimas, jam irgi galioja nekaltumo prezumpcija.
Tada praėjo beveik metai, kol gavome antrą signalą iš prokuratūros. Pirmas signalas šiuo atveju irgi buvo tik nuotraukų turėjimas. Mums kilo klausimų dėl datų, aiškinomės, ir tada gavome žinią tiesiai iš kunigo, kad jis teisėsaugos kaltinamas ne tik nepadorių fotografijų turėjimu, bet ir aukų tvirkinimu. Kitą dieną iš karto jį nušalinome nuo pareigų. Dabar jiems galioja apribojimai: Mišias jie gali aukoti tik privačiai ar uždarame moterų vienuolyne, be kitų žmonių.
– Kunigas Tadas Švedavičius pripažino savo kaltę nuo pat pradžių?
– Ne. Pirmiausia buvo kaltinimas dėl šių nuotraukų. Jis iš karto nepripažino. Pripažino tada, kai buvo padėta ant stalo, kad yra auka ir kontaktas su ja. Policija pradėjo ir vystė tyrimą, nuo tada jau nebuvo neigimo.
– Greta teisėsaugos tyrimo vyksta kanoninis tyrimas. Paaiškinkite, prašau, ką tai reiškia ir kokios pasekmės?
– Kai gauname iš teisėsaugos informaciją, pradedame kanoninį procesą, informuojame Vatikaną apie tokį atvejį ir tada sustabdome procesą, kol civilinis procesas nepasibaigia. Tiek prokuratūra, tiek teismai turi įrankių, kurių mes neturime, todėl laukiame, kol užsibaigs civilinis teisminis procesas, ir tada su ta medžiaga vėl atidarome kanoninį procesą.
Kanoninio proceso tyrimo medžiagą nusiunčiame į Vatikaną, jis atsako, kokiomis procedūromis toliau tęsti – ar vyskupui paliekama priimti sprendimą savo dekretu, ar vyksta bažnytinis procesas. Ten gali būti įvairūs sprendimai, iki pat pašalinimo iš kunigystės luomo. Kunigas Tadas to jau yra paprašęs. Procese kunigas turi teisę paprašyti, bet vienintelis, kuris gali jį grąžinti į pasauliečių luomą, yra Šventasis Tėvas. Viskas tada eina į Vatikaną, ir Vatikanas nurodo, kokius procesus atlikti. Kai ten procesai užsibaigia, vyskupas savo sprendimą dar kartą nusiunčia Vatikanui ir jie tada patvirtina ar pakoreguoja, kad ir koks būtų sprendimas.
Kanoninis procesas skiriasi nuo civilinio. Pavyzdžiui, pagal Lietuvos įstatymus seksualiniai santykiai su 17 metų asmeniu be prievartos ir bendru sutarimu nėra nusikaltimas. Pagal Bažnyčios įstatymus – yra, todėl gali būti skirtingi sprendimai. Valstybė gali sakyti, kad čia nėra nusikaltimo, o Bažnyčia sako kitaip – kad tai yra nusižengimas moralei. Popiežius Pranciškus 2019 ar 2020 metais sulygino vaikų pornografinių nuotraukų ar filmų turėjimą su pačiu nusikalstamu aktu.
– Toks konkretus atvejis ir buvo su kunigu Kęstučiu Palikša. Jis buvo baudžiamąja tvarka nuteistas už pornografijos turėjimą. Jūsų bausmė buvo skirta ir už pornografiją, ir už lytinius santykius su nepilnamečiu – skyrėte bausmę penkeriems metams.
– Taip.
– Yra raginimų dar griežtinti tvarkas, kad įrodžius seksualinį išnaudojimą negalėtų būti jokia kita bausmė kaip tik pašalinimas iš kunigų luomo. Kaip jūs tai vertinate? Ir tuo pačiu patikslinkite, ar jau vyksta procesas ir kunigas Tadas Švedavičius jau greitai nebebus kunigas?
– Tą sprendimą gali priimti tik Šventasis Sostas. Net jei vyskupas prašo, nereiškia, kad tai bus suteikta.
Nemanau, kad pašalinimas iš kunigų luomo yra panacėja. Dėl to yra diskutuojama. Tarkime, jis grįžta į pasauliečių luomą, Bažnyčia juo nebesirūpina ir jį paleidžia į visuomenę. Kitur elgiamasi kitaip – jie lieka kunigais, bet jų veikimas yra ribotas. Jiems neleidžiamas pastoracinis darbas su vaikais, su nepilnamečiais, su pažeidžiamais asmenimis. Yra galimybė, kad jiems, pavyzdžiui, būtų skirta dirbti archyve ar su tekstais. Yra galimybė, kad žmogus paskiriamas maldai ir atgailai vienuolyno režimu. Kai kurie vienuolynai net turi patalpas, kur vieni prižiūri kitus, o šie gyvena maldos ir atgailos dvasia. Nežinau, ar pašalinimas iš kunigystės yra tikslas pats savaime. Tikslas yra apsaugoti, kad jie daugiau nedarytų nusikaltimų.
– Dėl kunigo Tado Švedavičiaus lauksite galutinio teismo proceso ar procesas vyks greičiau?
– Tai skirtingi procesai. Jo prašymas, kad grąžintų į pasauliečių luomą, eina savo keliu, ir tada Vatikanas turės savo sprendimą mums komunikuoti. Aš nežinau, ar jie lauks, kol teismo procesas užsibaigs, ar ne. Kai teismo procesas baigsis, mes atnaujinsime kanoninį procesą.
– Pereikime prie sisteminių klausimų, kurie keliami pastarąją savaitę. Ar Bažnyčioje buvo ar yra sistema, ką privalo daryti Bažnyčia, gavusi bet kokį signalą – kad ir apkalbas, nuogirdas, kalbas, kad kunigas elgiasi netinkamai? Ar tai registruojama, dokumentuojama? Ar yra privalomas nurodymas apie tai pranešti teisėsaugai, kad nebūtų galima nuleisti negirdomis tokių dalykų?
– Yra. Mes tas gaires tobulinome Vatikano vedami. Pirmos gairės išėjo 2013 ar 2014 metais. Tada nauju Vatikano dokumentu visoms vyskupų konferencijoms visame pasaulyje buvo nustatyta, kad reikia pritaikyti tas gaires savo vyskupų konferencijoje, savo kraštui. Mes tai padarėme.
2020 metais išėjo gairės, kur papunkčiui nurodytos procedūros, ką daryti tokiais atvejais. Kiekviena vyskupija dabar Lietuvoje turi asmenį, į kurį galima kreiptis, taip pat raginama kreiptis į prokuratūrą, į teisėsaugą.
– Jūs minėjote, kad seksualinis išnaudojimas nėra tik Bažnyčios problema. Bet akivaizdu, kad tai yra ir Bažnyčios problema. Tai rodo ir platūs tyrimai kitose pasaulio šalyse. Kriminologai sako, kad Bažnyčia yra padidintos rizikos zona dėl hierarchinio pobūdžio, uždarumo, dėl dvasingumo temos, kurią nusikaltėliai gali išnaudoti aukoms palenkti.
Ką turėtų daryti Lietuvos Katalikų Bažnyčia matydama, kad šiuo atveju prevencija nesuveikė, kad rizika tokių nusikaltimų Lietuvoje, Lietuvos Katalikų Bažnyčioje, būtų dar labiau sumažinta?
– Mes nuo 2023 metų pradėjome stiprinti procedūras. Vyko prevenciniai kursai dėl saugios aplinkos, kad būtų galima identifikuoti smurtą ir padėti aukoms. Virš 600 žmonių yra išklausę tokius dviejų dienų kursus, juos veda profesionalai. Dauguma jų – mūsų vyskupijoje, bet 70 žmonių yra atvykę ir iš kitų vyskupijų.
Yra mūsų elgesio gairės: kad kunigas neliktų vienas patalpoje su jaunimu, kad visada kartu būtų kitas suaugęs asmuo, kad negalima likti vieniems automobilyje. Saugios aplinkos kūrimą porą metų vystome ir toliau vystysime. Vaiko teisių apsaugos tarnyba taip pat pasiūlė plėsti mokymus Lietuvoje – tiek bažnyčiose, tiek bendruomenėse. Mūsų Vilniaus jaunimo centras dabar irgi apsiėmė dirbti su jaunimu švietimo srityje, kad jie žinotų, kas galima, kas negalima, ką daryti tokiais atvejais.
QR kodai yra įvesti, stengiamės, kad visi kunigai, visi katechetai, kurie dirba parapijose, turėtų tą QR kodą. Su kunigais, klierikais, vienuoliais grįžtame prie šių dalykų, kad sukurtume saugią terpę ir kultūrą, kad žmonės nebijotų pranešti, ką mato.
Aš savo laiške paminėjau, kad tai yra mūsų visų bendra atsakomybė. Čia nėra tik vyskupų ar kunigų reikalas – šeimos, tėvai, vaikai turi prie to prisidėti. Kovojant su terorizmu Amerikoje buvo šūkis „See something, say something“ – jei matai, pasakyk. Mes turime tai išugdyti ir čia, kad nebūtų bijoma.
- Kiekvieną, patyrusį seksualinę prievartą ar kitą nederamą elgesį bažnytinėje aplinkoje, taip pat turintį žinių apie tokius atvejus, Vilniaus arkivyskupija kviečia kreiptis ir į Patyrusiųjų išnaudojimą išklausymo tarnystę el. paštu noriupasakyti@vilnensis.lt.
– Tam labai svarbi kontrolės funkcija. Parengti gaires ir išeiti mokymus yra svarbu, bet visada atsiras tokių, kurie tik išeina mokymus ir užsideda paukščiuką – liepė vyskupas, tai padariau.
Šiomis savaitėmis ir privačiai, ir viešai kai kurie kunigai ėmė kelti klausimus, kad pasigenda vyskupų dėmesio, vyskupų pokalbio, kai kada – vyskupų kontrolės.
Jums konkrečiai irgi keliami klausimai. Turite svarbių pareigų, esate Europos vyskupų konferencijų tarybos pirmininkas, kariuomenės ordinaras. Garbingos ir svarbios pareigos, bet turbūt atima daug laiko. Ar priimate kritiką, kad nespėjate rūpintis einamaisiais reikalais, kad kunigams pritrūksta vyskupo dėmesio, gal ir klebonų kontrolės pritrūksta?
– Priimu. Aš tikrai ir pats jaučiu, kad nespėju visur tiek, kiek norėčiau. Bet aš bandau kliautis tuo, kad esu čia ne vienas. Yra vyskupas augziliaras, dekanai, kunigai, kurie yra arčiau parapijų klebonų. Bandome su jais dirbti, kad būtų kontaktas. Turbūt visose pareigose kažkur manęs trūksta...
Vilniaus arkivyskupijoje yra 140 diecezinių kunigų, dar 30 vienuolių. Renkamės kas mėnesį, turime galimybę susitikti. Ne visi kunigai atvažiuoja. Čia reikia kontrolės. Bet bandau tą naštą dalintis su bendradarbiais, kurie tam yra paskirti. Kad nesu tobulas, tai galiu garantuoti.
– Neabejoju, kad klauso mūsų pokalbio ir kunigai, kuriems tikrai rūpi ir kurie kelia problemas. Kokią žinią jiems perduotumėte? Ar jie gali tikėtis kažkokių pokyčių? Ar išeis su įspūdžiu, kad vyskupas mano, jog viskas čia gerai ir nieko keisti nereikia?
– Viskas nėra gerai, reikia keisti ir bandysime tobulėti. Procesai vyksta, bet lėtai – tokio didelio laivo greitai ant kampo nepasuksi. Yra sinodinis procesas, kurį mūsų arkivyskupijoje bandome įgyvendinti įtraukdami didesnį pasauliečių dalyvavimą.
– Ką reiškia sinodinis procesas, jei pasauliečiai nežino?
– Sinodas yra Bažnyčios ėjimas naujai įgyvendinti Vatikano II suvažiavimo dokumentus. Popiežius Pranciškus pradėjo tai prieš ketverius metus. Dokumente numatyti tokie dalykai kaip didesnis pasauliečių dalyvavimas kasdienėje Bažnyčios veikloje – kad ne tik vyskupas, bet ir klebonas nebūtų paliktas vienas.
Kunigo autoritetas turi būti, bet jis negali būti perdėtas. Mes kartais tai vadiname klerikalizmu. Yra kai kurie kunigai, kurie dangstosi savo autoritetu – neva jūs čia turite manęs klausyti. Yra ir pasauliečių, kurie pastato kunigą ant tokio pjedestalo, kad jis neva negali klysti. Mes esame viena bendruomenė, turime kalbėtis, įsiklausyti, dirbti kartu.
– Dar viena tema, kurią iškėlė dalis bendruomenės, yra kunigų rotacija. Kai kas pasigenda skaidrumo, sako, kad dabartinė sistema gali pagilinti ar užslėpti problemas. Tarkime, jei kunigas veikia netinkamai, jis tiesiog iškeliamas. Nelabai kas žino, kokiais principais vyksta perkėlimas, atsiranda kalbų, kad kažką prisidirbo ir iškeliamas kitur, tarsi maskuojant problemas. Ar čia būtų galima įnešti daugiau skaidrumo, aiškumo?
– Tai yra viena sudėtingiausių vyskupo darbo dalių. Reikia matyti skirtingų parapijų poreikius, skirtingų kunigų talentus. Kartais kunigas tiesiog miršta ir reikia staiga į parapiją ką nors paskirti. Mes kalbamės su dekanais prieš skyrimus. Vyskupų konferencijoje yra nustatyta rotacija kas septyneri metai arba antra kadencija dar septyneriems metams. Iki Vatikano II suvažiavimo buvo praktika kunigą paskirti į parapiją visam gyvenimui.
Jei kunigas turi problemą, atskirkime du dalykus. Viena – jei tai yra nusikaltimas. Tokiu atveju bandome spręsti problemą per teisėsaugą ar mūsų procesus. Jeigu du kunigai tiesiog nesugyvena, tada ieškai, kur jį paskirti.
Turėjau vieną labai sėkmingai dirbantį jauną kunigą. Matėsi, kad su klebonu jam negerai – perkėlėme į kitą vietą. Su kitu klebonu rado bendrą kalbą ir gražiai sielovadiškai dirba. Kai kurie sprendimai turi būti vyskupo, nes jis vienas žino santykį su savo kunigais, jų asmeninę situaciją ar problemas. Kliaujuosi tiek savo dekanais, tiek vyskupu augziliaru ir labai dažnai didesnių parapijų klebonais, kurie turi nemažai kunigų savo žinioje. Dirbame kartu. Nėra taip, kad koks nors vienas algoritmas viską išspręstų, bet bendras kalbėjimas yra naudingas ir būtinas.
– Tam, kad atkurtumėte pasitikėjimą, kad žmonės patikėtų, jog jūsų išvardytos priemonės tikrai bus įgyvendintos, svarbu įtikinti, kad Bažnyčia stoja į atvirą akistatą su tiesa, net jei ji yra nepatogi.
Yra šalių – Australija, Amerika, Europos valstybės, – kurios po skandalų nusprendė atlikti plačius tyrimus ir išsiaiškinti seksualinio išnaudojimo mastą. Grupė pasauliečių katalikų prieš trejus metus kreipėsi į jus ir kitus hierarchus, siūlydami įsteigti nepriklausomą komisiją iš teisininkų, psichologų, archyvarų tyrimui atlikti. Kiek suprantu, jūs šio kvietimo nepriėmėte. Kodėl?
– Nemanau, kad laikas tam tinkamas. Ir vis dar nemanau, kad priaugome iki to. Dėmesys dabar turi būti skiriamas sistemai, kuri užkardytų galimus nusikaltimus. Tai turi būti prioritetas – kad būtų galima pagelbėti aukoms ir sustabdyti nusikaltimus.
Taip, tame yra racijos, nors net ir tose vietose, kurias paminėjote, tie tyrimai ne visi buvo sėkmingi. Kalbantis su kitomis vyskupų konferencijomis, su Vatikanu – tai nėra pirmas žingsnis. Pirmas žingsnis, esu įsitikinęs, yra sukurti sistemą, kuri apsaugotų galimas aukas.
Žiūrint atgal, problemų tikrai buvo, kaip ir kitose šalyse. Mastą galėsime pamatuoti – čia jau istorinis dalykas. Bet mūsų dėmesys dabar yra sudaryti sąlygas saugiai aplinkai šiandien ir ugdyti kultūrą, kurioje tokie atvejai būtų išaiškinami. Manau, kad ateityje gali būti, jog turėsime ir tokį istorinį tyrimą.
– Vienas kitam, vyskupe, netrukdo. Paukščiui skristi reikalingi du sparnai. Rūpintis dabartimi yra viena, o parodyti atvirumą praeičiai – antra. Kodėl reikia laukti? Kodėl ateityje tai bus lengviau?
– Man atrodo, tai yra resursų klausimas – kur šiandien skiriame dėmesį. Nemanau, kad viskas gali vykti paraleliai. Dėmesys dabar turi būti skiriamas apsaugai, o bendresni tyrimai – tai ateities klausimas.
– Yra manančių, kad toleranciją gali lemti ir kunigų stygius. Bet girdėjau, kad šiemet į seminariją priimta daugiau jaunų žmonių. Kokia dabar situacija su norinčiaisiais tapti kunigais?
– Jau kelerius metus stojančiųjų skaičius buvo sumažėjęs. Kaip paminėjote, šiais metais jis paaugo. Priimti devyni, iš kurių keturi – Vilniaus arkivyskupijos kandidatai. Dvejus metus po visų Mišių meldžiamės dėl pašaukimų – turiu tikėti, kad malda padėjo.
Aplinka visuomenėje ir šie skandalai tikrai nepadeda. Bet matome, kas darosi Prancūzijoje, Amerikoje – kiek žmonių grįžta į Bažnyčią, manau, tai paveiks ir pašaukimų skaičių.
Dabar turime mažą seminaristų kiekį ir vis daugiau parapijų, kurias aptarnauja vienas kunigas (kartais – tris parapijas). Tai sudaro stresą kunigams ir sistemai, bet nemanau, kad tai turėtų trukdyti spręsti problemas. Jas reikia spręsti nepriklausomai nuo šio klausimo. Gali būti, kad tai kaip tik paskatins daugiau pasauliečių aktyviau dalyvauti Bažnyčios gyvenime. Yra darbų, kurių tikrai galėtų imtis pasauliečiai – ne tik katechetai ar mokytojai, bet ir evangelizacijos srityje. Gražu, kad auga šeimų, vyrų bendruomenės, Alfa kursai. Bažnyčia nėra tik kunigų – tai visų tikinčiųjų bendruomenė.
– Visuomenėje vėl kyla diskusijos dėl celibato. Vyskupe, ar Katalikų Bažnyčia gali atsisakyti celibato?
– Kad gali – tai gali, bet ar turėtų – nemanau. Celibato ir pedofilijos sąsajos dažnai iškeliamos, bet statistika rodo, kad tai nėra bendras problemos vardiklis. Didelė dalis nusikaltimų vyksta šeimose. Tyrimai rodo, kad nepriklausomai nuo to, ar Bažnyčioje yra celibatas, ar ne, nusikaltimų procentai yra panašūs. Celibatas nėra tai skatinantis veiksnys.
Mūsų visuomenė dabar yra hiperseksualizuota, beveik viskas turi seksualinę potekstę, todėl visiems atrodo, kad problema yra celibatas. Mano draugai, kai stojau į seminariją, klausė: „Kaip tu gali to atsisakyti?“ Tie patys draugai po 40 metų sako: „Mes 30 metų santuokoje ir dabar suprantame, kad tikrai galima atsisakyti.“
Jeigu turi pašaukimą, celibatas yra jo dalis. Niekam nekliuvo, kad Motina Teresė laikėsi celibato. Tai dvasinio gyvenimo dalis, kuri neatima prievolės laikytis skaistumo visiems – tiek vienuoliams, tiek šeimoms. Pagarba savo kūnui yra mūsų tikėjimo dalis. Nemanau, kad celibatas turi didelę įtaką šioms problemoms, ką patvirtina ir statistika.
– Pabaigai, arkivyskupe, kokia būtų jūsų žinia Lietuvos žmonėms – tikintiesiems ir netikintiesiems, kurie jaučia pyktį ar nusivylimą?
– Grįžtu prie to, nuo ko pradėjau – su atsiprašymu aukoms ir visuomenei. Suprantu, kad dvasininkų padaryti nusikaltimai ypač paveikia santykį su Dievu. Tai suluošina kitu lygmeniu, todėl meldžiuosi už aukų ir visuomenės išgijimą. Popiežius Pranciškus minėjo, kad turime prisiimti didesnę atsakomybę ir skirti ypatingą dėmesį užkardymui. Mūsų tarnystė visuomenei – nebijoti apie tai kalbėti, kad padėtume spręsti šią problemą visais lygmenimis. Tai nėra tik Bažnyčios problema, ji skaudi visai visuomenei. Todėl politikų, teisėsaugos ir Bažnyčios darbas turi būti bendras. Turime dirbti kartu.