Šiauliuose ir visose apylinkėse vargu ar rasi žmogų, kurio nebūtų pasiekusi žinia apie surastą Nepriklausomybės akto rankraštį. Klausimas visiems skambėjo vienodai – kokias mintis jums sukėlė ši žinia?
Abejingų rasti taip pat sunku, tačiau čia, Šiauliuose, atokiau nuo sostinės, vyrauja nuosaikus požiūris.
O apie žadėtą milijoną beveik neužsimena. Moralas aiškus – turime gimimo liudijimą, tačiau laisvę kuriame patys.
Asta Kriščiūnaitė, fleitininkė: „Apėmė sujautrintas emocinis tautinio tapatumo suvokimas, tarsi priminimas, kas esame ir iš ko išaugome. Man asmeniškai ši naujiena priminė, kokie žmonės jį pasirašė, priminė, kaip svarbu, kad valstybė būtų moraliai intelektualių lyderių, kultūros šviesuolių, ryžtingų bei atsakingų žmonių rankose. Jų reikia, kad, įvyktų proveržis!“
Gimimo liudijimas rastas. Galime gyventi toliau ir, ko gero, gyventi taip pat.
Aidas Zaloga, dizaineris: „Tai nevienareikšmiška naujiena. Viena vertus, tai niekaip nekeičia kasdienio gyvenimo. Kita vertus, šis dokumentas yra tautos vertybė istoriškumo prasme. Tačiau kas tai turi garantuoti? Dokumentas?“
Gintas Gascevičius, būgnininkas: „Pagarba atradusiam. Gimimo liudijimas rastas. Galime gyventi toliau ir, ko gero, gyventi taip pat, kaip ir iki radimo. Simboliai jau visi vietoje. Tik klausimas, ar čia tas trūkstamas elementas valstybės klestėjimui ir gyventoju daugėjimui? Turbūt tai tikėjimo klausimas.“
Dovilė Ruplienė, ŠU dėstytoja: „Džiaugiuosi, kad atsirado, nes valstybei neturėti tokio svarbaus dokumento originalo yra kažkaip keista. Mano kasdienybės tai tikrai nepakeis. Valstybės, mano manymu – irgi. Be to, mes turime aktualų dabartiniam gyvenimui Kovo 11-osios aktą.“
Algirdas Navickas, inžinierius ir poetas: „Sukelia dvejopas emocijas. Pirma – kodėl nerado, kol nebuvo iškelta problema? Ar tai nebuvo eilinis politinis triukas? Antra – džiugu, visgi, kad rado. Originalas visada geriau nei kopija.“
Kiekvienas asmeninis daiktas, rodantis tapatybę, turi būti pas tą asmenį.
Eglė Žalalienė, meninio ugdymo studijos įkūrėja: „Labai smagu, kad jis atsirado. Manau, kad, kaip ir kiekvienas asmeninis daiktas, rodantis tapatybę, turi būti pas tą asmenį. Tikiu, kad Lietuva turės originalą. Dėl milijono kita kalba. ir aš nežinau, ar esame jo verti. Yra daug gražių dalykų, tik juos užgožia politikos intrigos. Nemokame pasidžiaugti mažais dalykais.“
Tomas Laugalis, pedagogas: „Vertinu teigiamai. Manau, kad gyvenimo ir Lietuvos ateities tai nepakeis, bet yra malonu. Jau įsivaizduoju, kokios eilės nusidrieks kokiame nors muziejuje, jei aktas bus eksponuojamas viešai. Užsukčiau ir aš pažiūrėti, jei būčiau kur netoliese.“
Nijolė Valuckienė, Joniškio Vietos veiklos grupės direktorė: „Kokios čia emocijos. Tai tiesiog dokumentas. Sako, ieškok ir rasi. Kol neieškojo, niekas ir nerado. Nuo to laisvės nedaugėja. Gal istorikams ir įdomus tas dokumentas, o aš neieškočiau galimybės jo pamatyti. Jei valstybiškai pažiūrėjus, tai žmogus be dokumentų socialinės pašalpos negali gaut, o valstybė gali ir be originalaus dokumento būti. Gal tai reiškia, kad didžiausios problemos yra viduje, o ne išorėje?“
Svarbiausia buvo įvykis – šviesuomenė išdrįso ryžtingą sprendimą priimti.
Edgaras Adomaitis, vadybininkas: „Vertinu tokią naujieną labai gerai. Tiesiogiai nepaveikė niekaip. Smagu ir tikrai yra proga švęsti. Dar viena mintis – tas dokumentas yra tik formalumas ir valstybingumo pradžia. Jausmas panašus lyg radus savo gimimo liudijimą. O gal būtų smagu rasti tą, kurį sau pasiliko Basanavičius.“
Saulius Vaivada, kolegijos dėstytojas: „Ne dokumente esmė. Visi žinojome, kad toks dokumentas buvo pasirašytas. Svarbiausia buvo įvykis – šviesuomenė išdrįso ryžtingą sprendimą priimti. Nustebino, kad jis buvo rastas labai paprastai – kreipėsi į archyvą, kurį rekomendavo ambasada. Galima pagalvoti, kad niekas niekada šio dokumento tiesiog neieškojo.“
Donatas Stakvilevičius, priešgaisrinės apsaugos darbuotojas: „Jis seniai turėjo būt surastas, bet juk geriau vėliau nei niekada. Ligi šiol – kaip žmogus be gimimo liudijimo. Emocijos pačios geriausios. Yra čia ir mistikos, bet gal tik sutapimas. Na, aš apie tą žadėtą milijoną.“
Agnė Malinauskaitė, fotografė: „Labai džiaugiuosi, nors pasaulio aukštyn kojomis neapvertė. Taip pat smagu, kad vienas iš akto signatarų – mano bendrapavardis. Tai privertė smalsiau pasidomėti ne tik visa šia istorija, bet ir paties akto pasirašymo ir signatarų istorijomis.“
Ramiai gyvenu toliau, ir tikiuosi kad valdžia nelieps visiems uždegti žvakutes ant palangių.
Albertas Martinaitis, tautodailininkas: „Kas ieško, tas randa. Galbūt žmogus žinojo, kad reikia jį suieškoti, galbūt apsimokėjo jį surasti? Kai pagalvoji, per daug logiškai visos paieškos baigėsi. Ramiai gyvenu toliau, ir tikiuosi kad valdžia nelieps visiems uždegti žvakutes ant palangių.“
Liudas, šiaulietis: „Smagu, kad rado bendravardis. Ir šiaip smagu, kad rado. Širdyje kirbėjo nedidelis džiugesys, nors šio įvykio ir nesureikšminu. Daugiau įžvelgiu apsileidimą – kodėl nerado iki šiol? Visoje šioje istorijoje keisčiausia, kad kažkas gali girtis, jog jo žadėtas milijonas paskatino paieškas.“
Aušra Vaitkevičienė, reklamos ekspertė: „Man tai kelia labai geras emocijas. Tai juk Lietuvos gimimo liudijimas! Šimtmečiui tai pati gražiausia dovana. Beje, suintrigavo kolegos nuomonė per rytinį kavagėrį – gal tai eilinis mechanizmas praplauti pinigų, gal dokumentas jau buvo rastas, gal šios radybos jau buvo iš anksto suderintos?“
