Kaip teigiama Statistikos departamento pranešime, didžiuosiuose miestuose vieno namų ūkio disponuojamosios pajamos buvo 1,5 karto didesnės nei kaimo namų ūkio.
Namų ūkių išlaidos būstui išlaikyti (nuoma, elektra, dujos, šildymas, vanduo, komunalinės paslaugos, būsto paskolos palūkanos, kompensacijos už šildymą, karštą ir šaltą vandenį) sudarė 12,6 proc. disponuojamųjų pajamų.
Gyvenantys žemiau skurdo rizikos ribos namų ūkiai būstui išlaikyti skyrė 27,6 proc. disponuojamųjų pajamų. Didžiuosiuose miestuose skurstantys namų ūkiai būstui išlaikyti turėjo skirti 35,6 proc. pajamų, kaime – 22,7 procento.
Būstuose be tualeto su nutekamuoju vandeniu gyveno penktadalis asmenų, be vonios ar dušo – 18 procentų, būstuose su varvančiu stogu, supuvusiais langais, grindimis ar drėgnomis sienomis – kas ketvirtas gyventojas.
Didėjant namų ūkio pajamoms būsto kokybė gerėja, tačiau nepasitenkinimas gyvenamąja aplinka (triukšmas, oro užterštumas ar didelis nusikalstamumas gyvenamajame rajone) nemažėja. Triukšmu skundėsi 18 procentų gyventojų, oro ir aplinkos užterštumu – 15 procentų.
Ypač skyrėsi būsto kokybė mieste ir kaime. Mieste būstuose be tualeto su nutekamuoju vandeniu gyveno 7 procentai asmenų, kaime – 47 procentai, be vonios ar dušo – atitinkamai 8 ir 40 procentų. Kaimo gyventojai gerokai rečiau nei miestiečiai skundėsi triukšmu, oro užterštumu ir dideliu nusikalstamumu gyvenamajame rajone.
Savaitė atostogų ne namuose visai šeimai būtų per didelė prabanga net 60 procentų gyventojų, valgyti mėsos ar žuvies bent kas antrą dieną – 17 procentų. Skolų apmokant būsto išlaikymo sąskaitas, grąžinant paskolas turėjo 9 procentai asmenų. Bene sunkiausiai vertėsi nepilnos šeimos (vienas suaugęs asmuo su išlaikomais vaikais). Žemiau skurdo rizikos ribos buvę namų ūkiai gerokai dažniau nei likusieji susidūrė su ekonominiais sunkumais.
