Pokalbį moderavo LRT Radijo departamento vadovas, EBU Radijo komiteto narys Giedrius Masalskis, rašoma organizatorių pranešime žiniasklaidai.
Pradėdamas pokalbį G.Masalskis pastebėjo, kad kiekvienas pilietiškumą suprantame šiek tiek skirtingai. Tačiau, jo įsitikinimu, svarbiausia yra tai, kad pilietiškumą galime užauginti – tiek savyje, tiek kituose žmonėse.
Moderatorius prisipažino, kad jam pačiam naują santykį su pilietiškumu padėjo atrasti skautų judėjimas, į kurį atėjo kartu su savo sūnumi.
„Pilietiškumas neturi būti vienos dienos veiksmas. Tai yra tai, ką žmogus daro kiekvieną dieną – ar padedi kitam žmogui, ar palieki vietą geresnę, nei radai, ar galvoji, kad čia gali padaryti geriau“, – sakė G.Masalskis.
Regionų stiprybė – žmonių noras padėti vieni kitiems
Pirmasis moderatoriaus klausimas buvo skirtas Ukmergės rajono savivaldybės merui Dariui Varnui – ar pilietiškumas regionuose yra kitoks nei didmiesčiuose?
Mero įsitikinimu, svarbiausia pilietiškumo forma išlieka gebėjimas padėti kitam žmogui ir veikti kartu.
„Man pilietiškumas pirmiausia reiškia padėti žmogui, padėti bendruomenei, palaikyti vieniems kitus. Tikiu, kad regionuose tokių žmonių yra labai daug“, – sakė D.Varnas.
Jis pasakojo pats užaugęs kaime, matęs ir sovietmetį, ir nepriklausomybės atkūrimą, dalyvavęs Baltijos kelyje. Pasak jo, noras padėti kitam buvo vertybė, kurią perdavė šeima.
Vis dėlto vien gerų žmonių nepakanka. Regionams reikia ir aiškios vizijos.
Ukmergė pastaraisiais metais nuosekliai siekia tapti miestu, į kurį žmonės ne tik atvyksta dirbti, bet ir renkasi kurti gyvenimą. Savivaldybė įgyvendina gyventojų pritraukimo programas, grąžina gyventojų pajamų mokesčio dalį naujai deklaravusiems gyvenamąją vietą, skatina naujų būstų statybą bei jaunimui skirtą infrastruktūrą.
Pasak mero, visa tai yra ilgalaikės strategijos dalis – kurti aplinką, kurioje žmonės norėtų pasilikti.Kartu vystoma ir infrastruktūra – planuojami statyti nauji būstai, nes didelės įmonės, tokios kaip „Narbutas“ ar „Systemair“, jau šiandien susiduria su darbuotojų apgyvendinimo iššūkiais.
Ar Lietuva pakankamai išnaudoja regionų potencialą?
Nors diskusijoje daug kalbėta apie konkrečius regionų pavyzdžius, ne kartą nuskambėjo mintis, kad klausimas iš tiesų yra platesnis – kokios Lietuvos norime ateityje?
„Investuok Lietuvoje“ vadovas Elijus Čivilis priminė, kad pasaulinės investicijų tendencijos pastaraisiais metais nėra palankios. Europoje tiesioginių užsienio investicijų srautai mažėja, tačiau Lietuva išlieka viena iš nedaugelio valstybių, kuriai pavyksta išlaikyti augimą.
Kasmet į šalį ateina apie keturiasdešimt naujų investicinių projektų. Jie sukuria tūkstančius darbo vietų ir šimtų milijonų eurų investicijas.
Tačiau, anot E.Čivilio, vien investicijų pritraukti nepakanka.
„Turime susitarti, kokią Lietuvą norime kurti. Ar mūsų tikslas – būti Europos vidurkiu, ar siekti lyderystės?“ – retoriškai klausė jis.
Jo nuomone, Lietuva vis dar nepakankamai išnaudoja aukštos pridėtinės vertės pramonės potencialą, ypač regionuose. Būtent čia slypi viena didžiausių šalies augimo galimybių.
Kita vertus, investuotojai į Lietuvą dažniausiai nežiūri kaip į atskirų miestų rinkinį. Jiems visa valstybė yra vienas regionas. Todėl ne mažiau svarbu, kaip Lietuva geba save pristatyti pasauliui.
„Lietuva vis dar neturi nuoseklios strateginės komunikacijos, kuri padėtų formuoti šalies, kaip patrauklios investicijoms valstybės, įvaizdį“, – pažymėjo E.Čivilis.
Svarbu ne kur esi, o ką kuri
Susirgusį aktorių Giedrių Savicką diskusijoje pakeitusi „Biok Laboratories“ ir „Leonpolio dvaro“ bendrasavininkė Romualda Stragienė ragino atsisakyti stereotipų, kad gyvenimo kokybę lemia tik gyvenamoji vieta.
„Man svarbu ne tai, kur esi. Man svarbu, ką tu veiki. Gali būti labai pilietiškas žmogus regione ir labai nepilietiškas vilnietis. Esmė yra žmogus“, – sakė R.Stragienė.
Ji prisipažino, kad sprendimas kartu su vyru puoselėti „Leonpolio dvarą“ iš pradžių daug kam atrodė netikėtas. Vaikai net juokaudavo, kad tėvai taps „kaimiečiais“. Tačiau būtent veikla Leonpolyje leido dar kartą įsitikinti, kiek daug iniciatyvos, kūrybiškumo ir bendruomeniškumo slypi Lietuvos regionuose.
Anot jos, pokyčiai dažnai prasideda nuo mažų idėjų, kurios įkvepia prisijungti ir kitus. Viena jų – Leonpolio dvare įkurta savitarnos parduotuvėlė, kurioje lankytojai gali įsigyti vietos produkcijos. Ši idėja, pasak R. Stragienės, ne tik pasiteisino, bet ir tapo pasitikėjimo žmonėmis pavyzdžiu – pirkėjai sąžiningai atsiskaito už įsigytus produktus.
Dar viena iniciatyva gimė organizuojant dvare renginius. Jų metu vietos gyventojai buvo pakviesti prekiauti savo pačių pagaminta produkcija. Pasak R.Stragienės, pirmieji bandymai greitai virto gražia tradicija.
„Pirmais metais buvome vieni, o po kelerių metų jau visas kaimas ateidavo su savo produktais. Žmonės sakė: viską pardavėme, kitais metais vėl dalyvausime. Tokie pavyzdžiai užkrečia“, – pasakojo ji.
Jos įsitikinimu, regionų stiprybė slypi ne dideliuose projektuose, o gebėjime telkti žmones, kurti pasitikėjimą ir sudaryti sąlygas vietos bendruomenėms augti drauge.
Vienas sprendimas gali pakeisti tūkstančių žmonių gyvenimą
Linas Kukuraitis diskusijoje priminė vadinamąjį drugelio efektą – įsitikinimą, kad net ir mažas geras darbas ilgainiui gali turėti didžiulį poveikį.
Jis pasakojo, kad jo paties vertybės susiformavo dar jaunystėje, dirbant su socialinę atskirtį patiriančiais vaikais. Būtent ši patirtis, anot jo, vėliau nulėmė ir sprendimus viešojoje politikoje.
Kalbėdamas apie vieną svarbiausių sprendimų, L.Kukuraitis išskyrė vaiko pinigų įvedimą. Pasak jo, ši priemonė per dvejus metus padėjo sumažinti vaikų skurdo lygį Lietuvoje nuo 27 proc. iki 17 proc.
Politikas pabrėžė, kad vaikų skurdo mažinimas nėra tik socialinės politikos klausimas. Tyrimai rodo, jog laiku nesprendžiant šios problemos, skurdas dažnai tampa ilgalaikiu reiškiniu – vaikai, augę nepritekliuje, su juo susiduria ir suaugę. Todėl investicijos į vaikų gerovę šiandien lemia ne tik jų ateitį, bet ir visos visuomenės socialinę bei ekonominę raidą.
Reikia daugiau pasitikėjimo regionais
Diskusijos pabaigoje daug dėmesio skirta tam, ko šiandien labiausiai trūksta Lietuvos regionams.
L.Kukuraičio nuomone, vienas svarbiausių pokyčių būtų didesnis pasitikėjimas pačiomis bendruomenėmis.
„Reikia mažiau spręsti iš Vilniaus ir daugiau leisti veikti patiems žmonėms“, – sakė jis.
Kaip pavyzdį politikas pateikė švietimo sistemą. Pasak jo, Lietuvoje vis dar vyrauja itin centralizuotas modelis, kai visoms mokykloms taikomi vienodi sprendimai, nors bendruomenių poreikiai ir galimybės skiriasi. Tuo metu tokios šalys kaip Suomija ar Estija daugiau pasitiki vietos bendruomenėmis ir suteikia joms daugiau savarankiškumo.
Kita pasaulinė tendencija – žmonių koncentracija didmiesčiuose. Tačiau, anot L.Kukuraičio, kartu vis daugiau žmonių ima ieškoti to, ko miestas negali pasiūlyti: artimesnių bendruomenių, gamtos ir glaudesnių tarpusavio ryšių.
Šią mintį papildė ir diskusijos dalyviai, pabrėžę, kad regionų ateitis priklauso ne vien nuo investicijų ar infrastruktūros. Ne mažiau svarbu kurti aplinką, kurioje žmonės jaustųsi reikalingi, galėtų įgyvendinti savo idėjas ir matytų prasmę pasilikti.
Galbūt būtent iš tokių mažų, kasdienių sprendimų ir prasideda stiprūs regionai. O kartu – ir stipri Lietuva.
