Sekite 15min GoogleTačiau ar šiandien Lietuvos visuomenė tam iš tiesų pasirengusi? Ar gavę perspėjimą žinotume, kur eiti, kuo pasitikėti ir kaip elgtis? O gal pirmiausia pradėtume ieškoti kaltų ir pasiduotume panikai?
Apie tai „Pilietiškumo festivalio“ diskusijoje „Kaip ginti Tėvynę?“ kalbėjosi žinomas tinklaraštininkas, visuomenininkas Skirmantas Malinauskas, buvęs Krašto apsaugos viceministras Tomas Godliauskas, pulkininkas, Lietuvos kariuomenės vado padėjėjas Gintaras Koryzna ir psichologė, atsargos majorė Rosita Kanapeckaitė. Pokalbį moderavo Dominykas Kubilius.
Vienas pavojaus signalas atskleidė daugiau, nei norėtume matyti
Nacionalinio saugumo strategijoje visuotinė gynyba įvardijama kaip vienas svarbiausių Lietuvos saugumo principų. Ji apima ne tik kariuomenę, bet ir valstybės institucijas, savivaldą, verslą, nevyriausybines organizacijas, bendruomenes bei kiekvieną pilietį.
Karo ar didelės krizės metu negali sustoti medicina, policija, energetika, logistika, ryšiai, informacinės sistemos ir maisto tiekimas. Visos šios sritys turi veikti kaip tarpusavyje susijęs mechanizmas.
Tačiau neseniai paskelbtas oro pavojaus signalas parodė, kad praktikoje vis dar trūksta aiškumo. Vienose mokyklose nežinota, kaip elgtis su vaikais, kai kurios priedangos buvo užrakintos arba nepritaikytos žmonėms priimti, o visuomenei skirtos politinių institucijų žinutės pasirodė gerokai vėliau nei kariuomenės informacija.
Diskusijos moderatorius Dominykas Kubilius klausė, ar visuotinė gynyba šiandien tebėra gražiai aprašyta, tačiau praktikoje neveikianti idėja, ar vis dėlto mechanizmas, kuris prireikus galėtų pradėti veikti laikrodžio tikslumu.
Skirmantas Malinauskas pripažino, kad, paskelbus oro pavojų, pats savo įprastos veiklos nenutraukė. Žinodamas, kad kalbama apie vieną ar kelis dronus, jis grėsmę vertino kaip nedidelę, tačiau kartu pabrėžė, kad tai nėra sektinas elgesio modelis – gavę oficialų perspėjimą žmonės turėtų į jį reaguoti.
Jo teigimu, valstybei būtina aiškiau atskirti skirtingus pavojaus lygius. Jeigu vienodas signalas ir vienodos procedūros taikomos tiek pavieniam objektui, tiek didelio masto atakai, ilgainiui perspėjimai gali tapti informaciniu triukšmu, į kurį žmonės nebereaguos.
Pasak jo, vieno drono įskridimas kartu tapo realiu valstybės institucijų ir visuomenės pasirengimo testu. Jis atskleidė ne tik technines spragas, bet ir tai, kaip greitai neapibrėžtoje situacijoje kyla nerimas, nepasitikėjimas ir tarpusavio kaltinimai.
Visuotinė gynyba nereiškia, kad visi eis į apkasus
Gintaras Koryzna visuotinę gynybą apibrėžė kaip bendrų valstybės institucijų, verslo, nevyriausybinių organizacijų ir piliečių pastangų visumą.
Jo teigimu, svarbiausia suprasti, kad kiekvienas žmogus turi ne perimti kario funkciją, o atsakingai atlikti savo darbą.
„Jeigu kiekvienas šaltu protu, nekeldamas chaoso, liksime ir vykdysime tai, ką darome kiekvieną dieną arba ką esame įsipareigoję daryti, jau būsime teisingame kelyje į visuotinę gynybą“, – kalbėjo jis.
Tai reiškia, kad energetikos darbuotojai turi užtikrinti energijos tiekimą, medikai – gydyti žmones, savivaldybių darbuotojai – organizuoti pagalbą gyventojams, transporto ir logistikos įmonės – išlaikyti būtinus tiekimo srautus, o žiniasklaidos atstovai – teikti patikrintą informaciją ir atsakyti į priešišką propagandą.
G.Koryznos teigimu, visuotinė gynyba prasideda ne ministerijose ir net ne kariuomenėje, o šeimoje.
Jis pateikė paprastą pavyzdį: kai jo mažametis sūnus su draugais savarankiškai išvyko į prekybos centrą, vaikai iš anksto gavo instrukcijas, ką daryti pasimetus ir kur susitikti. Panašiai šeimose turėtų būti kalbamasi ir apie kitokias ekstremalias situacijas.
Ar vaikas žino, kam paskambinti? Kur šeima susitiktų nutrūkus ryšiui? Kas pasirūpintų seneliais? Kur yra artimiausia priedanga? Kokiu informacijos šaltiniu būtų pasitikima?
Pasak G.Koryznos, tokie pokalbiai neturėtų būti laikomi panikos skleidimu. Priešingai – iš anksto aptartas planas krizės metu mažina nerimą ir leidžia veikti racionaliau.
Informacijos yra, bet žmonės dažnai sąmoningai jos neieško
Tomas Godliauskas pripažino, kad siekis, jog kiekvienas pilietis žinotų savo vaidmenį krizės ar karo metu, yra sudėtingas, tačiau būtinas.
Tam neužtenka vien valstybės institucijų sprendimų. Reikalingas savivaldybių, verslo, nevyriausybinių organizacijų, bendruomenių ir pačių gyventojų įsitraukimas.
„Saugumas prasideda nuo manęs paties“, – pabrėžė jis.
Pasak T.Godliausko, žmonių žinios apie pasirengimą krizėms kol kas yra nepakankamos. Tačiau ši problema egzistuoja ne tik gyventojų lygmeniu. Ne visos įmonės, organizacijos ir viešojo sektoriaus įstaigos aiškiai žino, kaip turėtų tęsti savo veiklą mobilizacijos ar karo metu.
Rosita Kanapeckaitė atkreipė dėmesį, kad visuomenėje dažnai pasireiškia ne tik informacijos trūkumas, bet ir savotiškas sąmoningas nenoras žinoti.
„Tai yra toks tyčinis nežinojimas. Informacijos yra, bet aš jos neieškau, nes naiviai tikiuosi, kad jos neprireiks“, – sakė diskusijos dalyvė.
Jos teigimu, gavę pavojaus signalą žmonės neretai pirmiausia pradeda piktintis institucijų veiksmais, ieškoti kaltų ar ginčytis, ar perspėjimas apskritai buvo reikalingas. Tačiau tuo metu svarbiausia turėtų būti ne ieškoti, kas ką padarė ne taip, o vykdyti oficialius nurodymus ir pasirūpinti artimaisiais.
Priešas pirmiausia puola ne teritoriją, o žmonių protus
Diskusijoje ne kartą sugrįžta prie klausimo, kas krizės metu pavojingiau – fizinė ataka ar visuotinė panika.
R.Kanapeckaitės teigimu, priešas pirmiausia siekia paveikti žmonių galvas.
Teritorijos puolimas yra matomas fizinis veiksmas, tačiau visuomenės pasitikėjimas valstybe, institucijomis ir vienas kitu gali būti silpninamas gerokai anksčiau – dezinformacija, manipuliacijomis, baimės kurstymu ir nuolatiniu abejonių sėjimu.
Žmonių negebėjimas atsirinkti informaciją gali skatinti ne tik paniką, bet ir pasipriešinimą savo šalies institucijoms bei jų teikiamiems nurodymams.
Todėl vienas svarbiausių atsparumo elementų yra iš anksto išsiugdyti paprastus veikimo įpročius.
Net geriausias planas krizės metu neveiks šimtu procentų taip, kaip buvo numatyta popieriuje. Tačiau žmonės, kurie iš anksto dalyvavo pratybose, žino oficialius informacijos šaltinius ir yra aptarę veiksmus šeimoje bei darbovietėje, turės daugiau galimybių veikti racionaliai net patirdami didelį stresą.
Pasak diskusijos dalyvės, Lietuvoje reikėtų gerokai daugiau pratybų – net ir tuomet, kai realaus pavojaus nėra. Tik taip galima patikrinti, ar žemėlapiuose pažymėtos priedangos iš tiesų yra atrakintos, tinkamos naudoti ir gali priimti numatytą žmonių skaičių.
„Reikėtų dar penkiolika kartų paskelbti perspėjimą, kai jokio drono nėra, kad pasižiūrėtume, kur ta priedanga ir ar ten ne tik užklijuotas lipdukas“, – teigė ji.
Ką iš tiesų turėtume daryti atėjus dienai X?
S.Malinauskas diskusijos dalyvių paprašė kuo konkrečiau paaiškinti, kaip turėtų elgtis paprastas žmogus, sužinojęs, kad priešo pajėgos kirto Lietuvos sieną.
G.Koryzna pabrėžė, kad plataus masto karinis puolimas vargu ar prasidėtų visiškai netikėtai. Jį iš anksto rodytų nacionalinės žvalgybos ir NATO stebimi indikatoriai, todėl tikėtina, kad valstybė turėtų bent kelių savaičių pasirengimo laiką.
Tačiau prasidėjus krizei daugumos žmonių užduotis būtų ne savavališkai kažkur vykti, o tęsti savo darbą ir klausyti oficialių nurodymų.
Kariškiai turėtų vykti į jiems numatytas vietas, kritinių įmonių darbuotojai – užtikrinti energijos, vandens, maisto, ryšių ar kitų paslaugų teikimą, o žurnalistai ir visuomenės informuotojai – kovoti su dezinformacija bei teikti žmonėms patikrintus faktus.
T.Godliauskas išskyrė paprastą veiksmų seką: pirmiausia pasirūpinti šeima, tuomet susisiekti su darboviete arba vykti į ją, jeigu įstaiga privalo tęsti veiklą, ir nuolat sekti oficialią informaciją.
Didžiausia klaida būtų chaotiškai sėsti į automobilius ir visiems vienu metu pajudėti valstybės sienos link. S.Malinauskas priminė, kad Ukrainoje masinis žmonių judėjimas sukėlė milžiniškas spūstis, apsunkino institucijų veiksmus ir dar labiau didino paniką.
Planas negali likti tik popieriuje
G.Koryzna atkreipė dėmesį, kad Lietuva jau turi visuotinės gynybos ir mobilizacinių planų pagrindus, tačiau trūksta aiškaus proceso šeimininko.
Jo teigimu, prieš kelerius metus parengtas visuotinės gynybos planas galėjo tapti sistemos „griaučiais“, kurie per tą laiką turėjo apaugti praktiniais veiksmais, atsakomybėmis ir procedūromis.
Tačiau vis dar ne visuomet aišku, kas prižiūri visą procesą, kas tikrina institucijų pasirengimą ir kas atsakingas už tai, kad planai būtų ne tik parašyti, bet ir reguliariai išbandomi.
„Dažnai visi greitai atsisuka į kariuomenę ar krašto apsaugos sistemą ir sako, kad jie nenurodė ar nepasakė. Tačiau visuotinė gynyba yra visuma – nuo šeimos ir mokyklos iki verslo ir valstybės institucijų“, – kalbėjo G.Koryzna.
Jo manymu, sistemą paspartintų didesnė kontrolė, aiškūs veikimo algoritmai ir dažnesnės mobilizacinės pratybos.
T.Godliauskas pritarė, kad ilgalaikis visuotinės gynybos modelis reikalauja ne tik planų, bet ir visuomenės mąstysenos pokyčio.
Suomijoje toks požiūris formuotas dešimtmečius. Žmonės ten suvokia savo vaidmenį, verslas yra integruotas į valstybės pasirengimą, veikia rezervų ir priedangų sistemos.
Svarbiausias gynybinės galios rodiklis – žmonių valia
Diskusijos pabaigoje T.Godliauskas pabrėžė, kad visos sistemos ašis yra žmonės.
Ukrainai atsilaikyti padėjo ne vien karinė technika ar sąjungininkų parama. Lemiamos reikšmės turėjo žmonių valia ginti savo šalį, miestą, šeimą, kultūrą ir gyvenimo būdą.
Priešas siekia palaužti būtent šią valią. Energetikos infrastruktūra puolama ne tik dėl karinio efekto, bet ir tam, kad be elektros ar šildymo likę gyventojai pradėtų abejoti savo valstybe, jos politine bei ekonomine sistema.
„Mūsų piliečių valia ginti savo šalį yra didžiausias valstybės gynybinės galios rodiklis“, – sakė T.Godliauskas.
D.Kubilius priminė, kad pirmosiomis Rusijos invazijos dienomis Ukrainoje žmonės gynė savo šalį pačiais įvairiausiais būdais: statė barikadas, gamino Molotovo kokteilius, kepė duoną, virė maistą kariams, padėjo sužeistiesiems ir saugojo savo bendruomenes.
Visuotinėje gynyboje vietą gali rasti ne tik šaukiamojo amžiaus vyrai. Kažkas turės pasirūpinti vaikais, senjorais, neįgaliaisiais, ligoniais, informacijos sklaida, maisto gamyba, transportu ir daugybe kitų užduočių.
Organizacija padeda veikti greičiau
Baigdamas diskusiją D.Kubilius paragino žmones nelikti vieniems ir tapti bent vienos organizuotos bendruomenės dalimi.
Tai gali būti Lietuvos šaulių sąjunga, kariai savanoriai, nevyriausybinė organizacija ar net aktyvi daugiabučio namo bendrija.
Organizaciją sudarantys žmonės pažįsta vieni kitus, žino, kas kokių įgūdžių turi, gali greičiau pasidalyti informacija ir kartu priimti sprendimus. Krizės metu tokia bendruomenė veiks greičiau nei pavieniai, namuose likę ir aiškių nurodymų laukiantys žmonės.
Visi diskusijos dalyviai pritarė, kad vis tik visuotinė gynyba prasideda gerokai anksčiau, nei pasigirsta pavojaus signalas. Ji prasideda nuo asmeninės atsakomybės, žinojimo, pasitikėjimo ir gebėjimo veikti.