Kelionė traukiniais ir lėktuvais
Štai jau daugiau nei savaitė kaip palikome Lietuvą, civilizaciją, cepelinus bei minkštą lovą. Su kilnia misija garbingai paminėti Vilniaus universiteto žygeivių klubo 50-ties metų jubiliejų bei garsinti Lietuvos vardą mes visą mėnesį keliausime po Kinijos pietvakariuose stūksančius Kunlun kalnus ir bandysime patirti dar nepatirtą – įkopti į 6849 m aukščio dar niekieno neįkoptą viršūnę.
Traukiniu naktį iš šeštadienio į sekmadienį išlydėti gausaus artimųjų ir draugų būrio pasiekėme Maskvą. Iš ten lėktuvu pasiekėme Kiniją, kurioje mūsų laukė „malonus“ siurprizas – paaiškėjo, kad visi avialinijų skrydžiai, kuriems mes turime bilietus, atšaukti: pirmadienio skrydis į Kašgarą, ir grįžimo skrydžiai iš Kašgaro į Maskvą per Urumči. Tvarkaraščiuose neliko nei vieno iš jų! Teko nemažai pasiaiškinti anglų, rusų ir kinų kalbų mišiniu, tačiau kodėl visi tie skrydžiai atšaukti, taip ir nepavyko suprasti. Nepaisant to bilietus sėkmingai pasikeitėme į kitus skrydžius. Į Kašgarą išskridome pusdieniu vėliau nei turėjome, o skrendant atgal, kad laiku pasiektume Maskvą, porai valandų teks užsukti į Pekiną.
Pirmosios dienos Kinijoje
Antradienį Kinijos mastais nedideliame miestelyje Kašgare visą dieną pirkome trūkstamo maisto, nes parduotuvėje, kurioje viskas užrašyta tik hieroglifais bei arabiškais rašmenimis išties nelengva susigaudyti. Be to, pardavėjos nekalba jokia mums suprantama kalba. Dalis produktų iš pažiūros neatrodo valgomi, o kiti pagaminti iš ryžių. Neradome daugelio lietuviškam skrandžiui įprastų ir žygiuose dažniausiai naudojamų kruopų, tad teko pakoreguoti meniu ir iš naujo perskaičiuoti visą maistą.
Trečiadienį pagaliau pasiekėme priekalnes. Ilgai važiavę mikroautobusiuku atsidūrėme pasienyje, kur mūsų laukė kitas „malonus“ siurprizas ir tikras išbandymas ekspedicijai – pasienio zonos pareigūnas jokiais būdais nenorėjo mums leisti čia keliauti. Ir tik mums padedančio kino pagalba pareigūną, kuris taip pat nekalbėjo jokia mums suprantama kalba, pavyko perkalbėti. Sėkmingai kirtę pasienį apsistojome 3500 m aukštyje esančiame kaimelyje, kuriame mus pasitiko nuoširdūs vaikai bei smalsūs suaugusieji.
Stovykla virš debesų
Ryte, nepaisant aukščio, pabudome žvalūs ir pailsėję. Pavalgėme ir sukrovę sunkiąsias kuprines ant asilų su visu karavanu pajudėjome link vietos, kurią numatėme būsimai stovyklai. Po 4 valandų ėjimo pasiekėme 4440 m aukštį, kur įkūrėme savo bazinę stovyklą. Širdingai padėkojome ir atsisveikinome su asilų varovais – be jų per dieną niekaip nebūtume įveikę 1 kilometro peraukštėjimo. Juk mums dar reikia prisitaikyti prie aukščio, deguonies čia net 40 procentų mažiau nei Lietuvoje.
Beeidami pirmą kartą pamatėme viršūnę, 6849 m iškilusią virš kitų šalimais esančių kalnų. Ji visos šios ekspedicijos tikslas, tačiau iki jos šturmo mūsų laukia žygis ir pažintis su „akinančios tamsos kalnais“ (taip iš vietinės kalbos išsiverčia Kunlun – kalnyno, kuriame keliaujame, pavadinimas). Viršūnė 6849 m atrodo iš ties įspūdingai: stati, iš visų pusių apsaugota galingų ledo karnizų, galinčių sukelti sniego lavinas. Nors regione yra aukštesnių viršūnių, viršūnės 6849 m masyvas jas užstoja, be to, pati viršūnė vis dar yra aukščiausias neįliptas šio regiono kalnas.)
Kitas dvi dienas paskyrėme aklimatizacijai, t.y. pratinome organizmą prie aukščio bei sumažėjusio deguonies kiekio ore. Dalį maisto bei pirmam žygio ratui nereikalingų daiktų užnešėme ir po akmenimis paslėpėme ant Koskulako ledyno. Truputį neramu, kad atėję pasiimti „užmetimo“ (taip vadinami paliekami daiktai ir maistas) toje vietoje galime rasti betyvuliuojantį ledyno ežerėlį arba tik savo maisto likučius po burundukų puotos.
Sunkios oro sąlygos
Sekmadienio rytą po naktinės audros mūsų palapinės atrodė kaip „iglu“, tad nusivylę tokiomis oro permainomis susipakavome daiktus ir išvykome pirmosios perėjos link. Kelią mums pastojo kunkuliuojanti upė, kuri prieš porą dienų mums žvalgant kelią buvo nesunkiai peršokuojama akmenimis, tačiau po naktinės audros ji gerokai patvino. Radę nejaukiai atrodančią, tačiau įmanomą peršokti vietą vaikinai peršokdino merginų kuprines ir visi saugiai patraukėme toliau. Papietavę pievoje su karstinėmis įdubomis pasiekėme akmenų nuobiryną, kuriame ir sustojome nakvynei.
Pirmadienio naktį mus vėl užklupo sniegas, kuris plonu sluoksniu užklojo akmenis ir eiti tapo jais dar sunkiau. Beveik po 7 valandų „slidinėjimo“ akmenimis pasiekėme ledyną ir sustojom nakvynei. Čia visų nuotaiką itin pataisė karštas kisielius bei draugų dar Vilniaus traukinių stotyje prieš kelionę įdėtas siurprizas. Graži žygeiviška tradicija išvažiuojantiems draugams įdėti po mažą, tačiau neatpažįstamai įpakuotą valgomą siurprizą primena, kad esame laukiami, paįvairina žygio meniu, o svarbiausia – pakelia nuotaiką ir džiugina sunkiu metu.
