Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos stebina tai, kad prieš beveik 25-erius metus Vilniuje atidarius prekybos ir pramogų centrą „Akropolis“, Kauno turizmo agentūra „Mūsų odisėja“ ėmė organizuoti specialias keliones: apžiūrėjus su gidu sostinę, galėdavai susipažinti ir su prekybos centru – tam buvo skiriamos net 4 valandos. Daugiau nei bet kuriam istoriniam turistiniam objektui Vilniaus senamiestyje.
Tokio pobūdžio ir dydžio prekyvietė po vienu stogu buvo naujiena Lietuvoje.
Kaip 15min teigė šios agentūros vadovė Regina Navickienė, tokios turistinės kelionės buvo itin paklausios. Tikėtina, labiausiai dėl apsilankymo prekybos centre.
Prabėgo ketvirtis amžiaus, ir šviežiai iškepta gidė Rūta Baužytė-Jarosz pakvietė į ekskursiją Kauno „Akropolyje“. Pasirodo, jo sienose slypi paveldas ir labai įdomi XIX bei XX a. pramonės istorija. Po dabartinio prekybos centro stogu nugulė visas buvęs pramoninis miestelis.
Ekskursijos „Kas buvo, kol nebuvo „Akropolio“? Sena ir nauja po vienu stogu“ metu gidė parodė vietas, kurių dauguma prekybos centro lankytojų skubėdami net nepastebi.
Paveldas čia meistriškai integruotas į naują modernų interjerą.
Pramonė kūrėsi klampynėse
Ekskursiją, o tiksliau – kelionę laiku į praeitį, su Rūta pradėjome 4-ajame prekybos centro aukšte esančioje lauko apžvalgos aikštelėje.
Netrukus sužinojome, ką „Akropolio“ vietoje prieš 100 metų veikė „šilko karalius“, kiek tarpukarinio fabriko darbininkui kainavo bilietas į kino teatrą ar kam prireikė „Kauno audiniams“ samdyti manikiūrininkę, pirkti brangius dailininkų paveikslus. Kartu suradome ne vieną čia iki pastatant dabartinį prekybos centrą stovėjusio pastato detalę.
„Čia vis dar plaka daugiau nei 100 metų senumo pramoninių Kauno pastatų širdis. Ar jaučiate tą plakimą? 2007 m. statant „Akropolį“ istorija nebuvo paslėpta, ji buvo įausta į naują architektūrą. Eime apžiūrėti, kaip architektų sprendimai leido išsaugoti šios vietos atmintį ir suteikė jai naują gyvenimą“, – pasiūlė gidė.
Kadaise vieta, kurioje dabar stovi prekybos centras, buvo Nemuno pakrantės žemuma, klampi ir dažnai užliejama teritorija.
XIX a. antroje pusėje, trikampio formos kvartale tarp Griunvaldo, Karmelitų ir Gedimo gatvių, pradėjo formuotis viena svarbiausių Kauno pramonės teritorijų. Fabrikai čia kūrėsi todėl, kad pastatams statyti buvo pakankamai daug vietos, šalia veikė patogi Nemuno prieplauka – baržomis į ją, pavyzdžiui, buvo plukdomas metalo laužas, taip pat buvo nutiestas geležinkelis.
„Svarbiausiu vardu šioje teritorijoje greitai tapo brolių Tilmansų metalo fabrikas, veikęs nuo XIX a. pab. Gamino fabrike įvairius metalo dirbinius, tokius kaip sraigtai, varžtai, kniedės, vinys ir t.t.
Nuo 1930 metų kai kuriuose Tilmansų metalo fabriko pastatuose įsikūrė šilko audinių fabrikas „Kauno audiniai“. Reklaminis šūkis buvo: „Jau nebus greit moteries, kuri šilko neturės“.
Kauno tekstilė išties tarpukariu suklestėjo, dirbtinis šilkas atpigo – juo, kaip tuomet sakyta, pražydo ne tik Kauno, bet ir provincijos moterys“, – apie tai, kaip vienoje vietoje prie Nemuno susitiko dvi pramonės šakos ir metalo dundesį pakeitė audimo staklių ritmas, ėmė pasakoti gidė Rūta.
Po sovietinės okupacijos „Kauno audiniai“ buvo nacionalizuoti. Atkūrus Nepriklausomybę įmonė dar kurį laiką veikė, bet veikla galiausiai nutrūko.
2007 m. jos vietoje iškilo „Akropolis“, nauju pastatu apgaubęs brolių Tilmansų ir „Kauno audinių“ fabrikų istorinius sluoksnius. Dalis istorinių fabrikų fasadų buvo integruoti į naują pastatą. Dabar jie puikiai matomi vaikštant po prekybos centro alėjas, kurioms suteikti istorinių Karmelitų kvartalo gatvių pavadinimai.
Išliko tik paramstyta siena
Iš apžvalgos aikštelės pažvelgėme į apačioje, priešais Kauno Šv. Kryžiaus (Karmelitų) bažnyčią Kaunakiemio gatvėje stovinčią apgriautą, paramstytą sieną. Tai XIX a. pab. pastato likučiai.
XX a. pr. tame pastate veikė pradžios mokykla, kurią lankė ir brolių Tilmansų fabriko darbininkų vaikai. Čia rengti spektakliai, o nuo 1923 metų salėje pradėti rodyti kino filmai.
„Pastatą imta vadinti Tilmansų kino sale. Tai buvo bene vienintelis kultūros židinys neturtingiems Karmelitų rajono gyventojams. Kinas čia buvo rodomas tik 3 dienas per savaitę. Per šventes darbininkams ir vaikams bilietai kainuodavo vos 30 centų. Tilmansų fabriko ir „Kauno audinių“ darbininkų klubo nariams, pateikusiems pažymėjimą, įėjimas buvo nemokamas.
Salė buvo kuklesnė už didžiųjų Kauno kino teatrų sales, repertuaras – siauresnis, o nauji filmai pasiekdavo žiūrovus tik po to, kai būdavo parodyti moderniose miesto salėse. Tarpukario spaudoje rašyta, kad Tilmansų salėje jautiesi nesuvaržytas“, – įdomią detalę atskleidė gidė.
Taigi darbininkai ir jų šeimos nariai prieš 100 metų galėjo šalia darbo vietos nemokamai pažiūrėti amerikietiškus veiksmo filmus.
