Anksčiau pykusi dėl strateginio mąstymo deficito ir sutarimo stokos, šiemet prezidentė jau nebesisvaidė žaibais, o siūlė susitarti ir tęsti pradėtus darbus.
Atsisakė tradicijų
Atėjusi į Seimą skaityti pirmojo pranešimo, D.Grybauskaitė pareiškė atsisakiusi „tradiciniu tapusio žanro – įprastinės visų šalies gyvenimo sričių apžvalgos“. Ji teigė, kad skauduliai visiems žinomi, aišku, kaip juos gydyti, bet vien geri norai nebepadeda, visuomenė grimzta į nusivylimą ir nepasitikėjimą, iš kur – tik žingsnis į sąstingį. „Įstrigome, nes praradome kryptį. (…) Paniekinome vienintelį veiksmų vertinimo matą. Pamiršome žmogų.“
Valstybės vadovė, būdama finansų specialistė, nesusilaikė nepakritikavusi kraštutinio ekonomizmo: „Ne pinigų stygius pykdo žmones, o teisingumo ir solidarumo trūkumas.“ Ji apgailestavo, kad dėl chaotiško judėjimo švaistoma nacionalinė energija, o pirmine viešojo gyvenimo yda pavadino strateginio mąstymo deficitą. Institucijos ir politinės partijos tapo tarsi „kunigaikštystėmis su savo suvereniais tikslais ir interesais“. To pasekmė – nestabili, neaiški ir nepatikima teisinė aplinka.
Šalies vadovė atkreipė dėmesį, kad gyventojai aktyviai dalyvauja aplinkos tvarkymo akcijose, bet netiki, kad gali apvalyti Lietuvą savo balsais, kad politinių atspalvių pokyčiai valdžioje gali lemti realias permainas šalies ir jų pačių gyvenime. Pasijutę svetimi savo krašte, žmonės kelia sparnus į kitas šalis.
Pirmame savo pranešime D.Grybauskaitė ragino imtis griežtesnių bausmių korumpuotiems pareigūnams, už korupcinius ir ekonominius nusikaltimus. Teismus, kuriems esą tenka išskirtinis vaidmuo, siekiant įtvirtinti abipusiu pasitikėjimu grįstus piliečių ir valstybės santykiu, ji kritikavo dėl biurokratizmo, arogancijos, perdėm akademinių diskusijų ir tarpusavio santykių aiškinimosi. Kartu prezidentė dėmesį į teisėjų atranką ir vertinimą, etikos ir drausmės bylas: „(…) esu įsitikinusi: tik kompetentingų ir teisingumo idėjai ištikimų teisėjų korpusas gali vykdyti teisingumą valstybės vardu“.
Kaltę vertė kitiems
Vertindami pirmąjį D.Grybauskaitės metinį pranešimą, apžvalgininkai pasigedo tvirtesnio turinio. Prezidentė tęsė prieš rinkimus pradėtą retoriką ir kalbėjo nuskriaustam mažam žmogui, o ne politiniam elitui: pabrėžė dalykus, kuriuos visuomenė labiausiai norėtų išgirsti, – nusivylimą teisingumu, valstybe, politikais.
Politologams užkliuvo, kad šalies vadovė ragino atsigręžti į žmogų, galvoti apie sprendimų pasekmes, įgyvendinti socialinį teisingumą, tačiau nepateikė aiškių siūlymų, kaip tai daryti. Tuo tarpu kovai su korupcija D.Grybauskaitė išdėstė konkrečius pasiūlymus.
Nuo savo veiklos ir asmeninių įsipareigojimų valstybės vadovė dėmesį nukreipė į Vyriausybės darbą, nerealizuotus užmojus.
Nuo savo veiklos ir asmeninių įsipareigojimų valstybės vadovė šiemet dėmesį nukreipė į Vyriausybės darbą, nerealizuotus užmojus.
Palyginti trumpa D.Grybauskaitės kalba, akcentuojanti kelias idėjas, kontrastavo su pirmtako Valdo Adamkaus pranešimais. Šie buvo be aštrių frazių, kartais smulkmeniški, iš eilės apžvelgiantys visas sritis. Tiesa, nei vienas, nei kitas nepabrėždavo savo atsakomybės už įvykius valstybėje. V.Adamkus matė visuomenės, Vyriausybės klaidų, D. Grybauskaitė kaltę vertė Seimui, korumpuotiems valdininkams, prastai dirbantiems teismams, abu – ir partijoms.
Ankstesnis valstybės vadovas daug dėmesio skirdavo užsienio politikai, kurią, kaip prezidento veiklos lauką, akcentuoja Konstitucija. Jo įpėdinė tam pirmąkart skyrė vos kelis sakinius, kuriuose išvardijo savo prioritetus: tolesnę euroatlantinę integraciją, nuoseklų šalies interesų gynimą ES, aktyvią veiklą stiprinant saugumą, maksimaliai išnaudojant tarptautinių organizacijų galimybes ir konstruktyvius santykius su kaimynais, grįstus abipuse pagarba bei nauda.
Tonas tapo griežtesnis
Lygiai prieš metus skaitydama antrą pranešimą, D.Grybauskaitė pakartojo, jog skaudžiausia visuomenės rykštė yra valstybės nužmogėjimas. Didelę antros kalbos dalį sudarė esminių pirmosios idėjų pakartojimas ir įvertinimas, kaip toli pažengta jos nubrėžta kryptimi.
Prezidentė pažymėjo per metus 12 kartų grąžinusi Seimui svarstyti priimtus įstatymus. Vienuolikos veto parlamentas neatmetė. Jos tonas, palyginti su 2010-aisiais, sugriežtėjo, buvo galima išgirsti auklėtojos, geriau reikalus išmanančios mokytojos gaideles: „Darau išvadą: parodžius broką, pateikus paruoštus jo ištaisymo būdus, Seimo nariai išgirdo argumentus.“ Ir tuoj pat įspėjo: „Neketinu pasitenkinti vien padėties vertinimu, apgailestavimu dėl menkos pažangos ir anoniminių kaltininkų pasmerkimu.“
Šioje kalboje D.Grybauskaitė itin akcentavo savo veiksmus, kurdama įspūdį, lyg vienintelė žinotų teisingus sprendimus, gerų įstatymų kūrimo receptus: „mano kreipimąsi“, „mano iniciatyvą“, „mano pasiūlytoms pataisoms“, „asmeniškai aiškinsiuosi“, „asmeniškai domėsiuosi“ kiekvieno „atskiros grupelės užsakyto, korupcija ar tiesiog kvailybe dvelkiančio įstatymo“ kilmės istorija.
„Sakoma: tauta turi pažinti savo didvyrius. Tačiau būtina pažinti ir savo niekdarius, nemokšas, o ypač – parsidavėlius. To reikia, kad apvalytume valstybės tarnybą, kad išguitume iš jos tuos, kurie atėjo ne tarnauti, o prekiauti įstatymais, leidimais, sprendimais ir nuosprendžiais. Baisiausia – žmonių pasitikėjimu valstybe“, – tokį valstybės paveikslą 2011-aisiais piešė šalies vadovė.
Ji pakartojo kritiką teismams dėl sistemos sustabarėjimo, profesinio degradavimo ir arogancijos. „Teisėjų elgesio skandalai yra gėdingi. Tačiau jie neturi mūsų varyti į neviltį. Nes tai – senos šunvotės, ilgai dangstytos klano paslapties šydu, pagaliau pratrūkusios į išorę. Ir tai reiškia – valomės. Tas teikia svarumo mūsų, o ne sistemos uždarumo šalininkų argumentams“, – nesirinkdama žodžių rėžė prezidentė.
Šiemet – daug švelnesnė
Šiemetį D.Grybauskaitės pranešimą dauguma vertintojų pavadino kaip kalbą prieš rinkimus.
Nuo savo veiklos ir asmeninių įsipareigojimų valstybės vadovė dėmesį nukreipė į Vyriausybės darbą, nerealizuotus užmojus, verslo reguliavimo ir socialinės politikos trūkumus, ne tik šiai, bet ir ateinančiai valdžiai nurodė būtinus pokyčius, dar labiau akcentavo žvelgimo plačiau ir tęstinumo būtinybę, žodį „mano“ dažniau keitė „mūsų“.
Dabartinį laiką prezidentė pavadino ypatingu, kai atsiskaito ilgiausiai dirbusi Vyriausybė, artėja rinkimai, visuomenė dalijasi į stovyklas. Anot jos, būtent sutarimo stoka neleidžia mums spartesniu žingsniu eiti į priekį, išsiveržti iš uždaro nebaigtų darbų rato, kuriame sukamės, eikvodami energiją, laiką ir pinigus.
Didžiausiu Vyriausybės nuopelnu prezidentė pavadino suvaldytą finansinę situaciją („aukodama populiarumą, ji sugebėjo apsaugoti mus nuo finansinės griūties“), bet įspėjo, jog garantijų, kad krizė nepasikartos, nėra.
Reikšmingais D.Grybauskaitė pavadino pradėtus darbus energetikos srityje ir paragino politikus apsispręsti ir sutarti dėl šių svarbių projektų tolesnio plėtojimo.
Savo kalboje prezidentė nė žodžiu neužsiminė apie vadinamąją Garliavos istoriją, kuri šiemet bene labiausiai suskaldė visuomenę. Ji pažadėjo visuomet palaikyti ieškančius tiesos, bet kartu paragino laikytis įstatymų: „Niekindami valstybę, keikdami jos teisėsaugą ir įstatymus, vykdydami tik savo teisingumą, tiesos nerasime.“
Santykius su Lenkija ignoruoja
Pernai D.Grybauskaitė gerokai daugiau dėmesio skyrė užsienio politikai, pabrėžė, kad narystė tarptautinėse organizacijose turi padėti užtikrinti tinkamą aplinką svarbiausiems Lietuvos interesams įgyvendinti – saugumui, ekonominei gerovei, energetikos nepriklausomybei.
Šiemetėje kalboje užsienio politikai irgi buvo skirta daugiau dėmesio. Pasak prezidentės, besikeičianti geopolitinė situacija ir mūsų interesai reikalauja kūrybiškos ir išmanios diplomatijos, todėl ji pabrėžė prioritetą teikianti „ne ceremoniniams susitikimams ar iškilmingoms deklaracijoms, bet konstruktyviam dialogui ir vertybiniam interesų derinimui“. Tačiau vėl nebuvo nė žodžio apie atšalusius dvišalius santykius su Lenkija.
Įpareigojimai būsimam premjerui
Jau prieš porą metų D.Grybauskaitė pyko, kad beveik 80 proc. žmonių nepasitiki partijomis, politikais ir valstybės institucijomis, taigi – pačia valstybe. Gegužės pradžioje „Vilmorus“ atlikta apklausa parodė, kad šiame fronte irgi nieko naujo: Vyriausybe pasitiki 12,5 proc., Seimu – 4,7 proc., partijomis – 4,6 proc. respondentų, nepasitiki atitinkamai 50,4 proc., 70 proc. ir 72,1 proc. Tiesa, prezidentė, turėdama 60,8 proc. žmonių paramą, stabiliai pirmauja populiarumo reitinguose.
Vis daugiau piliečių neina balsuoti, bet esą ne todėl, kad pasyvumas, abejingumas ar „tas prakeiktas nuolankumas“ būtų mūsų įgimtas nacionalinis bruožas, prieš porą metų sakė D.Grybauskaitė. Šiemet ji pakvietė į rinkimus eiti visus, o ne kas trečią.
Galiausiai valstybės vadovė nubrėžė gaires būsimam premjerui – jis turės kryptingai siekti naudingų šaliai rezultatų, o po rinkimų pas prezidentę ateiti ne tik su ministrų pavardėmis, bet ir su tęstiniu sutartų darbų sąrašu.
