Kalbėti bus apie ką, mat D.Grybauskaitės darbo stilius visiškai kitoks nei pirmtakų. Ne todėl, kad ji – moteris, bet dėl demonstruojamo ryžto ir įneštų permainų. Iškart po inauguracijos liepos 12 dieną prezidentė ėmė keisti ne tik užsienio politikos kryptį, bet ir bendravimo su kitomis Lietuvos institucijomis manierą.
„D.Grybauskaitė per pirmąsias 100 dienų pateisino savo kurtą energingos, aktyvios ir ryžtingos politikės įvaizdį. Tačiau prezidentės pozicija vidaus politikos klausimais ne visada aiški“, – teigė politologas Algis Krupavičius. „Ji veikia aktyviau už ankstesnį prezidentą Valdą Adamkų vidaus politikoje, nors ir nesiima visko atlikti už Vyriausybę“, – pritarė politologas Antanas Kulakauskas.
Perorientavo užsienio politiką
Abu pašnekovai pabrėžė ir pasikeitusią Lietuvos užsienio politikos, kurios vadovas šalyje yra prezidentas, kryptį. „Ankstesnė valdžia su Rytų kaimynais – nedemokratinėmis Rusija ir Baltarusija – bendravo minimaliai, bandė stengtis jas demokratizuoti, bet Rusija per didelė, kad kas nors galėtų pasikeisti. Dabar tokios taktikos atsisakoma, intensyvinamas bendravimas. Taip pat gilėja bendravimas su Vakarais – anksčiau mes buvome lyg ir Rytų kaimynystės advokatai Vakaruose, o mūsų pačių integracija į Vakarus nebuvo pakankama. Dabar integracija spartinama ir gilinama“, – apibendrino A.Kulakauskas.
Jau pirmuoju savo vizitu į užsienį prabėgus kelioms dienoms po inauguracijos D.Grybauskaitė parodė, kad rinksis kitus užsienio politikos prioritetus nei V.Adamkus. Ji nepaisė tradicija tampančio siekio palaikyti ypač šiltus Lietuvos ir Lenkijos vadovų santykius ir pirmiausia nusprendė aplankyti Europos Sąjungai pirmininkaujančią Švediją. Vizitas buvo išskirtinai darbinis: daugiausia dėmesio skirta energetikos klausimams, įvyko susitikimai su Lietuvoje filialus turinčių Švedijos bankų vadovais. Šalies vadovė grįžo per Rygą, į vieną kelionę sutalpindama ir susitikimą su šalies kaimynės vadovais.
Dar vienas pokytis buvo pats skrydis. D.Grybauskaitė pasirinko keliauti ne užsakomuoju, o reisiniu lėktuvu, be to ne verslo, o daug pigesne ekonomine klase. Tiesa, rugsėjo pabaigoje skrisdama į Niujorką dalyvauti Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos atidaryme, ji vėl sėdo į reisinį lėktuvą, tačiau pasirinko verslo klasę – esą, kad nepervargtų keliolika valandų truksiančioje kelionėje su persėdimu Vokietijoje.
 |
| Šarūno Mažeikos/BFL nuotr./A.Lukašenka su prezidente D.Grybauskaite |
Kitą įsimintiną veiksmą užsienio politikoje D.Grybauskaitė atliko paėmusi į rankas telefono ragelį. Rugpjūčio viduryje, kai Rusija savo pasienyje ėmė stabdyti vežėjus iš Lietuvos ir riboti pieno produktų importą, prezidentė paskambino Kremliaus vadovui Dmitrijui Medvedevui. Anot jos, kolega iš Maskvos patikino, jog išskirtiniai apribojimai Lietuvai nebus taikomi. Bet svarbiausias lūžis buvo po pokalbio iš abiejų pusių pasigirdusios užuominos apie šiltesnį dvišalių santykių etapą. Nieko nuostabaus, tai buvo pirmas oficialus Lietuvos ir Rusijos vadovų pokalbis per pastaruosius aštuonerius metus. Lietuvos prezidentai po nepriklausomybės atkūrimo yra lankęsi Maskvoje du kartus – 1997 ir 2001 metais. Po rugpjūtį vykusio pokalbio telefonu imta mąstyti apie trečiąjį – galimą D.Grybauskaitės vizitą į Rusiją, tačiau konkrečios datos kol kas nenurodomos. Tiesa, apribojimų dalybas Lietuvos eksportuotojams Rusija tęsia, nors sankcijos taikomos ir gamintojams iš kitų šalių.
Priėmė A.Lukašenką
Bene didžiausią ažiotažą sukėlė į autoritarizmą linkusio Baltarusijos prezidento Aleksandro Lukašenkos vizitas Vilniuje. D.Grybauskaitė priėmė svečią aukščiausiu lygiu, nors, kaip teigė Baltarusijos opozicijos atstovai, jiems laiko prezidentė nerado. Apžvalgininkai šią kelionę dažniausiai vadino A.Lukašenkos pergale, kuris Lietuvos sostinėje negiedojo ditirambų demokratijai, o pareiškė, jog niekam neleis kištis į Baltarusijos vidaus reikalus. Tuo tarpu D.Grybauskaitė slystelėjo, per pokalbį patikėjusi svečio teiginiais, esą dėl įstrigusios Sausio 13-osios bylos kalta pačios Lietuvos teisėsauga, neva nebendradarbiaujanti su baltarusių pareigūnais. Šie teiginiai ypač nustebino Lietuvos prokurorus, kurie baltarusių atsisakymus bendradarbiauti jau gali rūšiuoti pagal išradingumą.
Per šimtą dienų šalies vadovė priėmė ir tarptautinių organizacijų lyderius. Lietuvoje jau apsilankė naujasis NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmusenas. Taip pat čia lankėsi neseniai išrinktas Europos Parlamento pirmininkas Jerzis Buzekas, kurį D.Grybauskaitė patikino, jog Lietuvos lenkai nėra skriaudžiami taip, kaip patys skundžiasi.
Kalbant apie užsienio politiką – ji labiau subalansuota. Jei yra pokytis, tai tik didesnės pusiausvyros linkme.Per tris mėnesius prezidentė su darbo vizitais dar aplankė Lenkiją, Suomiją ir Estiją. Su vienos įtakingiausių ES senbuvių Prancūzijos prezidentu Nicolas Sarkozy pasirašyta pirmoji istorijoje strateginės partnerystės sutartis. Tam nesutrukdė net tai, kad ceremonija vyko salėje, kurioje kabėjo apversta Lietuvos vėliava.
Taip pat D.Grybauskaitė jau buvo susitikusi su Europos Komisijos vadovu, o viešėdama JAV bendravo su Ukrainos, Gruzijos ir Serbijos vadovais. Tačiau V.Adamkaus itin palaikytos Gruzija, Ukraina ir Moldova kol kas nesulaukė ypatingo jo įpėdinės dėmesio. Todėl nuolat prisimenami dar eurokomisare dirbusios D.Grybauskaitės ištarti žodžiai apie Lietuvos užsienio politiką: „Pasirašinėjame draugystes su ubagais, o su sprendimus priimančiomis šalimis konfrontuojame.“ Tiesa, vizitas į Ukrainą planuojamas lapkričio pabaigoje, tačiau kokiu tonu bus kalbama, kol kas sunku nuspėti.
„Kalbant apie užsienio politiką – ji labiau subalansuota. Jei yra pokytis, tai tik didesnės pusiausvyros linkme. Lietuva anksčiau buvo vadinama viena ištikimiausių JAV sąjungininkų Europoje – šiandien galbūt jau nesame patys artimiausi. Kita vertus, Amerikos užsienio politika taip pat keičiasi“, – svarstė A.Krupavičius.
Dirba visais frontais
Prieš rinkimus prezidentė žadėjo daugiausia dėmesio skirti vidaus politikai ir savo žodžius patvirtino darbais. Tiesa, jau pirmosiomis darbo prezidentūroje dienomis jai teko susidurti su ta problema, apie kurią perspėjo ankstesni Lietuvos prezidentai: šalies vadovo galių ribotumu. D.Grybauskaite teko sukandus dantis pasirašyti Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos įstatymą, kuris neigiamai buvo sutiktas tiek Lietuvoje, tiek Europoje. Įstatymą buvo vetavęs dar V.Adamkus, tačiau Seimas jau po prezidentės inauguracijos atmetė veto. Susiklosčius tokiai situacijai, Lietuvos vadovas privalo pasirašyti įstatymą. Tiesa, D.Grybauskaitė parodė, kad ieškos kitų būdų, kaip įtvirtinti savo valią: ji sudarė darbo grupę minėtam įstatymui tobulinti. Dokumento pataisos jau parengtos, tačiau Seimo balsavimo testo dar nebuvo.
Kita vertus, parlamentas pademonstravo, jog nesiruošia pyktis su didžiulį tautos pasitikėjimą turinčia prezidente: Seimo nariai balsavimu pritarė jos veto tiek dėl Statybų, tiek dėl Ligos ir motinystės įstatymų. Sudėtingesnio taktinio žaidimo objektais tapo Aukščiausiojo Teismo (AT) pirmininkas Vytautas Greičius ir kandidatas į kariuomenės vadus Arvydas Pocius. V.Greičiaus kadencija buvo pasibaigusi jau prieš metus, tačiau Seime vis strigdavo jo atleidimo procedūra. D.Grybauskaitė išsprendė dilemą neoficialiai užsimindama, jog nesiūlys konservatorių palaikomo A.Pociaus vadovauti kariuomenei, jei Seimas neatleis AT vadovo. Rezultatas – kariuomenė turi naują vadą, o prezidentė su Teisėjų tarybos pritarimu jau pateikė parlamentui teisėjo Gintaro Kryževičiaus kandidatūrą tapti nauju AT pirmininku.
Gana sklandaus bendradarbiavimo tarp institucijų kliūtimi galėjo tapti Seimo pirmininkas Arūnas Valinskas. Kai ant jo krito šešėlis dėl galimų ryšių su nusikaltėlių pasauliu, D.Grybauskaitė iškart paragino politiką atsistatydinti. Tačiau A.Valinskas aklai vykdyti reikalavimo neketino. Galiausiai jį balsuodami atstatydino Seimo nariai.
Reformų prezidentė ėmėsi ir Valstybės saugumo departamente (VSD), tačiau pasirinko ne tą būdą, kuris būtų maloniausias Seimo valdantiesiems. D.Grybauskaitė atleido VSD direktoriaus pavaduotojus Darių Jurgelevičių ir Dainių Dabašinską, bet kol kas neparodė durų pačiam direktoriui Povilui Malakauskui. Šalies vadovė nurodė paruošti naują nacionalinės žvalgybos sistemos koncepciją, o paties VSD vadovo likimas bus sprendžiamas vėliau.
Dar prieš prezidento rinkimus buvo matyti, kad A.Kubiliaus ir D.Grybauskaitės vizija, kaip lipti iš krizės duobės, iš esmės sutampa. Todėl Vyriausybė ir prezidentė kol kas pernelyg nekonfliktavo. Nors šalies vadovė nevengia kai kurių aštrių komentarų, ji pritarė didžiajai daliai ministrų kabineto planų kovojant su sunkmečiu: pakartotiniams pridėtinės vertės mokesčio didinimui ir biudžeto mažinimui. Taip pat pasirašė įstatymus, kurie, anot Vyriausybės, leis išformuoti energetikos milžiną LEO LT.
Kartais pozicijos keitėsi ir buvo šiek tiek priešingos. Pavyzdžiui, komentarai dėl VSD. Iš vieno komentaro atrodė, kad tarsi pritariama jų veiklai, kituose VSD ir jo vadovybė kritikuojama.Prisiekusi prezidentė turėjo galimybę performuoti A.Kubiliaus vadovaujamą Vyriausybę, mat ši pagal Konstituciją privalėjo grąžinti įgaliojimus. Tačiau, anksčiau kalbėjusi apie keleto prastai dirbančių ministrų keitimą, galiausiai šalies vadovė apsistojo ties vienu – vietoj Rimanto Dagio socialinės apsaugos ir darbo ministru tapo Donatas Jankauskas. Tiesa, dėl vieno kandidato į priekį užbėgo pats premjeras, iškomandiravęs visuomenės už griežtą politiką nemėgiamą finansų ministrą Algirdą Šemetą dirbti vietoje D.Grybauskaitės Europos Komisijoje. Jį ministerijoje pakeitė Ingrida Šimonytė, kartais vadinama „antrąja Grybauskaite“.
Glaustai ir griežtai
Nors atvirų konfliktų su kitomis valdžios institucijomis nekilo, prezidentė per 100 dienų demonstravo tvirtą charakterį ir įprotį kalbėti glaustai ir taikliai. Tarkime, be užuolankų pareiškė, kodėl neskirs buvusio V.Adamkaus patarėjo Valterio Baliukonio ambasadoriumi Ispanijoje: „Dirbti reikia mokėti kitaip.“
Panašia maniera ištartos frazės kartais palikdavo daug galimybių interpretacijoms, todėl vėliau arba pati D.Grybauskaitė, arba kiti pareigūnai būdavo priversti tikslinti prezidentės mintį.
„Kartais pozicijos keitėsi ir buvo šiek tiek priešingos. Pavyzdžiui, komentarai dėl VSD. Iš vieno komentaro atrodė, kad tarsi pritariama jų veiklai, kituose VSD ir jo vadovybė kritikuojama. Šiaip ar taip, prezidentė parodė, kad turi savo nuomonę dauguma svarbiausių klausimų. Taip pat kol kas aiškios strategijos, ką ji ruošiasi pasiekti, nėra, o bendrų rinkimų programos teiginių nebeužtenka“, – kalbėjo A.Krupavičius.
Pertvarkė prezidentūrą
 |
| Prezidentūros nuotr./D.Grybauskaitė |
Ragindama valdžios institucijas mažintis valdymo išlaidas, D.Grybauskaitė nurodė pertvarkyti ir Prezidento kanceliariją bei sugriežtinti lėšų, tarnybinių automobilių ir telefonų naudojimo tvarką. Prezidentūros skaičiavimais, tai leis sutaupyti daugiau nei 3 mln. litų mokesčių mokėtojų pinigų.
Šalies piliečiai pasikeitus valstybės vadovams pajuto ir kitų permainų. Turniškėse gyvenančios prezidentė kortežas rytais ir vakarais po darbų nebeskrieja Vilniaus gatvėmis, sustoja užsidegus raudonam šviesoforo signalui. Kita vertus, kai prezidentė įsikėlė į jai skirtą namą, Turniškėse vėl pradėta statyti prieš keletą metų nugriauta tvora, kuri užtvėrė grybautojų, uogautojų ir kitų poilsiautojų pamėgtus pasivaikščiojimų takus.
Prezidentė taip pat akcentavo, jog ryžtingiau taupyti turi ir parlamentarai, kurie Seime sukelia aistringą diskusiją, vos pasiūloma apkarpyti jų atlyginimus ir parlamentinei veiklai skirtas lėšas. Tačiau pačios šalies vadovės reprezentacijai skiriamos lėšos kol kas irgi nemažinamos. Nepakeista ir tvarka, jog už jas prezidentas neprivalo atsiskaityti viešai. D.Grybauskaitė atsisakė pusės priklausančios algos, tačiau gauna didesnes pajamas nei ankstesni Lietuvos vadovai, mat jai, kaip buvusiai eurokomisarei, kas mėnesį mokama apie 27 tūkst. litų išmoka.
Politologų ir politikų komentarai
Politologas Antanas Kulakauskas:
„Kaip pradžią vertinčiau neblogai, įžiūriu politikos sistemiškumą, bet tai dar tik pradžia, tik parengiamieji darbai. Veiklos programa dar nepaskelbta, todėl sunku vertinti. D.Grybauskaitė veikia aktyviau už Valdą Adamkų vidaus politikoje, nors ir nesiima visko atlikti už Vyriausybę.
Jos pirmieji darbai jau matyti: pajudėta dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko skyrimo – ši problema kelerius metus tęsėsi, prasideda VSD korekcijos. Keičiasi užsienio politikos metodai: ankstesnė valdžia su Rytų kaimynais – nedemokratinėmis Rusija ir Baltarusija – bendravo minimaliai, bandė stengtis jas demokratizuoti, bet Rusija per didelė, kad kas nors galėtų pasikeisti. Dabar tokios taktikos atsisakoma, intensyvinamas bendravimas. Taip pat gilėja bendravimas su Vakarais – anksčiau mes buvome lyg ir Rytų kaimynystės advokatai Vakaruose, o mūsų pačių integracija į Vakarus nebuvo pakankama. Dabar integracija spartinama ir gilinama.“
Politologas Algis Krupavičius:
„D.Grybauskaitė per pirmąsias šimtą dienų pateisino savo kurtą energingos, aktyvios ir ryžtingos politikės įvaizdį. Tačiau prezidentės pozicija vidaus politikos klausimais ne visada aiški. Kartais pozicijos keitėsi ir buvo šiek tiek priešingos. Pavyzdžiui, komentarai dėl VSD. Iš vieno komentaro atrodė, kad tarsi pritariama jų veiklai, kituose VSD ir jo vadovybė kritikuojama. Šiaip ar taip, prezidentė parodė, kad turi savo nuomonę dauguma svarbiausių klausimų. Taip pat kol kas aiškios strategijos, ką ji ruošiasi pasiekti, nėra, o bendrų rinkimų programos teiginių nebeužtenka. Kalbant apie užsienio politiką – ji labiau subalansuota. Jei yra pokytis, tai tik didesnės pusiausvyros linkme. Lietuva anksčiau buvo vadinama viena ištikimiausių JAV sąjungininkų Europoje – šiandien galbūt jau nesame patys artimiausi. Kita vertus, Amerikos užsienio politika taip pat keičiasi. Prezidentė greičiau įsivažiavo į darbus nei, pavyzdžiui, V.Adamkus, greičiau suformavo komandą. Tiesa, išskyrus atstovą spaudai, kiti komandos nariai žiniasklaidoje gana mažai matomi, bet tai irgi turbūt tam tikras stiliaus bruožas, tikriausiai ir toliau taip bus. Tikėtina, kad ateityje paaštrės santykiai tarp prezidentūros ir kitų institucijų – D.Grybauskaitė stengiasi turėti didesnį vaidmenį vidaus politikoje nei ankstesni šalies vadovai. Ypač tai matyti ją lyginant su V.Adamkumi, kuris niekada neturėjo didelių pretenzijų daryti įtaką Vyriausybei ar jos sprendimams. D.Grybauskaitė tokių ambicijų turi. Šiuo požiūriu ji panašesnė į Algirdą Brazauską.“
Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkas Algirdas Butkevičius:
„Manau, kad prezidentė stengiasi pateisinti rinkėjų viltis, nors daugelis rinkėjų mano, jog nuo prezidentės priklauso ir ekonominė Lietuvos situacija. Šiaip teigiamai vertinu tiek vidaus, tiek užsienio politikos darbus, nors tikėjausi, kad iš Vyriausybės reikalaus griežtesnių veiklos gairių. Kaip pagrindinius išskirčiau jos darbus teisėsaugos institucijose: pavyzdžiui, keičiant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininką. Dabar jos laukia pagrindinis uždavinys, susijęs su naujojo biudžeto įstatymu ir kitais įstatymais, kurie susiję su pensijų bei kitų socialinių išmokų mažinimo. Čia norisi realaus sprendimo. D.Grybauskaitę lyginant su ankstesniais prezidentais matyti pagrindinis skirtumas – ji vadovauja sunkiu ekonominiu laikotarpiu, aktyviau dalyvaja sprendžiant vidaus problemas. To nedarė nei A.Brazauskas, nei V.Adamkus – jų laikotarpis tam neįpareigojo. Palyginti su jais, D.Grybauskaitė aktyviau domisi finansų politika, išsako savo nuomonę, kaip turi elgtis Vyriausybė.“
Valentinas Stundys, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos Seime seniūno pavaduotojas:
„Jeigu kalbėtume bendrai, naujosios prezidentės politika yra aiški, pakankamai matomi prioritetai. Užsienio politikoje savotiškai tęsiami pirmtakų pradėti siekiai: pavyzdžiui, strateginės partnerystės su gretimomis Baltijos ar Skandinavijos valstybėmis. Jos politiką galima vadinti labiau pragmatiška, kaip kad įprasta šiandien sakyti, bet ištakos siekia ankstesnių prezidentų politiką. Vidaus politikoje matoma atvira, dalykiška laikysena, pamatuoti ir gana ryžtingi veiksmai. Prezidentės žodis, pozicija yra labai svarbu, jei matoma aiški principinė pozicija. Tada gaunamas tam tikras signalas, atkreipiantis dėmesį į problemas. Jei lygintume D.Grybauskaitę su ankstesniais prezidentais, mano nuomone, pamatytume, kad ji savo politika derina vieno prezidento pragmatizmą su kito prezidento aiškiais moraliniais, doroviniais siekiais.“
