ĮSPĖJIMAS APIE TURINĮ: Šiame kūrinyje nagrinėjamos seksualinės prievartos ir traumos temos. Kūrėjų tikslas – informuoti visuomenę apie seksualinio smurto nusikaltimo žiaurumą, daromą žalą ir jos pasekmes. Skaitytojams siūlome pasirūpinti savimi.
Nemokama ir konfidenciali pagalba nukentėjusiems nuo seksualinio smurto: prabilk.lt
Ką tik patyrus smurtą kreipkitės į gydymo įstaigas ir policiją telefonu 112.
„Siaubo parke smurto nebuvo“
Klaidas Sinica nuteistas pagal Baudžiamojo kodekso 149 straipsnio 3 dalį (nepilnamečio asmens išžaginimas) ir 138 straipsnio 1 dalį (nesunkus sveikatos sutrikdymas).
„Čia nebuvo jokio smurto, šiek tiek kitoks pobūdis“, – komentuodamas priimtą sprendimą žiniasklaidai sakė Panevėžio apygardos teismo teisėjas Donatas Jatužis.
Sprendimas nustebino ir stipriai papiktino dalį visuomenės, o specialistai kelia klausimus, kaip teisėsauga ir teismai vertina seksualinio smurto nusikaltimus, ar teisinis reguliavimas Lietuvoje atitinka šio nusikaltimo specifiką, pavojingumą ir tarptautinius standartus. Kyla klausimas, ar tokios pasekmės smurtautojui tikrai atgrasys kitus visuomenės narius nuo panašių nusikaltimų.
Dalį visuomenės nustebino ir tai, kodėl teisėjas teigė nebuvus smurto, jei Klaidas Sinica nuteistas už išprievartavimą ir mergaitės sveikatos sutrikdymą. Kilusių diskusijų fone, 2026 m. rugsėjį, Panevėžio apygardos prokuratūra pateikė kasacinį skundą Lietuvos Aukščiausiajam Teismui. Prokurorai prašo K.Sinicai bausmės neatidėti.
Apie ką šis tyrimas?
Seksualinė prievarta yra viena sunkiausių žmogaus patirčių. Išžaginimas ir seksualinis prievartavimas kvalifikuojami kaip sunkūs arba labai sunkūs nusikaltimai, galintys pasibaigti aukos mirtimi. Išsivystęs potrauminio streso sutrikimas gali pakeisti asmenybę, paskatinti priklausomybių atsiradimą.
Daugiau kaip 40 proc. seksualinį smurtą patyrusių žmonių po metų dar gali jausti kliniškai reikšmingus potrauminio streso simptomus.
„Potrauminis stresas yra susijęs su savižudybės rizika“, – sako psichologė dr. Odeta Geležėlytė, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Psichotraumatologijos centro docentė.
Kelis mėnesius trukęs žurnalistinis tyrimas „Su kokiomis istorijomis mes augom“ gilinosi į seksualinio smurto poveikį nukentėjusiems, pagalbos galimybes Lietuvos gydymo įstaigose, teisėsaugos praktiką, teisinį reguliavimą bei visuomenės nuostatas. Tyrimas atskleidė daugiasluoksnę šios temos problematiką.
Pirmojoje tekstų ir dokumentinių filmų serijos dalyje pateikiame trijų skirtingas prievartos rūšis patyrusių moterų istorijas bei seksualinio smurto dinamiką, atskleidžiame moterų savijautą, išsamiai analizuojame seksualinio smurto traumą ir jos poveikį, bei „tikro išprievartavimo“ šablono galią.
Trauma ir vengimas
„Apie bet kokią traumą kalbėti labai sunku, – sako dr. O.Geležėlytė. – O seksualinio smurto trauma turi aplink save daug gėdos ir kaltės. Patiems žmonėms kalbėti sunku, bet ir visuomenėje mes tikrai labai mažai išsikalbame apie tai – ir apie patį patyrimą, ir kaip į tai reikėtų reaguoti.“
Daktarė su kolegomis iš Psichotraumatologijos centro dirba su įvairias traumas patyrusiais žmonėmis ir padeda jiems, kaip ji pati sako, „suarchyvuoti“ trauminę patirtį, kad ji nebedarytų įtakos žmogaus gyvenimo kokybei. Trauma neturi galiojimo laiko, sako specialistė.
Traumos keliamoje psichologinėje kančioje žmonės gali gyventi ir trisdešimt metų, o vengdami traumos trigerių labai apriboti savo gyvenimą.
„Pavyzdžiui, kai kurie žmonės nebeišeina iš namų. Arba nori kurti santykius, būti su kitu žmogumi, bet negali. Ėjimas į naujus santykius vietoj pozityvių jausmų parneša su savimi traumą, ir gali būti, kad žmonės tada vėl pabėgs iš jiems svarbių dalykų. Nes per sunku tą traumą atlaikyti.“
Trauma gali žlugdyti ne tik romantinius, bet ir darbinius, šeimos, draugystės santykius ir įstumti žmogų į vienatvę ir vis didesnę emocinę kančią.
Man atrodė, kad aš niekada gyvenime negalėsiu turėti santykių. Be jokių santykių gyvenau kokius 8 metus. Visiškai viena. Aš neprisileidau žmonių.
„Man atrodė, kad aš niekada gyvenime negalėsiu turėti santykių. Be jokių santykių gyvenau kokius 8 metus. Visiškai viena. Aš neprisileidau žmonių, – pasakoja šaulė, holistinės medicinos atstovė Justina Viktorija Bartuse. – Absoliučiai jokių žmonių aplinkui. Aš praktiškai nesirūpinau savimi. Saldumynai buvo tapę mano malonumu. Aš priaugau svorio ir tiesiog buvau namuose. Gulėjau lovoje, žiūrėjau televizorių, dirbau ir viskas. Filmai, maistas – ledų dėžę nusiperki vakare ir ją suvalgai. Vis kažką veikdavau, kad tik nebūčiau pati viena su savimi. Kad tik neprisileisčiau tų minčių.“
„Vienas iš potrauminio streso simptomų – tai vengimas. Vengiama santykių iš esmės. Ir gali būti, kad labai ilgą laiką. Nes bijoma, kad vėl pasikartos tas pats ir primins ankstesnę patirtį.
Tiek savo minčių ir jausmų, tiek kitų dalykų – vietų, žmonių, situacijų vengimas. Tai žmogui gali suteikti dirbtinio saugumo jausmą. Ir būna kartais, kad žmonės, kurie ilgai gyveno su potrauminiu stresu, taip pakeičia visą savo gyvenimą, taip viską susidėlioja, kad tik kuo mažiau susidurtų su traumos stimulais“, – pasakoja dr. O.Geležėlytė.
Justiną, susitikusią su draugėmis kavinėje, apsvaigino grupė vyrų. Jie nepastebimai įpylė į jos gėrimą išprievartavimo narkotikų. Merginos draugės, pamačiusios ją stipriai apsvaigusią, nusprendė ją palikti vyrams parvežti namo.
„Todėl savo dukrai visą laiką aiškinu: niekada nepalik draugės ar draugo“, – sako moteris. Ją apsvaigintą vyrai nuvežė į Kauno priemiesčio sodo namelius ir visą naktį prievartavo.
„Iš pradžių buvo kaltinimai sau. Kam aš ėjau, kodėl nepažiūrėjau, kodėl nuėjau į tualetą, kodėl gėriau tą gėrimą, kurį palikau ant stalo. Kam leidausi į pokalbį“, – sako Justina.
„Po seksualinio smurto kaltė ir gėda yra labai dažni jausmai. Retas atvejis, kad žmogus to nejaustų“, – pabrėžia dr. O.Geležėlytė.
„Savimedikacija“
Ramona (vardas pakeistas), anonimiškai savo prievartavimo istorija pasidalinusi jauna moteris, traumos poveikį bandė malšinti alkoholiu.
„Ne vienerius metus su tuo tvarkiausi „savimedikacija“. Vartojau labai daug alkoholio. Ilgą laiką, tam, kad galėčiau iš viso gyventi su savimi. Negalėjau apie tai kalbėti. Ir man buvo gėda pripažinti žmonėms, kurie mane pažinojo tuo laikotarpiu, kad tai [prievarta] vyko.
Prireikė dar poros metų, kad galėčiau kreiptis į terapiją, į terapeutą. Prieš tai aš toliau gėriau. Kažkuriuo metu nebegalėjau užmigti, tad pradėjau maišyti vaistus miegui ir alkoholį. Vien tam, kad galėčiau eiti miegoti“, – pasakoja ji.
„Žmonės sapnuoja tą trauminę patirtį ir, aišku, pabunda labai dideliame strese. Tada vengia eiti miegoti arba tas miegas yra labai trumpas ir labai nekokybiškas“, – sako dr. O.Geležėlytė.
Trauminiai įvykiai pasikartoja ir dienos metu kaip nevalingi įkyrūs prisiminimai, kurie ateina su labai dideliu emociniu krūviu.
„Gali būti, kad tas patyrimas trunka kelias sekundes, tada žmogus vėl sugrįžta ir suvokia, kur jis yra. O gali būti, kad į tai įeinama pakankamai smarkiai, giliai ir ilgai. Ir, aišku, ta patirtis yra labai sudėtinga. Žmonės sako: trauma vyko prieš tris mėnesius, prieš trejus metus, prieš trisdešimt metų, o aš vėl įkrentu į ją, lyg ji vyktų čia ir dabar“, – potrauminio streso simptomus atskleidžia psichikos sveikatos specialistė dr. O.Geležėlytė.
Ramoną santykiuose prievartavo jos mylimas vaikinas. Devyniolikmetę merginą beveik dešimtmečiu vyresnis vyras spaudimu ir manipuliacija laikė smurtiniuose santykiuose. Tačiau pažeidžiamumas smurtiniams santykiams nepriklauso nuo amžiaus. Smurtautojai tikslingai ieško žmonių, atsidūrusių pažeidžiamame gyvenimo etape arba turinčių daugiau empatijos.
Specialistai pastebi net tai, kad didesnę riziką patekti į smurtinius santykius turi pagalbą kitiems teikiančių profesijų atstovai, menininkai, jauni, santykiuose nepatyrę žmonės. Psichologiniams ir seksualiniams agresoriams jie – lengvesnis grobis.
Smurto ratas, manipuliacija ir prievartinė kontrolė
Bandant suprasti, kaip ateinama iki to taško, kai moterys prievartaujamos šeimos ar poros lovose, būtina suprasti smurto ratą, prievartinės kontrolės mechanizmą ir psichologinę manipuliaciją, kuri moteris santykiuose po truputį silpnina. Ramona pasakoja, kad jos draugas pirmiausia izoliavo ją nuo artimų žmonių rato – šeimos, draugų.
„Jis pasiūlė man gyventi su jam artimu žmogumi tame pačiame bute. Ir, aišku, tada turėjo raktą nuo mano namų ir bet kada galėjo ateiti. Mano santykiai su šeima nebuvo ypač geri. Jie buvo labai įtempti. Tuo metu buvau labai pažeidžiamas žmogus“, – prisimena ji.
„Mano draugai, draugės jam neįtiko. Ir mano laisvas laikas. Jis nenorėdavo, kad eičiau į koncertus ar kažkaip leisčiau laiką be jo. Kartą gal dešimčiai minučių išėjau pasikalbėti su pažįstamu lauke, o kai grįžau, jis agresyviai vaikščiojo po kambarį ir kalbėjo man apie tai, kaip jo buvusi mergina jį išdavė, ir kad dabar jis jaučiasi lygiai taip pat“, – pasakoja Ramona.
„Aš jaučiausi, lyg jo emocijos priklausytų nuo mano veiksmų. Ir kad išvengčiau agresyvių reakcijų, kontroliavau save ir savo gyvenimą. Kiekviename žingsnyje bandžiau nuspėti jo jausmus, kad išvengčiau konflikto ir agresyvios reakcijos – nuo tylėjimo, nebekalbėjimo su manimi iki daiktų daužymo. Tai buvo labai lėtas procesas. Kaip varlės virimas“, – pasakojo ji.
Aš jaučiausi, lyg jo emocijos priklausytų nuo mano veiksmų. Ir kad išvengčiau agresyvių reakcijų, kontroliavau save ir savo gyvenimą.
Po truputį vyras stiprino tai, kas vadinama prievartine kontrole (angl. coercive control). Tai smurto forma santykiuose, kai vienas partneris nuolatiniu elgesiu siekia palaužti kito žmogaus savarankiškumą bei valią. Izoliavimas, ekonominė kontrolė, stebėjimas, su kuo ir kada bendraujama, emocinis manipuliavimas (pavyzdžiui, stiprus meilinimasis po agresijos epizodų ar „love bombing“) yra prievartinės kontrolės dalys.
Skirtingai nuo pavienių fizinio smurto epizodų, tai sistemingas, laikui bėgant besitęsiantis elgesio modelis, keliantis smurto aukai didelį sumišimą ir abejones.
Smurto rato esmė – smurtinių ir malonių epizodų mainymasis. Rėkimas, patyčios, bauginimas, melas ir klaidinimas, „gaslighting“, finansinė kontrolė, seksualinė prievarta, sekimas, net aprangos kontrolė, galiausiai – fizinis smurtas kaitaliojasi su meilinimosi epizodais.
Smurtautojas dovanoja dovanas, gėles, atsiprašo, vėl imasi „atakavimo meile“ (angl. „love bombing“). Tačiau smurtautojo elgesys nesikeičia į gerąją pusę, o smurtas sunkėja. Aukai sunku išsivaduoti iš smurto rato, nes ji tiki, kad bus geriau, ir prisimena meilinimosi epizodus.
Prievartinė kontrolė gali vykti be jokio fizinio smurto, todėl aukoms (ir aplinkiniams) sunku ją atpažinti ir pavadinti smurtu. Ramonos partneris kontrolę pateikdavo kaip rūpestį, problemų sprendimą. Tyrimai rodo, kad prievartinė kontrolė – vienas stipriausių rizikos veiksnių, susijusių su vėlesniu fiziniu smurtu ar net žmogžudyste santykiuose. JAV, Didžiojoje Britanijoje, Airijoje, Kanadoje, Australijoje prievartinė kontrolė kriminalizuota.
Prievartavimas santykiuose
Tai, kad jauna mergina buvo mylimo žmogaus prievartaujama, ji galėjo sau prisipažinti tik praėjus pusmečiui po skyrybų. Atpažinti prievartą santykiuose trukdė ne tik partnerio psichologinės manipuliacijos ir spaudimas, bet ir sumišimas, nežinojimas, kaip turėtų atrodyti sveiki santykiai.
„Aš buvau davusi sutikimą. Norėjau to santykio. Norėjau tų lytinių santykių. Bet laikui bėgant visa tai eskalavosi į kažką, ko aš nenorėjau daryti. Tai atrodydavo taip: būdavo, tiesiog nenoriu mylėtis tą dieną. Arba nenoriu mylėtis antrą kartą.
Ir vietoj to, kad mano „ne“ būtų priimtas, jis tiesiog nusisukdavo nuo manęs, nustodavo su manimi kalbėti. Arba maldaudavo vėl ir vėl, vėl ir vėl, kol gaudavo „taip“. Ir aš tiesiog gulėdavau ir laukdavau, kol tai pasibaigs. Tai kartodavosi nuolatos“, – sako Ramona.
Mergina pasakojo ir tai, kad partneris su ja imdavo mylėtis jai nepriimtinu būdu arba išnaudodavo ją miegančią – ir tai pateikdavo kaip „netyčia“ padarytą „suklydimą“: „Tarkime, vyksta vaginalinis santykis iš nugaros, bet tada jis pradeda analinį. Jis sakydavo, kad tai nutiko netyčia, nepataikius.“
Aš jo atsiprašymus priimdavau, jais tikėdavau. Ir tik po daugybės metų supratau, kad tai, ką jis padarė man, padarė ne netyčia. Tai buvo specialiai.
Vyras atsiprašinėdavo, bet toliau tęsdavo arba iš naujo kartodavo tuos pačius veiksmus.
„Aš jo atsiprašymus priimdavau, jais tikėdavau. Ir tik po daugybės metų supratau, kad tai, ką jis padarė man, padarė ne netyčia. Tai buvo specialiai. Nes jeigu tu nori partneriui gero, sustoji, jeigu kažkas nutinka“, – sako Ramona.
„Meilės kalba“
Mergina pasakojo ir apie manipuliaciją kaltės, skolos jausmu.
„Jis bandė man išreikšti, kaip būtent lytiniai santykiai yra jo meilės kalba, – sako Ramona. – Ir tai yra vienintelis būdas, kaip jis gali jaustis gerai, mylimas. Ar aš nenoriu juo pasirūpinti, kad jis jaustųsi gerai? Aš jaučiausi taip, lyg tai aš esu tas sugedęs elementas šitoje istorijoje. Ir kad tai aš nepadarau savo dalies.“
Ar tokia situacija, kai partnerė nenori sekso, bet spaudžiama sutinka ir pralaukia, kol šis pasitenkins, gali būti vertinama kaip seksualinis smurtas?
„Vienareikšmiškai, – sako Psichotraumatologijos centro docentė dr. O.Geležėlytė. – Jei žmogus nenori, bandymai tai parodyti ar pasakyti gali būti labai įvairūs. Mes šitoje istorijoje girdime, kad žmogus sako ar rodo, kad jis nenori, bet jo nėra klausomasi. Tai vienareikšmiškai yra smurtas.
Bet kai esame artimuose santykiuose, jaučiame net ir niuansus. Jeigu partneris guli įsitempęs kaip pagalys, juk matyti, kad jam blogai. Net ir tada kito žmogaus atsakomybė yra tą pajusti, suprasti, sustoti ir kalbėtis, klausti, ar žmogus nori toliau tęsti.“
Netikra prievarta
Ramonos istorija yra, kaip ji pati sako, „netikros prievartos“ pavyzdys. Visuomenės suvokime iš tiesų yra įsitvirtinęs „tikro išprievartavimo“ šablonas. Jį mokslininkai tiria jau seniai. Vadinamasis „tikras išprievartavimas“ turi turėti šiuos elementus:
- nusikaltėlis turi būti nepažįstamas arba tai turėtų būti grupė žmonių;
- jis turi panaudoti smurtą, sužaloti;
- nusikaltimas turi įvykti viešoje vietoje arba nusikaltėlis turi įsibrauti pas nukentėjusiąją ar įsitempti ją į mašiną.
Iš tiesų išprievartavimas yra daug dažnesnis ir kasdieniškesnis nusikaltimas, nei įprastai manoma. Dažniausiai (62,5 proc. atvejų) prievartauja dabartiniai arba buvę partneriai, šeimos nariai ir kiti pažįstami žmonės ar draugai. Tačiau „tikro išprievartavimo“ šablono galia veikia net ir pačių nukentėjusiųjų supratimą, kas su jais ar jomis įvyko (Myhill ir Allen tyrimas, 2002).
2004 m. atliktos „British Crime Survey“ (dabar – Anglijos ir Velso nusikalstamumo tyrimas) apklausos rezultatai rodo, kad mažiau nei pusė (43 proc.) moterų, kurios patyrė užpuolimą, atitinkantį teisinį išprievartavimo apibrėžimą (tačiau neatitinkantį „tikro išprievartavimo“ šablono), jį ir pavadino išprievartavimu.
Tik 31 proc. aukų išprievartavimu pavadino dabartinio ar buvusio partnerio smurtą, nors šis ir atitiko teisinį išprievartavimo apibrėžimą (Walby ir Allen, 2004).
Šios statistikos skaudi ironija ta, kad sunkiai įvardijama prievarta santykiuose ar santuokoje būna labai brutali. Bergeno 1995 metais atliktas kokybinis tyrimas rodo, kad „santuokinis išprievartavimas“ dažnai būna itin žiaurus. Trečdalis atvejų apibūdinami kaip „sadistiniai“, o dauguma moterų santuokoje išprievartaujamos „dažnai“, t.y., daugiau nei 20 kartų.
Tik trečdalis nukentėjusių šiuos incidentus apibrėžė kaip išžaginimą ir tik pusė nukentėjusių iš karto išsiskyrė. Tiksliau įvardinti prievartą moterys sugebėdavo tik tada, kai partnerių smurtas pasiekė tokį brutalumo lygį, koks siejamas su nepažįstamojo atliktu išprievartavimu. Taip pat tada, kai jos kreipėsi pagalbos, gavo palaikymą arba išsiskyrė su smurtautoju.
Bergeno 1995 metais atliktas kokybinis tyrimas rodo, kad „santuokinis išprievartavimas“ dažnai būna itin žiaurus. Trečdalis atvejų apibūdinami kaip „sadistiniai“.
Mokslininkų tyrimai rodo, kad jei prievartos scenoje yra „tikro išprievartavimo“ šablono elementai, nukentėjusiosios apie užpuolimą praneša dažniau. Suaugusiųjų bylos nutraukiamos dažniau, jei nukrypsta nuo „tikro išprievartavimo“ šablono.
Potrauminis stresas gali baigtis savižudybe
Ramonai potrauminis stresas diagnozuotas daugiau nei po 5 metų nuo skyrybų su smurtautoju.
„Man buvo padaryti kraujo tyrimai. Endokrinologė pasižiūrėjo į mano kortizolio koncentraciją – ji atrodė kaip vyro, ką tik grįžusio iš karo veiksmų Afganistane.“
Kol nepravėrė specialistų kabineto durų ir negavo potrauminio streso diagnozės, mergina bandė kurti gyvenimą toliau, o nuo skausmo bėgo jį slopindama legaliu narkotiku – alkoholiu.
Alkoholio, narkotikų vartojimas, socialiniai tinklai, videožaidimai gali būti vienas iš būdų, kaip traumoje gyvenantys žmonės bando padėti sau jaustis geriau. Net tai, ką įprasta laikyti pozityviai veikiančiais užsiėmimais, kaip sportas ar kitokia veikla, gali tapti būdu bėgti nuo traumos poveikio.
„Gali būti labai įvairių „savigydos“ būdų. Svarbu turėti galvoje, kad, kalbant apie alkoholį ir kitas psichoaktyviąsias medžiagas, įsivaizduojamas palengvėjimas matomas labai trumpalaikėje perspektyvoje. Noras ieškoti, kaip sau padėti, kaip užmiršti šitą skausmą, yra labai normalus. Bet ilgalaikėje perspektyvoje vartojant alkoholį psichologinė savijauta tik blogės. Tai taisyklė“, – sako psichologė dr. O.Geležėlytė.
Jei potrauminis stresas „užstringa“, o žmogus nuolat gyvena su kančia, emocinių sunkumų kamuolys ima didėti ir prie jo gali „prisikabinti“ priklausomybės, nemiga ir kiti psichologiniai sunkumai. Tą traumos poveikio „aplipimą“ kitais sunkumais psichikos sveikatos specialistai mato dažnai.
„Tikrai žinom, kad potrauminis stresas yra susijęs su savižudybės rizika. Tą rodo labai įvairūs tyrimai, tai matyti ir Psichotraumatologijos centro praktikoje, – sako dr. O.Geležėlytė. – Žmogus pradeda galvoti apie savižudybę tada, kai yra didelėje psichologinėje kančioje ir neturi vilties, kad bus geriau, kad kažkas pasikeis. Dar prisideda savęs nuvertinimas, stiprus savęs nemėgimas ir panašiai.
Ir tyrimuose pastebime – kuo kompleksiškesnė trauma ir jos pasekmės, kuo sunkesnė psichologinė savijauta, tuo didesnė tikimybė, kad augs savižudybės rizika.“
Traumą stipriai gilina artimų žmonių ir visuomenės atstūmimas ir nukentėjusiųjų kaltinimas dėl jiems padarytų skriaudų ir žiaurumo. Dr. O.Geležėlytė, konsultuodama klientus, labai dažnai išgirsta, kad seksualinį smurtą patyrę žmonės iš aplinkos yra girdėję įvairių kaltinančių reakcijų: ko tokį trumpą sijoną dėvėjai, ko išvis ten ėjai, kodėl juo pasitikėjai? Aplinkos reakcija gali labai smarkiai pabloginti savijautą bei uždaryti žmogaus norą ieškoti socialinės paramos ir pagalbos.
„Mūsų įsitikinimai apie tai, kad žmogus, kuris nukentėjo, pats yra kaltas, nes vienaip ar kitaip provokavo, gali kaltės reakcijas smarkiai sustiprinti“, – sako psichologė.
„Pati kalta“
Specialistai kartoja: prievartauti visada yra smurtautojo pasirinkimas, jo atsakomybė ir jo kaltė. Jei žmogus nenori, neketina, nesiekia pasinaudoti kitu žmogumi, nepalaiko smurto, niekam nepavyks jo išprovokuoti. Tačiau įtarinėti nukentėjusiąją, ją kaltinti dėl patirto smurto ir smerkti – labai dažna visuomenės reakcija Lietuvoje.
„Pasižiūrėkime, koks stereotipas, kai kalbame apie smurtą patyrusią moterį. Ji visą laiką „pati kalta“. Ir dalis pareigūnų, ir gydytojų vis dar galvoja, kad moteris pati kalta. Net ir tarp teismo ekspertų, ir tarp tų, kurie teikia pagalbą skubios pagalbos skyriuose, yra taip manančių.
Esu dalyvavusi susitikime, kur vienas iš administracijos atstovų pareiškė, kad jis nemato prasmės netgi svarstyti šio klausimo, nes 80 procentų yra melagės. Ir jis yra medikas“, – pasakoja profesorė, gydytoja akušerė ginekologė Kristina Jarienė, viena iš medicininės pagalbos grandinės nukentėjusiems kūrėjų.
Tuo tarpu pagalbos į policiją kreipiasi itin mažai prievartautojų nuskriaustų žmonių. Justina nuėjo į nuovadą iškart po patirtos grupinės prievartos:
„Neatsimenu, kaip, bet pėsčia nuėjau iki policijos komisariato. Manęs paklausė, ar turiu kažkokių įrodymų. Sakiau, kad ne. Tai ko tu čia atėjai?“
Tai jau seniai įvykusi istorija. Tačiau dabartinė statistika rodo, kad ir dabar į pareigūnus Lietuvoje nukentėję žmonės kreipiasi itin retai. Pagal policijos registruotus išžaginimus Estijoje 100 tūkst. gyventojų tenka 14,7 pranešimo, Latvijoje – 15,3, o Lietuvoje – tik 3 pranešimai.
Daugiau apie medicininę pagalbą prievartos aukoms skaitykite antrojoje tekstų serijos dalyje. Joje atskleisime ir problemas, kurias kuria specialistų įvairiose grandyse trūkumas, nukentėjusiųjų patirtį su teisėsauga bei išanalizuosime, kiek pagrįstas įsitikinimas, kad moterys dėl seksualinio smurto dažnai meluoja.
Tyrimą iš dalies finansavo:
