Sekite 15min Google
– Jūs pats iš Žemaitijos, neįmanoma nepaklausti apie žemaitiškus mitus. Mėgstama kartoti, kad žemaičiai – tai nepaklusniausi kariai. Bet pažvelgus iš kitos pusės – Žemaitijos bajorai ir kunigaikščiai mokėjo puikiai ir pragmatiškai derėtis tiek su Vokiečių ordinu, tiek su Vilniumi. Galbūt šiandieninis žemaičių įvaizdis yra tiesiog supaprastintas folkloras, uždengiantis tikrąjį to krašto istorinį pragmatizmą?
– Visko buvo: ir to, ir to. Čia į kraštutinumus eiti nereikėtų, visko buvo.
Žemaičiai yra atskiras istorinis subjektas. Pasakiau labai gudriai – subjektas, nes jie gali pretenduoti į savo istoriją labiau negu dzūkai, labiau negu aukštaičiai ir labiau negu suvalkiečiai. Suvalkijos istorija, jeigu imsime, yra tik kokio 200 metų senumo – Suvalkiją juk sukūrė Prūsija, prijungusi ją po trečiojo padalijimo, ir Napoleonas. O Žemaitijos istorija gerokai didesnė, erdvesnė, platesnė ir įdomesnė!
Netgi yra didelė tikimybė, kad būtent Žemaitijos faktorius nulėmė tai, kad latviai ir estai išvis egzistuoja kaip tautos. Kai susijungė Livonijos ordinas su Teutonų ordinu Prūsijoje, neįvyko sausumos jungtis. Latviai ir estai liko tik su bajoriškais, riteriškais dvarais. Tai va – žemaičių kova dėl Palangos ir Šventosios pleišto yra galingas istorinis faktorius. Tai vienas dalykas.
Antras dalykas – žemaičių pergalės Durbės ir Saulės mūšiuose. Atrodo, kad Mindaugas jiems ten net nepadeda – jie yra atskiras subjektas.
Žemaičių vyksmas Konstanco bažnytiniame suvažiavime 1416 metais... Taip, 1416 metais žemaičių pasiuntinybė buvo tarptautinis, europinis faktorius sprendžiant, kas turi krikštyti žemaičius. Iki tol visi laukė, kol vokiečiai pakrikštys, nes ir Vytautas buvo sutikęs, o žemaičiai nesutiko ir pasakė: „Mes norime, kad mus krikštytų Vytautas“. Čia šitas žemaičių pasiūlymas (Proposicio Samagitarum) yra tarptautinis dokumentas. Fantastika! Žemaitija turi tokių mūsų LDK istorijos perlų.
Po to jie atstovi savo. Lietuviai su lenkais juk nėra kariavę iki XX amžiaus, atkreipkite dėmesį! Na, Kęstutis su Jogaila gal ten pasimalė Voluinėje, susikonfliktavo dėl kai kurių pilių, bet tai tik fragmentas. O šiaip lietuviai su lenkais nėra kariavę, o su žemaičiais – yra!
1441 metais Vokiečių ordino šaltiniai sako, kad išrikiuotos dvi kariuomenės – Lietuvos kariuomenė ir žemaičių kariuomenė – kažkur prie Nevėžio. Ir išsiskyrė: lietuviai atsitraukė, mūšio laukas liko žemaičiams. Tai kaip dabar tie žemaičiai, pasakyk tu man, nežiūrės kreivai į lietuvius, kurie sako: „Jūs švęskite Mindaugą ir Vytautą!“ Nenori švęsti – ne mūsiškiai!
Bet, kita vertus, žemaičiai užmiršta, kad jie nėra atskira tauta. Tai yra labai anksti suskilusios lietuvių genties dalis. Dvi pagrindinės dalys ir yra: aukštai ir žemai. Aukštai Neries gyvena aukštaičiai, o žemai Neries atšakose – tikroji Žemaitija (ten, kur Kaunas, kur Jonava). Ten – Žemaitija. Vėliau tas vardas nuėjo tolyn, ir tie žemaičiai, kurie konfliktavo su lietuviais, jau yra iki Nevėžio – iki tiek, kiek Vytautas buvo atidavęs.
Ir jie, žemaičiai, yra kitoniški. Jie jau turi ir tarmę, atsiradusią kuršių kalbos pagrindu. Pietų žemaičiai (dūnininkai), o juo labiau šiaurės žemaičiai (dounininkai – Telšiai, Plungė, Skuodas, Kretinga) – čia juk visiškai kuršiai! Jei taip galima sakyti: moterys – kuršės, vyrai – galbūt žemaičiai.
Tai va, su tokia galinga Žemaitijos istorija, nori nenori, tu tą jos subjektiškumą turi pripažinti, o tai savaime kuria charakterį. Jie yra kitokie! Jie yra labiau kitokie negu visos kitos Lietuvos dalys.
Galima pasiginčyti, kad kokia nors Mažoji Lietuva arba Klaipėdos kraštas irgi kitoks. Bet drįsčiau manyti, kad žemaičiai turėtų ką atsakyti. Jei atsistočiau į klaipėdiečių poziciją, sakyčiau: „Mes krūtesni, mes subjektyvesni!“ Bet su Klaipėdos lietuviais neverta nė lyginti – jie niekada neturėjo tokio pergalių archyvo, kokį žemaičiai turėjo su Saule, Durbe ar Žalgiriu (su autonomija LDK sudėtyje). Klaipėda to neturėjo.
Žemaitija iš visų penkių mūsų skaičiuojamų etnografinių regionų yra pats ryškiausias istorinis regionas Lietuvoje.
– Didmiesčiuose vis iškyla gąsdinimų dėl žemaičių separatizmo – esą jie nori savo pasų, vėliavų ar atskiros kalbos. Jūs pats esate žemaitis: argi nėra taip, kad stiprus Žemaitijos identitetas ne griauna Lietuvą, o daro mūsų valstybę gilesnę ir stipresnę?
– Bet čia jūs jau pasakojate tokią geranorišką poziciją. Yra ir negeranoriškų. Sako: „Ko čia malat niekus?“ Tai nuo tokių niekų dažnai ir prasideda separatizmai, ko lietuviai nenori pripažinti.
Juo labiau, aš esu dalyvavęs Telšių teisme 2008 metais, kur man, kaip žemaičiui – aš moku žemaitiškai ir moku teisme šnekėti žemaitiškai – teko ginčytis su tais, kurie nori sakyti, kad lietuviai nužudė žemaičių tautą.
O kaip nužudė? Dėl to, kad 1926 m. Lietuvos konkordatas su Vatikanu panaikino Žemaičių vyskupiją. Iš tikrųjų ją suskaldė į Kauno arkivyskupiją, Panevėžio vyskupiją ir Telšių vyskupiją. Na ir taškas. Na, dar buvo Vilkaviškio vyskupija, bet ji niekuo dėta. Žemaitiją suskaldė ir Žemaičių vyskupijos neliko. Na, tai amen.
Bet jeigu būtų likusi Žemaičių vyskupija, ji būtų su Valančiaus ribomis iš XIX amžiaus vidurio. Tai kur tada ta Žemaitija būtų? Zarasai yra Žemaitija! Kai tą pasakai – visi išsižioja. Tai kaip galėjo būti tokia bažnytinė organizacija? Taip visa Lietuva ir būtų Žemaitija.
Na, tai va – Smetona turbūt nenorėjo to. Na, ne tik Smetona. Visa to meto Lietuva nemanė, kad tai yra teisinga, pradėjo dominuoti tas etnografinis suvokimas, kad ta Žemaitija kaip tokia, ypač Valančiaus vyskupija, kuri yra sukurta Rusijos administracijos Kauno gubernijos ribų pagrindu, yra neteisybė. Lietuva gali kurti naujas ribas. Taip ir padarė.
Tai, žodžiu, man teko ginti Lietuvos garbę su žemaičiais pusgalviais tokiais, kurie remiasi visiškai išgalvotomis istorijomis, kaip Pichelo knyga „Samogitia“ (Charlesas Pichelas, (1890–1982 m.) – JAV gyvenęs rašytojas, genealogas ir visuomenininkas, išgarsėjęs kontroversiška pseudoistorine knyga „Žemaitija“ (angl. Samogitia, pirmąkart išleista 1975 m., – red. past.)).
Jums ne vienas rodys Pichelo „Samogitia“. Tai pasakykite: kai parodysite tikrą faktą iš tos „Samogitijos“, Bumblauskas pasižada tą puslapį suvalgyti viešai! Nėra ten nė vieno tikro fakto iki, berods, 73 puslapio, kai jau pamini Mindaugo karūnavimą, kurio jie negali apeiti.
Tai va, tas Pichelas buvo toks tarptautinio masto žulikas, sukūręs žemaičių durniavimui tokią knygą, ir jie tiki.
– O kaip manote, ar yra rimtų grėsmių, kaip ta atskirtis pasijustų apčiuopiamai tarp žemaičių ir likusios Lietuvos?
– Ir vėl – kaip čia žiūrėti? Tuo metu, kai vyko tas teismas, apie kurį minėjau, žemaičiais vadino save trys žmonės.
O iš kur dabar „Vikipedijoje“ atsirado tas skaičius – daugiau nei du tūkstančiai žemaičių? Iš kur jie atsirado? Niekas tiksliai nežino. Kas čia taip nustatė? Žemaičių draugijos nariai.
Na, bet jeigu taip skaičiuosime pagal draugijų narius, tai Sūduvoje ar Marijampolėje sūduvių yra tiek, kiek futbolo komandos „Sūduva“ gerbėjų! Juokauju, žinoma, čia taip aštriai. Tai iš kur iš tikrųjų tie tūkstančiai žemaičių atsirado?
Bet plečiasi tas supratimas, kad žemaičiai gali būti atskiri. Kai aš pasakiau konfliktologams, kurie išmano konfliktų teorijas ir sociologiją, sako: 2000 su kapeikomis jau yra daug. Tiek konfliktui gali užtekti.
Tai jeigu dabar pikta ranka, Kremliaus ranka, nori įskelti priešpriešą, tai užtenka tiek žemaičių separatizmo. Tai va taip ir atsakau.
Bet aš manau, kad nugalės sveikas protas – kad Žemaitija yra Lietuvos dalis, kad Lietuva neįmanoma be Žemaitijos, bet ir lietuviai turėtų, aišku, kažkiek suprasti, kad Žemaitija yra daugiau negu Lietuvos dalis. Tai yra kažkokia tarsi antroji Lietuva.
Nuo aukštai, taip, kaip yra koks nors Ober-Sachsen (Aukštutinė Saksonija) ir Nieder-Sachsen (Žemutinė Saksonija) vokiškai – ten, kur Hamburgas palei Elbės upę. Lygiai taip pat, iš kur Nyderlandai, mielieji? Nuo Reino upės! Žemupys yra Nieder – žemutinis kraštas. Tai tas žemai, aukštai yra ne iš kur nors kitur. Čia vėl prisigalvojo pusgalviai tokių teorijų, kad čia galbūt nuo žodžio „žiema“, nuo žodžio „žemė“... Ne, aiškiai yra, kur vanduo! T. y. vanduo – upės – yra pagrindinė susisiekimo priemonė, nes kelių nėra, niekas nekeliauja. Jeigu keliauja žiemą – tai sušalusiomis upėmis rogėmis, o vasarą keliauja upėmis laiveliais. Viskas. Upė teka žemyn ir visi žino, kad lašas krenta žemyn. Tai man čia akivaizdu.
Tai va, kai tą žinai, tai tada tokiu atveju reikėtų, kad žemaičiai ir lietuviai šitą įsisavintų. Ir kad Žemaitija, jeigu jau norime, yra žymiai daugiau, negu kartais atrodo šitiems separatistams. O dažnu atveju jie nori ribų ten, kur yra tarmė, nes jiems reikia žemaičių kalbos.
Bet žemaičių kalba baigiasi – ta ryški tarmė baigiasi, aš manau, kažkur ten tarp Varnių ir Kelmės. Žemaičių tarmės užuomazgos baigiasi prie Kalnujų (Martinaičio tėvynės), prie Raseinių. O toliau, ten, kur tikra istorinė Žemaitija – kur Nevėžis, kur buvo Kėdainiai, kur Šiauliai – ten žemaičių tarminių niekada nėra buvę, bet ten buvo tikrieji žemaičiai, kurie šneka šiauliečių, jonaviškių tarme. Prašau, matote, kokia sudėtinga operacija!
Tai visą tą Žemaitijos istorijos versiją reikėtų žinoti lietuviams visų pirma.
Reikia knygeles skaityti visiems. Visiems! Ir prasčiokui, jeigu tu nori ypatingai stalą padaužyti kumščiais, kad reikia teisybės – reikia skaityti knygeles vis dėlto, ne vieną ir ne dvi. Ir mokslininkams reikia labiau tyrinėti, labiau atsižvelgti šiek tiek ir į argumentus.
