Antradienį, 46-tą dieną prieš Velykas, skelbiamas galas žiemai – visoje Lietuvoje nuo senų senovės švenčiamos Užgavėnės. Žemaitiškosios neįsivaizduojamos be persirengėlių ir jų keliamo šurmulio.
Plateliuose Užgavėnės buvo populiarios nuo seno: persirengėlių pulkai sugužėdavo ne tik iš aplinkinių kaimų, bet ir Plungės, Kretingos, studentai – iš Vilniaus.
Pokariu ši tradicija buvo priblėsusi, tačiau atgaivinta praėjusio amžiaus 7-ojo dešimtmečio antroje pusėje.
Šioji šventė vykdavo ir miestelio centre, ir prie Platelių ežero. Jei šis užšaldavo, organizuotos arklių lenktynės. Žmonės persirengdavo „žydais“, velniais, raganomis, gydytojais, vaidindavo „veselę“.
Puota neapsieidavo ir be Kanapinio bei Lašininio nesantaikos, simbolizuojančios žiemos ir pavasario demonų dvikovą. Kad ir koks storas ir galingas atrodytų Lašininis, jį visada nugali paliegęs Kanapinis.
Iš Dovainių kaimo atvažiuodavo į Platelius Morė. Tai yra ne šiaip Užgavėnių personažas, ji – šventės deivė, visad dailiai nuaugusi ir nevisai apsirengusi, nes tai gimstamumo ir derlingumo simbolis.
Tradiciškai Plateliuose Morė pritvirtinama ant ratų tekinio ir rogių pavažos. Ratų tekinis – pavasario, o rogių pavaža – žiemos simboliai. Rankose Morė turi spragilą. Traukiama arklio sukasi, taip budindama žemę.
Švenčia dvi dienas
„Mūsų krašto savitums – Užgavėnės. Dvi dienas švenčiame: pirmadienį – mažosios Užgavėnės, antradienį – didžiosios. Šiupinys, o ne blynai, čia pagrindinis patiekalas. Tiek pati pasikeičiu šventės metu, kad panaši būnu į kitatautę“, – šyptelėjo kultūrologė Aldona Kuprelytė, surengusi mums ekskursiją po XIX a. II pusę menančiose Platelių dvaro sodybos arklidėse įkurtą Užgavėnių kaukių ekspoziciją, bene vienintelę tokią Lietuvoje, bet tikrai pirmąją.
Mažieji persirengėliai po sodybas Plateliuose pradeda vaikščioti pirmadienį po pietų. Antradienį jau suaugusių persirengėlių kompanijos iš ryto lanko aplinkinių kaimų, miestelių sodybas.
Vakarop visi susirenka Plateliuose, puikuojasi vieni prieš kitus, vežiojama Morė, uždegamas Užgavėnių laužas. Šventė, kurios tradicijas „Palangos Juzėje“ yra aprašęs ir žemaičių vyskupas Motiejus Valančius, baigiama Ubagų baliumi.
Garsėja kaukėmis
Plateliai nuo seno garsėja ne tik Užgavėnių švente, bet ir „lėčynų“ (Užgavėnių kaukių) meistrais. Didžioji dalis kaukių – medinės, ir visos – labai baisios: didelėmis nosimis, išsprogusiomis akimis, be dantų, apaugusios karpomis.
„Gaila tik, kad apeiginės karūnos – šitai išnykę“, – nutęsė A.Kuprelytė.
Remiantis tradicija, Platelių krašto kaukės puošiamos aukštomis, spalvotais popieriais apraišiotomis karūnomis. Su jomis persirengėliai atrodydavo aukštesni, matydavosi iš tolo – virš pusnynų.
Žemaitijos nacionalinis parkas pirmą kartą Užgavėnių kaukių parodą suorganizavo 1996 m. Nuo 2000-ųjų ji tapo konkursu.
Platelių dvaro arklidėse ekspozicija – nuo 2012 m. Šiuo metu kolekcijoje – daugiau nei 300 kaukių. Daugiausiai jų – iš Žemaitijos.
„Kaukėse gali dominuoti kailis, o gali – ir medis. Štai čia – meškos kostiumas, pagamintas praėjusio šimtmečio 8-ajame dešimt. O čia – 1923 m. daryta Užgavėnių Žemaitijoje nuotrauka.
Kodėl persirengėliai vesdavosi kartu vaiką? Nuo ryto iki vakaro juk iš vienos trobos į kitą eidavo, vaišindavosi. Žemaitijoje mes alaus nemokėdavome gaminti – samanę varėme. Pagrindinis atlyginimas persirengėliams – kiaušiniai. Tai nešiodami prisisprogę juk sukruš tuos kiaušinius per dieną. Dėl to vesdavosi vaikelį, kuris nešdavo kiaušinius. Jis vadintas rinkiku arba kiaušianešiu“, – įdomų faktą papasakojo kultūrologė.
Pasak jos, dabar atsiradusi mada, kad vyriškus personažus Užgavėnių metu vaidina moterys, o moteriškus – vyrai.
Naujas pastatas su praeities dvasia
Palikę ekspoziciją, traukiame Platelių tradicinių amatų centro link. Reikia susipažinti su bene žymiausiu krašte „lėčynų“ meistru – A.Vaškiu.
Šiuo metu kolekcijoje – daugiau nei 300 kaukių.
Sustojame prie Platelių dvaro sodybos rūsio, kuris – kultūros paveldo objektas. Sovietmečiu ant šio rūsio buvo pastatytas pirmas aukštas ir mansarda. Dabar visas statinys rekonstruotas – norėta į šiuolaikiškai suremontuotą pastatą įnešti ir žemaitiškos praeities dvasią.
„Paveizėkim, kas čia viduj yr“, – pakvietė A.Kuprelytė.
O viduje plėtojami tradiciniai amatai – žemaitiški valgiai, žvakių liejimas, vilnos verpimas, audimas, medžio drožinėjimas. Pasak kultūrologės, puoselėti senovinius amatus tapo madinga.
Pasisveikiname su prie audimo staklių sėdinčiomis Galina ir Jurgita. Jos įtikina, kad audėjos amatas – vis dar gyvas.
Anot A.Kuprelytės, Dzūkijoje dar buvo moteriškelių, kurios mokėjo austi, o štai Platelių krašte jau reikėjo šį amatą atgaivinti. 2008 m., tuomet dar nerestauruotoje jaujoje, vyko mokymai. Dabar bet kas, atvykęs ir atsivežęs škurlių, gali ką nusiausti. Jei užsikabliuoji, rengiami audimo seminarai.
„Būna, atvyksta, gyvena mansardoje, kurioje įkurta 13 miegamų vietų, ir mokosi austi – nuo pat pradmenų. Mūsų idėja: kad žmogus mokėtų nusiausti tautinį kostiumą“, – pabrėžė pašnekovė.
Aplankome ir minėta mansardą. Joje baldai – etnografiniai.
Augina pamainą
„Matot, koks rūpintojėlis besėdi? Tai Antons Vaškys. Po biški augin savo pamainą. Kiti meistrai, kurie likę – tarpukariu gimę, bet dar sveiko proto, be jokių dimensijų, alzheimerių. Antons 2024 m. sulaukė gražaus jubiliejaus – 60 metų“, – mums užėjus į A.Vaškio dirbtuves, meistrą pristatė A.Kuprelytė.
„Irgi dar sveiko proto“, – prajuokino A.Vaškys.
