Leidyklos „Tarptautiniai santykiai“ išleistoje knygoje rašoma, jog monografijoje aptariamas laikotarpis nuo pirmųjų Lietuvos vardo paminėjimų iki dabartinių Lietuvos Respublikos laikų“.
Ten taip pat teigiama, kad „falsifikuotų istorinių naratyvų naudojimas Baltijos šalyse yra tapęs valstybine politika“, o į skaitytojus knygoje kreipiasi ir pats Rusijos diplomatijos vadovas Sergejus Lavrovas.
Tarp monografijos autorių – ir gerai žinomi Rusijos propagandistai, nuosaikiai tarnaujantys Kremliaus režimui – Nikolajus Meževičius, Aleksandras Diukovas, taip pat ten – ir lietuviška pavardė – Giedrius Grabauskas, praeityje dėl antivalstybinės veiklos buvęs ir Valstybės saugumo departamento akiratyje.
Feisbuko platybėse aptikusi knygos puslapius ja pasibaisėjo ir LRT tarybos narė, diplomatė Irena Vaišvilaitė.
„RU Užsienio reikalų ministerija (!) išleido teisingą Lietuvos istoriją, kuri, kaip patys rašo, viską nušviečia iš vieno taško, nes atsirado visokių pribaltų prirašytų istorijų“, – rašė istorijos profesorė.
Taip pat sureagavo ir tinklaraštininkas Žilvinas Svitojus, pavadinęs monografiją „absoliučiai idealiu propagandiniu veikalu“.
Be kita ko, jis pateikė keletą knygoje minimų naratyvų, kuriais bandoma manipuliuoti istorija.
Kaip vertinti šią knygą?
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų (VU TSPMI) ekspertas Nerijus Maliukevičius tvirtino, kad jo toks leidinys nenustebino, kadangi minėti autoriai jau yra parašę ne vieną panašią knygą.
„Tai yra vienas iš institutų ir tokių veikėjų darbo produktų. Planinių produktų. Jie nuolat rašo tokias pseudoistorines knygas tiek apie Baltijos šalis, tiek apie Ukrainą ir aš sakyčiau, kad tai savotiškas profesinio propagandinio darbo rezultatas“, – 15min sakė mokslininkas.
Anot jo, monografijos autorių profesinei veiklai akivaizdžiai diriguoja Kremlius, siekdamas kurti alternatyvią istoriją savo kaimynėms.
„Ir to pagrindu potencialiai po to vykdyti agresyvią politiką, o kartais netgi ir karinę agresiją“, – kalbėjo N.Maliukevičius, pavadinęs minėtą knygą „dar vienu opusu“.
„Nei naujas, nei išskirtinis daiktas“
Vilniaus universiteto istorijos profesorius Nerijus Šepetys 15min teigė, kad knyga nėra „nei naujas, nei išskirtinis daiktas“.
„Aš atkreipčiau dėmesį, kad tai yra jau labai seniai vykstantis dalykas, kai Rusijoje apie atskiras šalis, apie jų istorijos siužetus rašomos tokios truputį keistos knygos. Jų neišeina vadinti kažkokiomis propagandinėmis, nes jos parašytos kvazimoksliniu stiliumi ir turi savo ribotą auditoriją“, – kalbėjo mokslininkas.
Jis pabrėžė, kad šioje knygoje nereikėtų matyti „kažkokios grėsmės“ Lietuvai.
„Čia vis dėlto yra tokia vidinė medžiaga žmonėms, kurie toje srityje dirba, kad žinotų, kaip reikėtų dalykus suprasti ir kaip reikia mokėti juos pagrįsti. Tai yra toks vadovėlis specialistams, kurie dirbs politikos, užsienio politikos srityje, mokytojais visokiais – jiems reikia tokio atskiro valstybinio pasakojimo, apie atskiras šalis – taip pat“, – svarstė N.Šepetys.
Jo teigimu, knygoje yra pilna faktų, datų ir skaičių, kurie neturi „jokio ideologinio krūvio“, tačiau manipuliavimo sąvokomis neišvengiama. Be to, pasak istoriko, gali būti ir taip, kad knygos autoriams tiesiog reikėjo „atidirbti“ pinigus, todėl ši knyga ir buvo parašyta.
„Aš spėčiau, kad tiesiog reikėjo atsiskaityti už pinigus, kurie yra dideli ir tokiose valstybėse, kaip Rusija, irgi reikia parodyti, kad dirbi“, – kalbėjo VU istorikas.
Užsienio reikalų ministras: tai priešiška priemonė
Užsienio reikalų ministras Kęstutis Budrys Rusijoje išleistą Lietuvos istorijos knygą laiko priešiška priemone, skirta kvestionuoti valstybingumą bei pagrįsti imperializmą prieš kaimynines valstybes.
„Tai yra priemonė priešiškos veiklos prieš kaimynines valstybes: kvestionuoti valstybingumą, istoriją, vertybes, simbolius, bet taip pat ir pagrįsti Rusijos imperializmą bei agresiją prieš kaimynes. Mes tą matėme ir anksčiau, matome ir dabar, tai yra dar vienas pavyzdys“, – trečiadienį žurnalistams Vyriausybėje sakė Lietuvos diplomatijos vadovas.
Jo teigimu, klausimų kelia ir knygos pasirodymo laikas.
„Rusijoje ta veikla yra gausiai finansuojama, mato tame naudą, prasmę ir daro. Čia svarbiausia, kad mes ir savo žinią tinkamai skleistume bei patys nepradėtume abejoti savo savo istorija“, – kalbėjo ministras.
„O tai, kad Rusija kaip agresyvi valstybė šimtmečiais ras ten kokį papasakojimą papasakot, pagrįsti visam tam, pateisinti, mes tą irgi esame ir praeityje matę. Bet čia turbūt dar viena mums irgi svarbi užduotis kyla – savo kolegoms ir partneriams rodyti šituos pavyzdžius ir mūsų atveju pagrįsti žalą visos tos veiklos kaimynystėje iš Rusijos pusės“, – pridūrė jis.
Nuo pirmųjų Lietuvos paminėjimų iki šių dienų
Leidinys apima laikotarpį nuo pirmųjų Lietuvos paminėjimų iki šių dienų ir yra skirtas „specialistams-istorikams, aspirantams, studentams“, taip pat – visuomenei, kuri domisi „tėvynės ir Baltijos šalių istorija“. Autoriai teigia, kad jis yra atsvara Lietuvos valdžios propaguojamai „iškraipytai istorijai“.
Monografiją baigia 15 skyrius, pavadintas „Šiuolaikinė Lietuva: ksenofobija ir rusofobija, nacių sekėjų šlovinimas ir istorijos klastojimai, didžiuliai žmogaus teisių pažeidimai, kova su kitaip mąstančiaisiais, represijos ir cenzūra“.




