Kiekvieną pavasarį už savo išlikimą turi kovoti varlės! Gal net ir ne kovoti, nes jos yra bejėgės prieš žmones mašinose, jas traiškančius keliuose. Ką gali varlės? Kokius kovo būdus jos gali naudoti? Jokių!
Nors Žemėje varliagyviai yra pakankamai seni gyvūnai, Lietuvos gamtoje jie atsirado daug vėliau, nei angys ar gyvavedžiai driežai. Varlėms ir tritonams reikėjo ne ledynmečo tirpsmo vandens, o daug šiltesnių srautų. Reikėjo ir laiko paplisti, prisitaikyti prie aplinkos. Žinoma, plitimas nebuvo staigus ir „iš niekur“. Antai, Nemuno aukštupys, esantis šių laikų Baltarusijoje, už upės vagą Lietuvoje senesnis bent 80 000 metų, jo nepasiekė paskutinis apledėjimas. Taigi, gali būti, kad varliagyviai į šių dienų Lietuvą plito iš visai greta esančių teritorijų. Tikėtina, kad jie įsikūrė ir išplito per 5 – 6 tūkstančius metų. Tokia yra ir žmogaus mūsų krašte istorija. Ilgus amžius jiems kažkaip pavyko gyventi greta, kol išaušo 20 amžius.
Pirmu dideliu išbandymu varliagyviams tapo biotopų ir buveinių naikinimas. Melioracija ketvirtajame dešimtmetyje atlikta Suvalkijoje, o po to, jau visur – šeštame ir septintame dešimtmečiuose. Taip neliko laukų balų, užmirkusių pievų, senųjų kūdrų ir kitų neršto vietų. Pokaryje atsirado nauji (dar labai nešvarūs) pesticidai, trąšos.
Tačiau lemtingais tapo paskutiniai 20 amžiaus dešimtmečiai ir spartus kelių tinklo tiesimas. Pavasarinės migracijos per kelius bent 50 metų vis labiau jaudina gamtai neabejingus žmones, nes intensyvėjant transporto srautams žūtys tampa gausios ir skausmingos. Kyla logiškas klausimas: kaip ilgai užteks varliagyvių tokiai „mėsmalei“?
Ir be to keturių metų laikų ciklas varliagyviams sukuria ypatingas užduotis – išlikti, išgyventi tada, kai gamtiniai faktoriai yra labai „griežti“, kiekvieną akimirką reikalaujantys ištvermės. Žiemojimas po kerplėšomis, urveliuose arba vandens telkinių dugno dumble, ankstyvos kelionės per sniegą, už ledą nedaug šiltesnis vanduo – kiekvienu tokiu atveju varlių būtis gali nutrūkti. Pavasarinės migracijos per degančias pievas ar jautriai varliagyvių odai žalingos žolės gaisravietės yra ne mažiau pavojingos. Tiesa, žolės deginimas nėra būdingas visai Lietuvos, todėl kai kuriuose regionuose tokios problemos nėra.
Visą vasarą ir rudenį keliuose varlių beveik nebūna. Iš kur jos randasi dabar? Rusvosios varlės (pievinės ir smailiasnukės), rupūžės ir net lėti tritonai iš savo žiemaviečių eina neršti. Kartais tam pakanka kelių dešimčių metrų, kitur tenka įveikti ir porą kilometrų. Per varliagyvių migracijų tradicines vietas nutiesti keliai yra rimti kliūtis šiems gyvūnams – po žiemos jie dar nėra labai aktyvūs, be to, dabar visos jų gyvybinės galios skirtos vienam tikslui – giminės pratęsimui. Keliavimas į nerštavietes trunka labai trumpai, dažnai jam startą duoda staigi šiluma ir ypač lietus. Tradicinėmis savo vietomis per kelius šokuojančios varlės negali reaguoti į žmonių transportą – bent jau nepaskubina savo „žingsnio“, o kažkodėl pasielgia atvirkščiai – priglunda prie kelio dangos, sustingsta. Kas įvyksta po to, mes žinome...
Kiek gali žūti varliagyvių per vieną pavasarį, suskaičiuoti sunku. Tačiau štai sekmadienį važiuodamas anaiptol ne pagrindiniu keliu į Dubingius, 11-je jo kilometrų suskaičiavau ratais sutraiškytus daugiau kaip 200 varliagyvių, daugiausiai paprastųjų rupūžių. Visos jos neabejotinai brandžios, keliavusios neršti...
Visiems aišku, kad varlės staiga neišniro ant kelio, kad nebuvo nepastebimos. Jų nepastebėti tiesiog neįmanoma, ypač dieną. Važiuodamas bent 30 kartų stojau, nešiau rupūžes per kelią ir paleisdavau pievoje ar lauke. Dar antra tiek kartų išsilenkiau. Tačiau tą patį padaryti gali kiekvienas, ir – be jokių pastangų...
Gali kilti klausimas – negi žmonės jų nemato? Sunku tuo patikėti. Jeigu padėsite ant kelio didelio kumščio dydžio akmenį (o tokios yra 2 neršti žingsniuojančios pilkosios rupūžės), ant jo „nepataikys“ niekas – visi supranta, kad tai gali pakenkti automobilio ratams. Tas pats būna ir su ežiais – artėjančią mašiną pajautęs susigūžęs ežys yra (grubus palyginimas!) plytos dydžio; pabandykite padėti ant kelio plytą ir pamatysite, kad ji valandų valandas „nepaklius“ po ratais. Tai tiesa, bet aš negaliu sugalvoti – kodėl ji tokia...
Nemažai iniciatyvių žmonių rūpinasi neršti keliaujančiomis varlėmis – kai kas stato joms užtvaras, nešioja per kelią. Kai kur kelininkai yra įrengę praėjimus. Šios pastangos yra nors šioks toks šviesos spindulys. Tačiau iki didelio šviesos pliūpsnio laukti teks ilgai. Ar varlės sugebės išlikti taip ilgai? Danijoje jų nebėra, nors jie rado lėšų (dabar, kai varlės išnaikintos) apsaugos priemonėms prie kelių. Nerasi jų Švedijoje. O Švedija čia pat – kaimynė už Baltijos...
Tai yra tik mūsų visų reikalas. Nes mes tikrai nenorėsime gyventi gamtoje, kurioje nieko nėra – net paprastos varlės. Tačiau varlė – tikros, pilnakraujės gamtos rodiklis. O kokiu rodikliu gamtoje tapsime mes?
