Žiemos meto saulė, net vidudienį pakylanti neaukštai, geba daryti ypatingus dalykus. Gali būti, kad vien tik jos pasirodymas yra didžiausias mūsų geros nuotaikos pradas. Tačiau – ar tik mūsų.
Aš neabejoju, kad sekmadienį jūs visi iki vieno skubėjote ten, kur šviečia saulė. Žinoma, radote ant žolės baltuojančią šarmą, o ramesniame kūdros ar tvenkinio pakraštyje – ledelį. Jis dar visai plonas, vėjelio išlaužiamas, jis sumažino atviro vandens plotą. O jame dar daug gyvybės – štai niekur neskubančios antys, kurios taškosi vandenyje ir vis kažkur žvalgosi.
Joms pranašu, skelbiančiu apie potencialų pavojų, gali būti kiekviena varna – ji viską mato dar geriau. Tačiau antys žvalgosi ir laukia žmonių. Taip, išvilioti saulės, jie tikrai ateina. Ir ne tuščiomis – vandenin skrieja batono gabalai, pabyra kruopos.
Paukščiai renka viską, snapais semia vandenį maistui užgerti. Sustokite, žmonės! Pagalvokite: o rytoj, kai papūs vėjas ir neš šlapdribą, jūs taip pat ateisite? O poryt, kai snigs ir bus labai nemalonu vaikščioti? Ką tada apie jus galvos paukščiai? Ką tada būsime prigavę?
Saulė išviliojo atvirumon ir greta gyvenančius laukius – jie susigundo žmonių siūlomu batonu, bet snapais mieliau traiško iš dugno ištrauktas žoles.
Sekmadienį viskas buvo kaip kaip žiemos pradžioje: savo „kalvėse“ tukseno geniai, lesyklose čežėjo zylės, žaliukės ir karklažvirbliai. Stirnų pulkelis ramiai maitinosi želmenyse. Žmonės keliavo visur, kur tik galėjo, o mes džiaugėmės: oho, kiek mūsų daug!
Saulė greitai nepasirodys. Arba – ji nebus visada. Ruoškimės ilgai gruodžio tamsai. Tačiau nepamirškime gruodžio pradžios dienos, kuri pati to nejausdama mus pakrovė tokiu gerumo ir šviesos krūviu, kad jo turėtų pakakti ilgam. Nešvaistykime šio turto, naudokime jį po trupinį. Iki naujos saulėtos dienos.
