Pabaliai – vienas seniausių Šiaulių mikrorajonų. Visą gyvenimą jame gyvenusi šiauliškė sako seniai susitvarkiusi vandens tiekimą į namą ir nieko keisti nebenorėtų.
„Vandentiekio vanduo geriamas ir tuo pačiu virimui, o visa kita, buičiai, – iš šulinio“, – sako Pabalių mikrorajono gyventoja.
Ir kiti vyresnio amžiaus žmonės įpratę vandenį neštis iš šulinio, o gamtinius reikalus atlikti lauko tualete ir pokyčiams sako nesubrendę. Pirmiausia, tai brangu, mat nuo pagrindinės trasos iki namų vandentiekio ir kanalizacijos vamzdžius reikia pakloti savo lėšomis. Be to, naudojantis patogumais, už juos teks kas mėnesį sumokėti.
„Žmonės nėra turtingi, ypač mūsų mieste, kai emigracija yra palietusi. Didelė dalis gyventojų – senyvo amžiaus, ne patys turtingiausi žmonės, daug kas iš pašalpų iš kompensacijų gyvena, o vandens sistemą įsivesti kainuoja nemažus pinigus“, – situaciją Pabaliuose aiškina bendruomenės pirmininkas Gedeminas Vyšniauskas.
Nuo 2000-ųjų Europos Sąjunga į mūsų vandentvarkos projektus investavo per milijardą eurų. Šiuo metu šalyje jau išvaloma apie 90 procentų surenkamų nuotekų, dėl to į vandens telkinius nebepatenka azoto ir fosforo junginių. Tačiau bemaž trečdalis gyventojų prie tinklų nesijungia ir, gali būti, toliau teršia gamtą.
Jeigu Lietuva įsipareigojimų neįvykdys, šaliai galimos sankcijos.
