Centro veikla prasidėjo kiek daugiau nei prieš dešimtmetį, 2001 metais, kai Vilniuje pradėta teikti savanoriška pagalba išsiskyrusiems žmonėms. Po kelerių metų ši veikla išsiplėtė ir buvo įkurtas „Bendrakeleivių“ centras. Viena iš šios veiklos iniciatorių bei pradininkių ir buvo E.Kučinskaitė, gavusi 2011 metų Šv.Kristoforo statulėlę.
– Kokie Jums buvo 2011-ieji metai? Ar juose būta daugiau šviesių, teigiamų akimirkų, ar vis dėlto – sunkumų ir problemų?
– Jau kuris laikas nebegaliu vienareikšmiškai apibendrinti to, kad vyksta. Iš tiesų praėję metai buvo visokie ir todėl turbūt labai geri. Viena geriausių patirčių yra ta, kai supranti, jog nėra tik gerų ir tik blogų dalykų. Ir kad vienodai sunkiai gali būti pakeliami ir gerieji, ir blogieji.
Sunkumai daugiausia buvo susiję su mūsų centro veikla, bet, kita vertus, aš buvau įvertinta, vadinasi, pastebėta ir visa mūsų centro veikla. Taip į šeimų gyvenimą ir į problemas, susijusias su skyrybomis, yra atkreipiamas ir visuomenės dėmesys. Kai prieš 10 metų pradėjome tą darbą, net negalėjome tikėtis, kad gana greitai bus skiriama tiek daug dėmesio šiai problemai.
Kita vertus, pernai prieš mus aštriai kaip niekad iškilo išgyvenimo klausimas. Tam, kad išliktų tai, kas buvo sukurta per 10 metų, reikia įdėti daug pastangų. Tačiau norėčiau išvengti aimanų, skundų. Aš manau, kad viskas vyksta taip, kaip ir turi vykti. Jeigu mes galėsime – dirbsime. Jeigu galimybės pasirodys nerealios, vadinasi, būsime padarę tiek, kiek galėjome, ir geriausiai kaip buvo įmanoma.
– Ar Vilniuje turite geras sąlygas tokiai veiklai, kokia užsiimate?
– Sekdamos mūsų pavyzdžiu nedidelės grupelės yra įsisteigusios kai kuriuose kituose Lietuvos miestuose, tačiau, išskyrus Kauną, kitur labai sunkiai juda tokios pagalbos teikimas. Vilniuje mums situacija yra labai palanki, žmonės atviri nuo pat pradžių buvo tokiai pagalbai. Mes susiduriame tik su tokiu iššūkiu, kad nespėjame atsiliepti į visų poreikius.
– Bet ar tai yra tie žmonės, kuriems reikia Jūsų pagalbos, ar tie, kurie gali suteikti paramą Jums?
– Kol kas tai yra daugiausia tie žmonės, kuriems reikia mūsų pagalbos. Bet aš tikrai negaliu skųstis – visada buvo organizacijų, kurios suteikdavo pagalbą ir mums.
Aš tikrai labai myliu Vilnių. Tačiau visą laiką džiaugiuosi, kai turiu galimybę iš jo išvažiuoti, nes Vilnius man labiau susijęs su darbu negu su poilsiu.
Iki šiol mes ilgą laiką dirbome savanoriškai, o pernai buvo pirmieji metai, kai gavome valdžios institucijų paramą. Tai labai didelis žingsnis į priekį. Ir ne tik dėl rėmimo, bet ir dėl pačios problemos pripažinimo. Tai tikrai subtilūs dalykai.
Neseniai buvome debatuose Šiaulių universitete, kuriuos organizavo Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, ir aš gana nemažos auditorijos studentų paklausiau, kiek žmonių iš jų nėra susidūrę su skyrybomis artimiausioje savo aplinkoje. Ranką pakėlė vienas studentas. Bet kai paklausiau, ar tokių atvejų nebuvo ir tarp jų draugų bei pažįstamų, nusileido ir ta ranka. Problema yra akivaizdi, bet ją norisi ignoruoti, nes mes tarsi nenorime būti tie blogieji.
Kita vertus, tai kiekvienu atveju yra asmeninė drama. To nereikėtų vertinti, kaip blogio bendrąja prasme. Tiesiog toks dalykas gali ištikti kiekvieną žmogų, bent jau šiuo metu taip nutinka gana dažnai. Daugiausia, ką galima padaryti – visomis išgalėmis padėti šeimoms, kurios nori išlikti, ugdyti savo santykius, ir kaip įmanoma labiau padėti šeimoms išsivaduoti iš sudėtingų emocinių, psichologinių situacijų, susidariusių skyrybų metu, kurios ilgam eliminuoja žmogų iš kasdienio gyvenimo (mano manymu, tą mes ir darome). O ypač tai liečia išsiskyrusių šeimų vaikus, paauglius.
– O ar pastebite per pastaruosius metus teigiamų pokyčių pačiame Vilniuje? Kaip keičiasi mūsų sostinė?
– Aš tikrai labai myliu Vilnių. Tačiau visą laiką džiaugiuosi, kai turiu galimybę iš jo išvažiuoti, nes Vilnius man labiau susijęs su darbu negu su poilsiu.
Labai norėčiau mieste matyti daugiau besišypsančių veidų. Ir pati būčiau linkusi kaip įmanoma dažniau šypsotis. Džiaugiuosi tuo, kad žmonės vis labiau linkę švęsti įvairias šventes, rūpintis savo poilsiu, skirti dėmesio pramogoms. Kuo daugiau gyvename džiaugsmo, tuo visiems mums paprasčiau ir lengviau nešti sunkumus.
Norėčiau palinkėti, jog niekada nepamirštume – kad ir kas atsitiktų, visada šalia yra džiaugsmas. Kai ištinka skausmas, reikia jį kažkaip pakelti, iškęsti. Bet kai ateina laikas atsigręžti į džiaugsmą, tai reikia daryti kuo dažniau, kuo dažniau pastebėti progą džiaugtis ir būti laimingais.
Nebus taip, kad kada nors viskas bus nuostabiai gerai ir mes visi būsime nuostabiai laimingi ir nebus sunkumų. Todėl reikia išmokti gyventi drauge su sunkumais ir skausmo pamokose sukaupti aukso vertės, neįkainojamą patirtį. Juk matome, kaip žmonės pakyla iš skausmo ir pasirenka pozityvią laikyseną gyvenime.
