Sekite 15min Google
Pažadas, kurio nepakeitė nei laikas, nei atstumas
Valdo Adamkaus pažintis su skautais prasidėjo dar vaikystėje Kaune, Jono Jablonskio pradžios mokykloje. Ten jis pirmą kartą davė skauto įžodį ir pradėjo pažindintis su skautų principais. Netrukus Lietuvą užklupusi sovietinė okupacija nutraukė skautų organizacijos veiklą, o karas privertė būsimą Prezidentą kartu su šeima pasitraukti iš gimtinės.
Tačiau ryšys su skautybe nenutrūko. 1945 metais Vokietijoje, Eichšteto-Rebdorfo lietuvių pabėgėlių stovykloje, V.Adamkus kartu su kitais bendraminčiais prisidėjo prie „Nemuno“ tunto įkūrimo. Svetimoje šalyje, nežinant, kada pavyks sugrįžti namo, skautai tapo bendruomene, kurioje buvo puoselėjama lietuvių kalba, tradicijos ir meilė Tėvynei.
Būtent šioje stovykloje jo keliai susikirto ir su būsimuoju pasaulinio garso mokslininku, pirmuoju atkurto Vytauto Didžiojo universiteto rektoriumi Algirdu Avižieniu. 1945 metų rudenį, būdamas trylikos, A.Avižienis prisijungė prie skautų, o vienas jo vadovų buvo kiek vyresnis Valdas Adamkus.
Šiandien šią istoriją dar įdomiau prisiminti žinant, kad abu – Valdas Adamkus ir Algirdas Avižienis – yra Lietuvos skautijos Garbės nariai. Kadaise vienas buvo kito skautų vadovas, o šiandien juos jungia ne tik bendri jaunystės prisiminimai, bet ir ypatingas skautų bendruomenės įvertinimas.
1946 metų vasario 15-osios naktį V.Adamkus kartu su dar penkiais broliais davė skauto vyčio įžodį. Prieš jį vadovas Pranas Pakalniškis ištarė žodžius, kuriuos Prezidentas prisiminė ir po daugelio dešimtmečių:
„Nuo to vakaro lieki skautu visam gyvenimui.“
Šie žodžiai V.Adamkui tapo daugiau nei jaunystės prisiminimu. 2002 metais Prezidentūroje priimdamas Geležinio Vilko ordiną, jis vėl prisiminė tą vakarą ir pabrėžė, kad gautas apdovanojimas patvirtino seniai pasirinktą gyvenimo kelią.
Praėjus dar keturiolikai metų, 2016-ųjų liepą, žurnalistės Vaidos Milkovos paklaustas, kodėl jam svarbu remti skautų veiklą ir jaunimo pilietiškumo ugdymą, Prezidentas atsakė:
„Tai ne šiaip koks ženklelis – jį gauni visam gyvenimui.“
Taip jis kalbėjo apie skauto vyčio violetinį kaklaraištį, kurį prisiminė su ypatinga pagarba. Prezidentas paaiškino, kad kartu su juo visam gyvenimui lieka ir skautiškas įsipareigojimas.
Bėgant metams keitėsi šalys, darbai ir atsakomybės, tačiau jaunystėje duotas pažadas išliko.
Tarnystė, prasidėjusi gerokai anksčiau nei prezidentavimas
Gyvenimas Jungtinėse Amerikos Valstijose V.Adamkui atvėrė naujų galimybių, tačiau nepakeitė jo ryšio su Lietuva. Jis aktyviai dalyvavo išeivijos bendruomenės veikloje, prisidėjo prie lietuvybės puoselėjimo ir rūpinosi Lietuvos laisvės klausimu. Profesinėje veikloje daug dėmesio skyrė aplinkosaugai, o Lietuvai atkūrus nepriklausomybę sugrįžo prisidėti prie valstybės kūrimo.
Skautų šūkis „Dievui, Tėvynei ir Artimui“ jo gyvenime neliko vien jaunystėje išmoktais žodžiais. Atsakomybė, pareiga, pagarba žmogui ir tarnystė visuomenei atsispindėjo tiek jo visuomeninėje veikloje, tiek einant aukščiausias valstybės pareigas.
Interviu metu, kuriame Prezidentas atsakinėjo į 22 jaunų žmonių klausimus, viena mergina pasiteiravo, kaip skautavimas paveikė jo prezidentavimą. Atsakydamas V.Adamkus prisiminė skautiško kelio pradžią ir išeivijoje duotą įžodį:
„Daviau skautų Vyčio įžodį, kurio kaip tada, taip ir dabar laikausi.“
Šie žodžiai, ištarti praėjus daugeliui dešimtmečių nuo įžodžio, bene geriausiai nusako jo santykį su skautybe. Tai nebuvo vien jaunystės pomėgis ar gražus gyvenimo etapas, o įsipareigojimas, kurio jis nepamiršo net prisiėmęs atsakomybę už visą valstybę.
Tame pačiame pokalbyje Prezidentas neslėpė, kad norėtų matyti dar stipresnį skautų judėjimą, tačiau kartu džiaugėsi jo veikla ir augimu:
„Esu laimingas, matydamas, jog ši organizacija juda ir linkiu jiems ateityje įgauti pagreitį.“
V.Adamkus pabrėžė tikintis, kad skautų judėjimas ugdo žmogų, stiprina jo ryšį su Lietuva ir patriotinę dvasią. Jam skautai nebuvo vien praeities prisiminimas – jis nuoširdžiai domėjosi jų dabartimi ir ateitimi.
Šį dėmesį liudija ir 2002 metais vykęs apsilankymas Vilniaus skautų centre. Susitikęs su skautais, Prezidentas domėjosi Lietuvos skautijos bei Vilniaus krašto skautų veikla, skatino vieningai puoselėti skautiškas idėjas ir ugdyti dorus, atsakingus, sąmoningus bei savo Tėvynei naudingus piliečius.
Prezidentas, kuriam skautiškas laužas liko artimas
Ryšį su skautais V.Adamkus puoselėjo ne tik žodžiais, bet ir savo dalyvavimu bendruomenės gyvenime. Jis ne kartą lankėsi stovyklose, susitiko su įvairaus amžiaus skautais ir dalyvavo organizacijos šventėse.
1998 metų liepą Prezidentas dalyvavo tautinės skautų stovyklos „Nemunaitis'98“ atidaryme. Į jubiliejinę stovyklą susirinko skautai iš Lietuvos ir užsienio. Valstybės vadovą jie pasitiko ąžuolo lapų vainiku, o jis džiaugėsi atgimusiu skautų judėjimu.
Tų pačių metų rugsėjo 7 dieną išeivijos laikraštyje užfiksuotas Prezidento palinkėjimas, kad skautiška dvasia ir jaunatviška energija būtų skiriamos kilniems tikslams, įprasmintiems šūkyje „Dievui, Tėvynei ir Artimui“.
Po penkerių metų, 2003-iaisiais, V.Adamkus vėl susitiko su skautais – šįkart Lietuvos skautijos jubiliejinėje stovykloje „Skilties dvasia“, vykusioje prie Platelių ežero. Čia jis uždegė didįjį stovyklos laužą, simboliškai sujungusį skirtingas skautų kartas.
Apie dar vieną šiltą susitikimą pasakoja ir „Skautų aidas“. Stovykloje „Vyšnių sodas“ viešėjęs Prezidentas bendravo su stovyklautojais, stebėjo jų veiklas ir domėjosi skautiška kasdienybe.
Tokie susitikimai skautų bendruomenei buvo ypatingi. Žmogus, kurį visa Lietuva pažinojo kaip Prezidentą, skautų būryje vis dar buvo tas pats brolis Valdas – jaunystėje davęs įžodį ir per ilgus dešimtmečius išsaugojęs ryšį su savo broliais bei sesėmis.
Apdovanojimai, primenantys pasirinktą gyvenimo kelią
Per savo gyvenimą V.Adamkus buvo pagerbtas daugybe valstybinių ir tarptautinių apdovanojimų. Tačiau 2002 metų kovo 5 dieną Prezidentūroje vykusios iškilmės jam buvo ypatingos.
Tą dieną Prezidentūros Baltojoje salėje V.Adamkui buvo įteiktas aukščiausias išeivijoje veikiančios Lietuvių skautų sąjungos apdovanojimas – Geležinio Vilko ordinas. Jį Prezidentui įteikė tuometė sąjungos Tarybos pirmininkė, vyresnioji skautininkė Birutė Banaitienė. Ceremonijoje dalyvavo skautai iš Lietuvos, JAV, Kanados ir Anglijos, skambėjo Lietuvos himnas bei skautiškos dainos, kurias kartu su susirinkusiaisiais dainavo ir pats Prezidentas.
Priimdamas ordiną V.Adamkus neslėpė jaudulio. Kreipdamasis į susirinkusius skautus, jis kalbėjo apie ypatingą šio įvertinimo prasmę:
„Man šis apdovanojimas yra reikšmingas tuo, kad patvirtino tą kelią, kurį pasirinkau labai seniai.“
Prezidentas prisiminė ir savo vadovą Praną Pakalniškį, skauto vyčio įžodžiui jį ruošusį dar Vokietijoje.
Tą dieną jis kalbėjo ne tik apie praeitį. Ragindamas skautų vadovus telkti jaunimą, Prezidentas išskyrė vieną svarbiausių skautiško ugdymo principų – atsakomybę:
„Mūsų jaunimui svarbu pajusti atsakomybę.“
Šie žodžiai atskleidžia, kad net ir priimdamas asmeniškai brangų apdovanojimą Prezidentas galvojo apie tai, ką skautavimas gali suteikti ateities kartoms.
Jo ištikimybė skautiškoms vertybėms buvo įvertinta ir tarptautiniu mastu. 2006 metais Pasaulio skautų judėjimo organizacija (WOSM) oficialiai padėkojo V.Adamkui už paramą jaunimo organizacijoms ir sutikimą globoti skautų judėjimo šimtmečio renginius Lietuvoje.
Vilniuje vykusioje ceremonijoje WOSM atstovas Mike'as Walkeris į šalies vadovą kreipėsi ypatingai:
„Jūsų ekscelencija, mielas broli skaute.“
Šiuose keliuose žodžiuose tilpo ne tik pagarba valstybės vadovui, bet ir skautiška bendrystė, nepaisanti pareigų, amžiaus ar atstumo.
2003 metais liepos 25 d. Tautinėje stovykloje broliui suteiktas Lietuvos skautijos Garbės nario vardas, o 2009 metais organizacijos atstovai, dėkodami už ilgametį palaikymą ir globą, jam įteikė simbolinę Vyčio lazdą – dar vieną pagarbos ir dėkingumo ženklą žmogui, kurio ryšys su skautybe išliko visą gyvenimą.
Skautas visam gyvenimui
Šimtasis Prezidento Valdo Adamkaus gimtadienis – proga atsigręžti į nepaprastą jo gyvenimo kelią. Nuo vaikystės Kaune, priverstinės emigracijos ir lietuvių bendruomenės telkimo svetur iki tarnystės nepriklausomai Lietuvai – per šį šimtmetį keitėsi aplinkybės, atsakomybės ir gyvenimo etapai.
Tačiau jaunystėje duoto skautiško pažado jis nepamiršo.
Prezidento istorija primena, kad žmogaus vertybės ryškiausiai atsiskleidžia ne iškilmingomis progomis, o kasdieniais pasirinkimais, santykiu su kitais ir gebėjimu išlikti ištikimam tam, kuo tiki.
„Lietuvos skautijai didelė garbė savo bendruomenėje turėti žmogų, kurio gyvenimas tapo tokios ištikimybės pavyzdžiu. Žmogų, kuris, nepaisant visų pasiektų aukštumų, išliko broliu skautu.
Su šimtmečiu, broli Valdai! Ačiū už tarnystę Lietuvai, ištikimybę duotam įžodžiui ir skautišką dvasią, kurią nešatės visą gyvenimą“, – rašoma pranešime.
