Tačiau juokų šioje situacijoje mažai. Negebėjimas ar nenoras suprasti svetimo skausmo, negebėjimas padėti, kai padėti galime, skriausti pradeda ne atvykstančius, o mūsų pačių žmones.
Išmokti priimti kitų kultūrų žmones reikia laiko.
Ekspertų ir istorikų vertinimu, Lietuvos piliečiai vis dar ieško savo tapatybės, todėl išmokti priimti kitų kultūrų žmones reikia laiko. Anot jų, Lietuva, atgavusi nepriklausomybę, ieškojo savo tapatybės. Vėliau, įstojus į Europos Sąjungą, vėl teko orientuotis iš naujo, dar nespėjus susivokti kas esame.
Būtent todėl su pabėgėlių ir prieglobsčio prašytojų integracija dirbantys valstybinių ir nevyriausybinių institucijų žmonės neretai jaučiasi palikti likimo valiai. Trūksta palaikymo, supratimo ir elementarios visuomenės padėkos už sudėtingą darbą. Jeigu situacija nesikeis, turėsime Lietuvai įprastą situaciją, kai ne tik atvykstantys norės palikti Lietuvą, tačiau ir vietiniai nuspręs viską mesti.
Toks šalies atšiaurumas atvykstančių ir su jais dirbančių žmonių atžvilgiu – keistas, kai dvidešimt metų lietuviai ieško geresnio gyvenimo aplinkinėse šalyse ir daugelyje jų rado ir dėmesio, ir galimybių.
Žmonės migravo visais laikais ir tai darė ieškodami geresnio gyvenimo.
Atrodo, jog ignoruojama ir dabartis, ir pasaulio istorija. Juk kalbant apie migrantus pamirštama, kad būtent išeiviai iš kitų šalių stipriai prisidėjo kuriant tokias didžiules ekonomikas kaip Jungtinių Amerikos Valstijų, Vokietijos ar Prancūzijos. Lietuvos žmonės pasaulinių karų metu taip pat bėgo – vieni ieškodami geresnių sąlygų, kiti bijodami politinio susidorojimo. Nors mastai kiti, tačiau pabėgėlių motyvai panašūs buvo ir yra visais laikais. Žmonės migravo visais laikais ir tai darė ieškodami geresnio gyvenimo. Tautų kraustymasis vyko nuo senų laikų, keitė pasaulį, skatino progresą.
Šalis priimti kitų kultūrų žmones neturi patirties.
Pagal oficialius statistikos duomenis, 2015 m. tarptautinių migrantų skaičius pasaulyje siekė 244 mln., kai tuo tarpu 2010 m. jis buvo 222 mln. Natūralu, jog milžiniški migracijos srautai kelia iššūkius šalių vyriausybėms. Valstybėse, kuriose apsistoja didžioji dalis migrantų susiduriama su įvairiomis integracijos problemomis.
Nors pastaruosius kelerius metus Lietuva priima su Europos Sąjunga sutartą migrantų skaičių, tačiau likti mūsų šalyje pageidauja retas. Migrantai mieliau renkasi naują gyvenimą turtingesnėse šalyse. Kaip teigia su migrantais dirbantys ekspertai, taip yra, nes šalis priimti kitų kultūrų žmones neturi patirties. Situacijos negerina ir stereotipinis Lietuvos piliečių požiūris.
Tuo tarpu specialistai, kurie stengiasi šią spragą užlopyti, palaikymo arba bent pritarimo jų darbui ne visuomet sulaukia. Įvairius migrantų buitinius klausimus padedantys spręsti darbuotojai dažnai jaučiasi nevilty. Jau antrą dešimtmetį aktyviai su migrantais dirbantys ir į mūsų šalies gyvenimą integruotis padedantys specialistai vis sunkiau randa motyvacijos.
„Kiekvienam žmogui reikia motyvacijos, įkvėpimo ir tikėjimo savo atliekamo darbo prasmingumu. Jeigu netiki tuo ką dirbi, gerų rezultatų sunku tikėtis. Be to, labai svarbu atsisukti į istoriją ir pasimokyti. Ne veltui sakoma, kad istorija sukasi ratu“, - sako Socialinių paslaugų priežiūros departamento prie LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SPPD) direktorius Aivydas Keršulis.
SPPD iniciatyva buvo surengtas seminaras ir motyvacinis renginys kaip atpažinti ir įveikti „perdegimo“ sindromą darbe bei pristatytos istorinės pamokos apie pabėgėlius, kurie ženkliai prisidėjo kuriant ne tik didžiausias pasaulio valstybes, bet ir Lietuvą.
