Šiaulių maisto turguje keletas prekyviečių vakar buvo tuščios. Mėsos pardavėjai karštai aiškino, kad įvedus kasos aparatus laisvų vietų bus dar daugiau. Visi kaip vienas tikino, jog pardavinėja tik lietuvišką mėsą, supirktą iš ūkininkų. Tačiau ar tai tiesa? Šiuo metu mes negalime būti tuo tikri.
Pokalbiai „ne spaudai“
Prieš savaitę Šiauliuose vykusiame mitinge nemažai triukšmavo būtent turgaus prekiautojai, pardavinėjantys mėsą. Vienas „ne spaudai“ prasitarė, kad juos į mitingą paragino eiti pats turgaus direktorius. Jis suinteresuotas, kad prekybos vietų nuomotojai neturėtų jokių apskaitos priemonių. Kitas „turginis“ paaiškino, kad įvedus aparatus vargo daugiau nebus – tik dalį pelno teks atiduoti valstybei. Jis teigė, jog per vieną prekystalį per metus „prasukti“ apie 100 tūkst.
litų nesudėtinga. Viršijus šią sumą verslo liudijimus turinčius pardavėjus užgula didesni mokesčiai – jie tampa PVM mokėtojais.
Tačiau patys ūkininkai, auginantys po šimtą ar keletą šimtų kiaulių, kelia rankas už kasos aparatus perpardavinėtojams. Jie žino, jog ant prekystalio tarp lietuviškos mėsos guli ir lenkiška. Niekas tokių dalykų kol kas nesugeba kontroliuoti.
Sukčiavimui nėra ribų
Turgaus klientas šiaulietis Gintas teigia savo akimis matęs, kaip apgaudinėjami pirkėjai: „Pirkau mėsą ir mačiau prie kito prekystalio po svarstyklėmis padėtą magnetą. Taip pat teko matyti ir svarsčių išskobtais dugnais. Manau, kasos aparatai sudrausmintų apgavikus ir pažadintų jų atsakomybės jausmą.“
Ne vienas pirkėjas prisimena skandalą, kai ant prekystalio buvo rasta kritusių gyvūnų mėsos. Šiandien tiesos ir aiškumo turguje nė su žiburiu nerasi. Joks specialistas negalėtų garantuoti, kad užrašas „Lietuviška mėsa“ nemeluoja. Mėsos pardavėjai randa daugybę būdų, kaip gauti pigesnės mėsos ir ją parduoti pelningiau.
Jei pasidomėtume atidžiau, sužinotume, jog daugybė mėsos pardavėjų yra registruoti ūkininkai. Jie augina po kelias kiaules. Įžūlesni – nė vienos. Per metus parduoda po 50–70 kiaulių ar net daugiau. Iš kur jų gauna? Važiuoja į skerdyklą, nusiperka, apdoroja ir deda ant prekystalio. Dažniausiai perkama lenkiška skerdiena, nes ji pigesnė. Tačiau ant prekystalio puikuojasi užrašas „Lietuviška mėsa“. taip apgaunamas pirkėjas.
Kitas būdas gauti pigesnės mėsytės – važiuoti per kaimus ir supirkti gyvulius iš gyventojų, auginančių po kelias kiaules, tačiau neturinčių ūkininko statuso. Nusipirkta kiaulaitė registruojama „turginio“ ūkyje. Rezultatas stulbina – kelias kiaules auginantis „turginis“ per metus parduoda daugiau nei pusšimtį savo ūkyje registruotų ir pajamuotų kiaulių. Taip apgaunama valstybė.
Lenkiškos mėsos niekam nereikia
Ūkininkas Linas iš Mažeikių rajono kasmet užaugina po kelis šimtus kiaulių. Jis samdo pardavėjus, kurie mėsą parduoda turguje. Tačiau ūkininkas neatsigina svečių, kurie užsuka nusipirkti bent vieną kiaulę – sau, šeimai. Atvykėliai teigia ne kartą turguje buvę apgauti, todėl nori būti įsitikinę, kad perka lietuvišką mėsą. Žmonės ūkininkui dažnai guodžiasi, jog lenkiška mėsa „nevalgoma“.
„Aš neturiu teisės atvykėliui pardavinėti savo kiaulių, todėl man skaudu už apgautus žmones“, – sakė ūkininkas. Jis labai abejoja, ar valstybei šioje srityje pavyks viską tinkamai sureguliuoti. Linas žino, kodėl lenkiškos mėsos pardavėjai meluoja pirkėjams. Jei užrašysi „lenkiška“, niekas šios mėsos nepirks. Tenka meluoti.
Tai, kas dabar vyksta turguje, kenkia Lietuvos gyvulių augintojams. Mažėja apyvarta, prastėja geras lietuviškos mėsos vardas. Ūkininkas Linas įsitikinęs, kad ne be reikalo negalima pardavinėti lenkiškų kiaulių šonkauliukų ar kitų kaulėtų vietų. Jis paaiškina, kad iš Lenkijos atvežtų kiaulių kaulai yra kenksmingi dėl pašarui naudojamų įvairiausių preparatų. Lietuviškus pardavinėti galima. „Jei kaulai nuodingi, tai ir mėsa neideali“, – konstatavo ūkininkas ir pridūrė, kad jo ūkyje bekonas užauga per 7 mėnesius. Didiesiems kompleksams, dedant į pašarus įvairių priedų ir preparatų, pavyksta užauginti per 3 mėnesius. Ūkininkas neatmeta galimybės, kad lenkiškus kauliukus galima „perkrikštyti“ į lietuviškus ir lengviau parduoti. „Turguje „eina“ viskas...“ – sakė ūkininkas.
Geri norai – dar miražas
Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) sekretorius Gediminas Radzevičius paaiškino, kad apie kasos aparatus maisto produktus parduodantiems prekeiviams svarstoma ne be reikalo. Nuo sausio 1 dienos mėsai ir žuvims vietoj 5 proc. taikomas 19 proc. pridėtinės vertės mokestis (PVM). Lenkijoje šiems produktams taikomas 3 proc. PVM. Pirkėjai gali neabejoti, jog padidinus PVM lenkiškos kiaulienos turgavietėse dar padaugės.
„Norime visiems suvienodinti prekybos sąlygas. Svarstoma galimybė turgavietėse įkurti atskirus lietuviškos produkcijos paviljonus. Ūkininkams, parduodantiems savo produkciją, kasos aparatų nereikės“, – aiškino G.Radzevičius.
Pašnekovo nuomone, turgaus prekiautojai baiminasi kasos aparatų, nes bijo prarasti dalį pelno, nenori būti kontroliuojami. Dabar niekas negali patikrinti, ar mėsos pardavėjo apyvarta per metus viršijo 100 tūkst. litų, kitaip tariant, ar jau peržengta PVM mokėtojo riba.
Be kasos aparatų įvežamos mėsos kiekio kontroliuoti beveik neįmanoma. Jiems esant galima būtų lengviau nustatyti parduodamos mėsos tikrąją kilmę. „Tačiau visa tai– dar tik svarstymai. Iki šiol yra neišspręstų klausimų“, – sakė ŽŪM sekretorius.
Pašnekovas paminėjo vieną itin opų svarstomą klausimą: jei Lenkijos ūkininkas savo partneriu įregistruos Lietuvos ūkininką, šis lenkišką mėsą galės pardavinėti kaip savo. Šiai problemai spręsti ŽŪM tarnautojai „vaistų“ dar neišrado.
