Sekite 15min GoogleMadamis vis dar tikisi pakliūti į Rusijos ir Ukrainos apsikeitimą belaisviais, tačiau viltis atrodo kaip tolimas miražas.
Rusijai užpuolus Ukrainą, jis prie okupantų kariuomenės prisijungė iš draugo išgirdęs apie galimybę gauti rusišką pasą ir užsidirbti gerų pinigų.
Kremlius pažadėjo 195 tūkst. rublių – maždaug 2100 eurų – mėnesinį atlygį. Šis aštuonis kartus viršija vidutinę algą gimtajame Nepale už šešių tūkstančių kilometrų.
Tačiau naujo gyvenimo viltis sudužo – Madamio draugas jau žuvo fronte, o jį patį po aštuonių mėnesių tarnybos ukrainiečiai sučiupo Donecko srityje ir atvežė į karo belaisvių stovyklą.
„Iš Nepalo mūsų čia yra devyni“, – pasakoja maždaug 170 centimetrų ūgio vyras aptvertoje teritorijoje vakarų Ukrainos vietovėje.
Karo belaisvių stovyklos vartus Lietuvos žurnalistams Ukraina atvėrė pirmą kartą. Tikslios jos vietos 15min redakcija negali įvardyti dėl saugumo priežasčių.
Aukos ir okupantai?
Vizito metu 15min taip pat sutiko vyrų iš Šri Lankos, Kenijos, Ugandos, Kongo Demokratinės Respublikos ir Alžyro.
Ukraina teigia, kad nuo plataus masto invazijos pradžios Rusija užverbavo apie 3 tūkst. piliečių iš daugiau kaip 30 Afrikos valstybių.
Ukrainos požiūris į šiuos karo belaisvius – dvejopas: jie vadinami ir okupantais, ir Rusijos suviliotomis aukomis, kurias Maskva naudoja kaip pigią patrankų mėsą.
Įsileisdami žurnalistus, ukrainiečiai nori parodyti, kad elgiasi su belaisviais laikydamiesi tarptautinės teisės – priešingai nei Maskva. Be to, jų istorijomis Ukraina tikisi atgrasyti kitus ir duoti atkirtį rusų verbavimo kampanijoms.
Belaisvių stovykloje veikia nedidelė bažnyčia, yra parduotuvėlė ir medicinos patalpos - belaisviai dažnai atvyksta sužaloti skeveldrų.
Sienų pilkumą paįvairina ant jų kabantys plakatai, pagerbiantys Ukrainos kazokų etmonus ir nepriklausomybės kovų dalyvius.
Pro juos belaisviai žygiuoja tvarkinga vorele, rankas sunėrę už nugaros. Kiekvienas belaisvis gauna mėlynos spalvos rūbus, dantų šepetėlį, muilą ir rankšluosčių. Pasak prižiūrėtojų, prireikus jiems suteikiama ir psichologinė pagalba.
Ant uniformos vyrai visuomet prisisegę plastikinę kortelę su savo vardu, pavarde, nuotrauka ir gimimo data. Dauguma iš jų dirba – pina sodo baldus iš rotango ir augina daržoves.
Po vidurdienio visi suvedami pietų į didelę salę, kur sėda prie stalo po keturis. Kiekvienas gauna sriubos su bulvėmis, burokų salotų, makaronų su mėsa ir batono.
Pakilę nuo stalų po valgio, karo belaisviai ukrainietiškai vienu balsu sušunka: „Ačiū už pietus!“.
15min pokalbius su karo belaisviais Ukrainos pareigūnai stebėjo per atstumą, bet į juos nesikišo.
Dalis belaisvių artėjant prie jų pasitraukdavo ar nuleisdavo galvą, bet kai kurie sutiko papasakoti savo istorijas.
Vienas Šri lankietis bandė derėtis, siūlydamas interviu mainais į galimybę paskambinti artimiesiems arba persiųsti laišką. Pasakius, kad tai draudžiama, interviu duoti jis atsisakė.
Rusai pamiršo
Kai kurie karo belaisviai centre gyvena jau kelerius metus ir nebesitiki išeiti į laisvę tol, kol nesibaigs karas.
Pasak Ukrainos pareigūnų ir pačių karo belaisvių, Maskvai rūpi tik rusai, o naujai iškeptais Rusijos piliečiais iš Afrikos jie nesirūpina.
„Keičiamasi tik rusais ir ukrainiečiais. Kol karas nesibaigs, mes iš čia neišeisime“, – sako 36 metų belaisvis iš Kenijos, nenorėjęs viešai atskleisti savo tapatybės.
Jo motyvacija palikti rytų Afrikos šalį vardan galimybės kariauti – kaip ir daugelio kitų: „Pinigai geri – jei išgyveni“.
Išgyventi, kai nuolat virš galvos zvimbia dronai, sunku, o dar sudėtingiau – kai nekalbi rusiškai. Užsieniečiams komandos perduodamos per vertimo programėles, nes retas vadas moka angliškai. Įsakymai apsiriboja trumpais nurodymais eiti į kažkurį tašką. Apie vado sumanymą tokie samdiniai gali tik spėlioti.
„Vadas tiesiog sako – eik ta kryptimi, eik ta kryptimi. Nesupranti, kur esi“, – tikina 15min pašnekovas.
Kenijetį ukrainiečiai į nelaisvę prieš metus paėmė netoli Charkivo. Sąlygomis jis nesiskundžia, bet priduria, kad „niekas nemėgsta kalėjimo“. Vyras sako, kad į gimtinę už pusšešto tūkstančio kilometrų negrįš.
„Visi, kurie čia yra, grįš į Rusiją, niekas negrįš į Afriką“, – saulės atokaitoje sėdėdamas ant medinio suoliuko stovyklos kieme pasakoja vyras.
15min paklaustas, ar grįžtų į Rusijos kariuomenę, afrikietis gūžteli pečiais: „Negalvoju apie tai. Kai grįšiu, tada ir galvosiu“.
Kada tai įvyks, labiausiai priklauso nuo Kremliaus, o jis kol kas nerodo jokių ženklų, kad norėtų baigti karą.
Paryčiais tos dienos, kai žurnalistai lankė stovyklą, Rusijos kariuomenė raketomis visoje Ukrainoje pražudė devynis Ukrainos civilius.
Užsieniečiai savo atsakomybės už šias aukas nemato.
Šių žmonių žodžiai ir kūno kalba demonstruoja įsitikinimą, kad jų likimą sprendžia kiti – iš pradžių, Rusijos kariuomenė, dabar – Ukrainos kariai.
Kai laikai savo visagalės mašinos mažu sraigteliu, gali nustumti šalin klausimus apie savo pasirinkimą atvykti žudyti į svetimą šalį.
„Kai kurie sako – pasakykit afrikiečiams nesirašyti kontraktų, kad karas greičiau pasibaigtų. Bet taip karo nesustabdysi“, – baigdamas pokalbį gūžteli pečiais kenijietis.
- Už Rusiją Ukrainoje kariaujantys užsienio piliečiai dažnai vadinami samdiniais. Tačiau pagal tarptautinę teisę, jie tokiais nėra laikomi, jei prieš prisijungdami prie kariuomenės priima Rusijos pilietybę. Tais atvejais, kai būna užverbuoti pasitelkiant melagingus pažadus ir prievartą, jie gali būti laikomi prekybos žmonėmis aukomis.
- Ukraina teigia, kad jos kariuomenėje, kuri ginasi nuo Rusijos agresijos, tarnauja apie 16 tūkst. savanorių iš daugiau kaip 70 šalių.
