„Šitas tamsybes reikia pamatyti, – 15min.lt teigė Jūžintų seniūnė Audronė Baltuškaitė. – Gerai, kad mokykla darbą pradeda pusę devynių, vaikams būna jau kiek praaušę. Jei žiemą bus sniego, bus ne taip baisu, o jei ne…“
„Kaimo žmonės pripratę, supranta. Visi turi prožektorius. Iš aš rankinuke du nešiojuosi.“
Kone aklina tamsa miestelį kas vakarą apgaubia 20 val., uždarius parduotuves. Vienas žibintas šviečia pagrindinėje gatvėje prie pastato, kuriame įsikūrusi seniūnija ir biblioteka, dar vienas, užsidegantis nuo judesio, stovi kitame Jūžintų gale, prie Laibgalių kaimo. Šiek tiek apšviesti ir netoliese esantys Ragelių, Čivylių kaimai. „Kaimo žmonės pripratę, supranta. Visi turi prožektorius. Iš aš rankinuke du nešiojuosi. Bet jei kas nesirorientuoja ar vištakumą turi, visai prastai“, – kalbėjo pašnekovė, pati gyvenanti Rokiškyje.
A.Baltuškaitė su šypsena prisiminė praėjusią žiemą, kai irgi buvo apribotas apšvietimas, pati įkliuvusi į tamsos žabangas. Ji tuo metu skubėjo užbaigti vieną projektą. Darbo valandomis nerasdavo laiko, todėl prisėsdavo tik vakarais, o kadangi asmeninis kompiuteris buvo sugedęs, ilgiau pasilikdavo kabinete. „Kartą vakare pasibaigė visos šviesos ir, nematydama kelio, kažkur įlipau. Laimė, paskambino draugė, – supratau, kad galiu mobilųjį išsitraukti ir pasišviesti.“
Šiemet Jūžintai, turintys kiek daugiau nei 400 gyventojų ir šalyje išgarsėję kaip dainininko Andriaus Rimiškio gimtinė, turėtų nušvisti tik per didžiąsias šventes: „Per Kalėdas, Naujuosius metus vis tiek bandysime įjungti apšvietimą – vis tik šventės.“
Į viešuosius darbus prašo atsinešti savo įrankius
Dar vasarą su 15min.lt kalbėjusi A.Baltuškaitė pripažino bijanti, kad pradėjus trumpėti dienoms Jūžintai aptems. „Finansavimas – mažiausias per du dešimtmečius. Pernai buvo apkarpytas biudžetas, šiemet dar labiau sumažino“, – skundėsi moteris.
Pernykštis biudžetas sudarė 470 tūkst. Lt – šimtu tūkstančių mažiau nei 2008 m., kai tapo seniūne, šiemet jis nesiekia nė 390 tūkst. Lt. Iš jų 209 tūkst. Lt reikia atseikėti atlyginimams, už likusius pirkti kurą, šluotas, kitus daiktus ir buities priemones, mokėti komunalinius mokesčius, mirties pašalpas, už viešuosius darbus – žolės pjovimą, kapinių priežiūrą. Tiesa, pastaruosius dažniausiai atlieka socialines pašalpas gaunantys žmonės, bet jie prašomi atsinešti savo įrankius. Valytoja negavo net kelių litų šluotai nusipirkti, seniūnija turi tik vieną grėblį.
„Kodėl neperspėjo, kad bus mažiau pinigų? Nuo žiemos švietėme gatves – matyt, prieš Seimo rinkimus reikėjo pasirodyti“
Papildomai pinigų skiriama keliams aptvarkyti – pernai tam seniūnija gavo 18 tūkst. Lt, šiemet – tik 5,5 tūkst. Lt. Bet už šiukšlių ir nuotekų išvežimą tenka mokėti iš bendro biudžeto. Taupydami darbuotojai patys renka iš konteinerių žaliąją masę ir išveža kompostuoti. „Apie apšvietimą kalbos nėra“, – tikino A.Baltuškaitė.
Prieš porą savaičių pas Rokiškio rajono merą susirinkę seniūnijų vadovai įspėjo, kad mažai kas turi pinigų gatvėms apšviesti, ir nusprendė geriau gyventi tamsoje. „Pykstame, nes rajono biudžetas yra visų, bet mieste žmonės dar po mašina palįs, ten labiau reikia šviesti, – samprotavo pašnekovė. – Kriaunose pagrindinė gatvė – be šaligatvių, visi eina kelkraščiu, net kai tamsu. Turi išjungti ilgąsias šviesas ir važiuoti antra pavara, kad neužvažiuotum ant žmogaus. O jie patys nesisaugo – nei vaikai, nei suaugusieji.“
Seniūnijų vadovai perdavė duomenis, kiek sunaudojo elektros. Stojus šaltajam sezonui skaičiai išaugo dvigubai, mat kai kurie elektra dar ir šildosi. Praėjusį sezoną pastato, kuriame įsikūrusi Jūžintų seniūnija ir biblioteka, šildymas šaltesniais mėnesiais atsieidavo ir po 1 tūkst. Lt.
A.Baltuškaitė džiaugėsi, kad bent už elektrą seniūnija nebuvome skolinga, bet pasiskundė, kad, nebūdama juridinis asmuo, o tik savivaldybės filialas seniūnija negali prašyti LESTO tiekti elektrą skolon. „Jau pernai ribotai švietėme, bet kodėl šiemet neperspėjo, kad bus mažiau pinigų? Nuo žiemos švietėme gatves – matyt, prieš Seimo rinkimus reikėjo pasirodyti“, – piktinosi pašnekovė.
Pasak seniūnės, sutaupyti padeda sava katilinė ir pačių jėgomis paruoštos malkos. „Iš pradžių tam buvo davę 5 tūkst. Lt. Kai pradėjau dirbti, 2009-aisiais, paprašė taupyti. Pamačiusi pakeles – kaip jas reikia valyti, parašiau, kad galime atsisakyti pirkti malkas ir pasiruošti patys, todėl kitais metais visai nebedavė pinigų. Taip ir verčiamės. O juk malkoms nupjauti ir parsivežti reikia degalų. Gerai, kad bent pakrauna tie žmonės, kurie atlieka viešuosius darbus. Pasiruošėme daugiau 400 kub. metrų malkų. Savikaina išeina po 12-18 Lt.“
Viena ranka duoda, kita atima
Dar vienas galvos skausmas – iš kur gauti pinigų kurui. Rugpjūtį seniūnija degalinėms buvo įsiskolinusi 5 tūkst. Lt, dabar kurui belikę vos 1,6 tūkst. Lt turime. Vienas automobilis sugedo, beliko tik 8 vietų autobusiukas „Mercedes Benz“, kuriuo vaikai vežiojami į mokyklą. Metus autobusiukas stovėjo sugedęs – reikėjo keisti variklį. Kadangi jis buvo reto modelio, gamintas tik pusantrų metų, teko rinkti iš dalių, o jas užsakyti Vokietijoje. Neseniai, prieš pat baigiantis garantiniam laikotarpiui, per pusę perlūžo 19 vietų mokyklinio geltonojo autobusiuko kėbulas. „Mechanikai paklausė: kokiais keliais važinėjate? Kaimo keliais, žvyrkeliais“, – tokios nuostabos negalėjo suprasti A.Baltuškaitė.
„Pikta girdėti, kai Vilniuje sako, jog iš krizės išlipome. 2008 metais gyvenome geriau nei dabar.“
Lyg to nebūtų gana, gruodį teks atiduoti vieną kompiuterį, kurį seniūnija naudojo pagal panaudos sutartį. „Juokiamės, kad pigiau būtų arklį turėti. Bet ir jam pinigų reikia – 3 tūkst. Lt kainuoja, o kur dar pašaras“, – juokėsi pašnekovė.
Šiek tiek sutaupyti padėjo vaikų darželio atostogos ir net seniūnijos darbuotojų ligos. Viena moteris dėl operacijos porą mėnesių turėjo nedarbingumo lapelį, kita, pasiėmusi daugiau nei mėnesį nemokamų atostogų, uždarbiavo Londone.
A.Baltuškaitė vylėsi, kad metų pabaigoje pavyks biudžetą šiek tiek papildyti iš surinktų žemės mokesčių. Bet kuklios pajamos vargu ar padės užkamšyti skyles. Mat nurodyta nuo lapkričio ant kiekvieno vaikus vežančio autobusiuko įtaisyti specialius švyturėlius. Vilniuje jie esą kainuoja per tūkstantį litų, todėl seniūnija užsisakė pigesnius – už 900 Lt – ir lauks, kol specialistai atvažiuos juos sumontuoti.
Nors seniūnė ne kartą pašmaikštavo, jos balse optimizmo nedaug: „Skaičiuosime pinigus, ar gruodį dar galėsime išmokėti algas. Blogiausiu atveju bus pasiūlymas eiti nemokamų atostogų, kito kelio neturime. Pikta girdėti, kai Vilniuje sako, jog iš krizės išlipome. 2008 metais gyvenome geriau nei dabar.“
