Kad ši veikla jai patinka, abejonių nekyla, tačiau iš kur tiek energijos dar šimtams papildomų projektų? „Iš pačio Dievo“,– nuolat besiteiraujantiems atrėžia moteris aktyvistė, kelintus metus iš eilės kuruojanti ir LISS (Lietuvių išeivių studentų stažuočių) programą bei atvežanti jaunus, lietuviškų šaknų turinčius jaunuolius į mūsų nuostabią šalį. Padirbėti, susipažinti ir išmokti ar prisiminti taip visiems brangią lietuvių kalbą.
Šiais metais LISS programoje dalyvauja 15 studentų ir 6 gimnazistai. Stažuotės programa buvo įkurta studentams tobulintis ir įgyti praktikos savo pasirinktų specialybių srityse, o gimnazistams – susipažinti su lietuviškomis tradicijomis, pasavanoriauti įvairiose institucijose. LISS dalyviai dirba ir gyvena Vilniuje, Kaune. Sigita, žinodama, kad šią vasarą būsiu laisvesnė, pasiūlė tapti LISS programos koordinatore Lietuvoje, kitaip tariant, tvarkyti reikalus – derinti jos bei studentų susitikimus su svarbiais asmenimis, kartu juose dalyvauti, komunikuoti, prižiūrėti studentus ir gimnazistus, planuoti jų keliones iš vieno miesto į kitą, transportą, maitinimą ir t.t. Klausite, kam man, studentei, visa tai? Viskas dėl patirties ir noro pažinti. Pažinti naujus žmones, naujas vietas, įkvėpti kitokio oro. Nė minutei nesudvejojau, kad dalyvavimas šioje programoje – man visapusiškai naudingas. Net miego trūkumas ir nuolatinis lėkimas visur su buvusia auklėtoja, jau antrą kadenciją vadovaujančia Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių bendruomenei, nesugadino to, ką patyriau per tris žaibišku greičiu prabėgusias savaites.
Liepos 4–13 dienomis aktyviai laiką leidome sostinėje. Studentų supažindinimas su naujomis stažuočių vietomis ir vadovais, gimnazistų priežiūra ir ekskursijos po miestą, susitikimai su meru R.Šimašiumi, užsienio reikalų ministru L.Linkevičiumi, Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės direktoriumi A.Pamernecku, skubiosios pagalbos skyriaus vedėja gydytoja A.Piečiene, Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namų vadove Viktorija Grežėniene ir, žinoma, Jos Ekscelencija Dalia Grybauskaite paliko neišdildomą įspūdį tiek man, tiek visiems programos dalyviams. O kur dar povaržybinė pažintis su Vilniaus futbolo klubo „Žalgiris“ žaidėjais ir treneriais!
Liepos 14–17 dienomis Ukmergės rajone, Taujėnuose, vyko Pasaulio lietuvių bendruomenių ir jaunimo sąjungų pirmininkų suvažiavimas „Susipažinti, išmokti, pasidalyti ir pažymėti“. Ten, žinoma, dalyvavome ir mes su Sigita bei du studentai, kurie savanoriavo ir gelbėjo organizatoriams. Į suvažiavimą buvo susirinkę bendruomenių lyderiai iš daugelio kraštų. Keturias dienas vyko diskusijos, susitikimai, skambėjo ir žodžiai, ir dainos. Buvo gera matyti, kaip tolimiausiuose pasaulio kampeliuose gyvenantys kraštiečiai kalba apie pasiilgtą Lietuvą ir jos gerovę.
Tiesiai iš Ukmergės keliavome į Tauragę, kur LISS programos gimnazistai, kartu su paaugliais iš Tauragės rajono jau kūrėsi stovykloje „Veringa“. Laimingos šypsenos pasitiko mus su Sigita, o dar platesnėmis tapo, kai pranešėme visiems paaugliams, kiek daug nuveiksime tame mažame miestelyje. Nemelavome. Aplankėme Tauragės rajono savivaldybės merą S.Mičiulį, Tauragės miškų urėdiją su pačiu urėdu R.Piečia priešakyje, vaikų ir suaugusiųjų viešąsias bibliotekas, sudalyvavome net keliuose edukaciniuose renginiuose, skirtuose susipažinti su vietine ir papasakoti apie savąją kultūrą. Laisvą dieną nuvykome ir prie jūros – neaplenkėme S.Jokužio spaustuvės, viešosios I. Simonaitytės bibliotekos, Kretingos žiemos sodo, pagrindinių Palangos gatvelių ir mažojo zoologijos sodo šalia greitkelio. „Veringos“ dalyviai ir mūsų svečiai iš už Atlanto, negalėjo atsidžiaugti jūra bei sutiktais žmonėmis ir žvėreliais. Emocijos veržėsi per kraštus.
Kol vyresnieji studentai stažuojasi Vilniuje bei Kaune, gimnazistai laiko veltui neleido – tik pasibaigus nuotykiams Tauragėje, su Sigita ir vadove Emilija Musteikyte priešakyje jie išdūmė į Anykščius, kur praleido paskutines šiemet lietuviškas dienas. Su meru, arklių muziejaus ir miesto bibliotekos darbuotojomis, siaurojo geležinkelio muziejaus vyrais ir vienas kitu. Per tris savaites jie gali vadintis daugiau nei draugais.
Nuoširdžiai, iki šiol galvojau, kad aš degu noru pažinti pasaulį, bet maniškė liepsna prieš jų nublanko. Ačiū, kad įkvėpėt! Per šį nepilną mėnesį supratau vieną ir bene svarbiausią dalyką – kuo toliau nuo gimtosios žemės esi, tuo labiau ją vertini! Jei jūs tik žinotumėte, kokie tikri ir nesugadinti tie Amerikos lietuvių vaikai. Kad visi taip degtume meile Lietuvai ir iš visos širdies dirbtume, kaip dirba Sigita! Bravo.
