Moralinės kančios
Visų pirma, mąstant apie šį eksperimentą, kirbėjo mintis, kad gal dalį paauglių nusipirkti alkoholio, tabako ar „sprogmenų“ sulaiko baimė, kad gal šių produktų pardavėja jiems neparduos, apšauks ar iškvies apsaugą. (Šiaip jau bandantis draudžiamų prekių nusipirkti paauglys turėtų nusipelnyti kieno nors dėmesio — bent jau eilėje stovinčių močiučių, bet kaip vėliau įsitikinome, mūsų visuomenė yra įkritusi į savotišką komos būseną — vaikšto, kalba, bet nieko nepastebi ir į nieką nereaguoja — bent jau toks įspūdis susidarė atliekant šį eksperimentą.)
Pardavėjos privalo prašyti asmens dokumento ir tų, kurių amžius gali kelti abejonių — sakykim, aštuoniolika sukako vakar.
Baugu buvo ir dėl to, kad šiuo eksperimentu ir jame dalyvaujantiesiems, ir tiems bijantiesiems tarsi parodysime kelią, kad įsigyti draudžiamų prekių visai nebaisu ir nesudėtinga. Pasirodo, dauguma paauglių ir taip žino — jei ne konkrečius taškus, kur tai galima padaryti sunkiau, kur lengviau, tai bent jau bendrą situaciją, kad nusipirkti alkoholinių gėrimų ar cigarečių anaiptol nėra sunku.
Tą patvirtino ir du mūsų eksperimento dalyviai, šiek tiek nusistebėję mano, žurnalistės, naivumu — tiesą pasakius, labiau jaudinausi aš, nei jie — pavadinkime eksperimento dalyvius Jonu (16 metų, bet aukštas, įmitęs jaunuolis ir Elena (17 metų, taip pat aukšta, bet turinti labai jau vaikišką balsą mergina).
Tik vėliau man toptelėjo mintis, kad eksperimentui visai nereikėjo įtraukti nepilnamečių — juk pardavėjos privalo prašyti asmens dokumento ir tų, kurių amžius gali kelti abejonių — sakykim, aštuoniolika sukako vakar. Arba tai galėtų būti kad ir dvidešimties metų sulaukęs, bet labai vaikiškai atrodantis jaunuolis. (Na, bet tiek to, ir taip šiuo eksperimentu, atrodo, nustebinome tik patys save...)
Antras dalykas — kaip, esant reikalui, įrodyti, kad alkoholio tikrai pirkome būdami (teisingiau, du iš mūsų) nepilnamečiai? Čekis? Juk čekyje asmens duomenys neparašyti — maža, kas, kada ir kur pirko. O taip įsiveltume į nesibaigiančius ginčus su prekybos tinklais, kurie įvairiausiose vietose prisikabinę skelbimų, „Tu neprašyk — aš neparduosiu“, „Jaunuoli, pieno skyrius kitoje vietoje“, „Iškilus abejonių dėl pirkėjo amžiaus, prašome pateikti asmens dokumentą“ ir t.t. Be to, pasidairę internete, radome ne vieną straipsnį, kur eksperimentai buvo vykdyti įvairiose Lietuvos vietose — rezultatas buvo tas pats: draudžiami produktai — beveik be jokių trukdžių, o nė viena prekybos vieta neminima...
Viena vertus, be reikalo, kita vertus, negalima dirbti ir už prekybininkus, ir už policiją, kuri turi visus įgaliojimus rinkti įrodymus ir skirti baudas... Be to, greičiausiai nukentėtų paprastos prekybos tinklų darbuotojos, o juk tokie dalykai priklauso grynai nuo vadovybės — prisimenate, kaip prieš kelerius metus prekybos tinklai buvo privertę savo kasininkes prašyti visų be išimties pirkėjų, perkančių alkoholį, asmens dokumentų... Tuomet juos turėdavo pateikti net senyvo amžiaus žmonės.
Paaugliai baimės nejaučia
Iš gerai šiuo klausimu informuotų paauglių sužinojome, kad prekybos tinklai turi savo alkoholio ir tabako pardavinėjimo tradicijas. Viename nusipirkti — beveik jokių šansų, kitame — priklauso nuo pardavėjos, o dar kitame — visuomet prašom. Tačiau šią tendenciją patikrinome tik viename sostinės mikrorajone. Jei ji pasikartotų ir kitame, galima būtų daryti nedrąsią išvadą, kad tai priklauso nuo prekybos tinklų vidaus politikos (nors gal ir sutapimas). Juk neparduotas alkoholis — tai negautos pajamos, o jeigu gandas, kad šiame prekybos tinkle nieko negausi, pasklis plačiai — tai dar didesnės negautos pajamos... Tačiau akivaizdu, kad prekybininkus yra apnikusi nebaudžiamumo nuojauta — jei pasklistų gandas, kad pažeidusieji prekybos alkoholiu ir tabaku taisykles gaudomi, padėtis nebūtų tokia nekontroliuojama.
Taigi šeštadienio popietę pasukame patikrinti didžiųjų prekybos tinklų. Mane kamuojanti nuojauta, kad „neparduos“ verčia nervintis — tarytum man būtų šešiolika metų ir iš tikrųjų ketinčiau pirkti kažko neleistino — vis dėlto kažkoks barjeras egzistuoja, bet, atrodo, tik man, nes šiuolaikiniai paaugliai iš to tik kikena — niekas jų net nemoralizuoja. Jei kartais ko neleistino ir neparduoda, tai jie ramiai nueina kitur... Vis dėlto degtinės nutarėme nepirkti, tik paauglių pamėgtojo sidro ir alaus...
Eksperimentas – monotoniškas
Tad, aptarę „koncepciją“, nutariame apsukti tris mūsų gyvenamajame rajone įsikūrusius prekybos centrus, priklausančius skirtingiems tinklams, porą mažų krautuvėlių, taip pat kioskus — pasirūpinti rūkalų (vieną — spaudos, kitą „paprastą“, kur pardavinėjami visokie niekniekiai, alus ir cigaretės) — iš viso devynios įvairios prekybos vietos.
Aš lieku nuošaly, o paaugliai (atskirai vienas nuo kito) pasiėmę po buteliuką alaus bei pakelį cigarečių, stoja į poilgę eilutę prie kasų. Pardavėjos nė akimi nemirktelėjusios skenuoja draudžiamas prekes. Anksčiau lyg ir buvo įvesta mada pasisveikinti su pirkėjais, ir tuo momentu supratau šio mandagumo akto prasmę — pardavėja bent jau pakelia galvą ir pažiūri, kas jos pirkėjas...
Paauglių pamėgtasis sidras šiame prekybos centre — kitame skyriuje, tačiau mano eksperimento kolegos sako, kad juose — didesnė tikimybė kristi į akis. Vis dėlto pabandome — taip ir yra, jaunuolis užkliūna, mergina — ne, tik laimė, kad jai nereikia kalbėti, tik paduoti pinigus, nes jos balselis tikrai turėtų kristi į akis, teisingiau į ausis.
Pakeliui prie Vilnius stoties esančiame prekybos taške dar nusiperkame šaudyklių — šįkart panašaus amžiaus pardavėja atrodo apdujusi ne nuo pirkėjų antplūdžio, o nuo jų stygiaus — beveik kiaurą dieną, matyt, sėdi nieko neveikdama...
Antrajame ir trečiame prekybos tinkle situacija pasikartojo (savitarnoje — prašau, specializuotų skyrių ten nebuvo), tad pasukome į mažesnes krautuvėles — gal ten labiau įsižiūri į žmones? Pamaniau, kai sucypsės mergina savo balseliu... Nieko panašaus — sidras ir alus ir toliau liejosi laisvai... Galiausiai net tapo apmaudu — tiek nervintasi, tiek „rizikuota“. O viskas veltui — niekas nė dėmesio nekreipia...
Tik „Lietuvos spaudos“ kioske nepavyko įsigyti cigarečių — pardavėja prieštarauti neleidžiančiu balsu paprašė asmens dokumentų.
Tokiu būdu septyniuose prekybos taškuose mes tik du kartus patyrėme trukdžių, jei nelaikytume trukdžiu prekybos kiosko pardavėjos retorinio klausimo: „Kiek gi tau, vaikeli, metų?..“, ištarto jau duodant pakelį cigarečių.
Sunku pasakyti ir tai, ar anksčiau minėtoji tendencija pasitvirtino, nes „įstrigome“ tik viename prekybos tinkle, kuris yra paauglių minimas kaip „prieinamas“...
Švietimas ir auklėjimas – neefektyvus
Alkoholio prekybininkai ir gamintojai sako, kad dėl nepilnamečių alkoholio vartojimo kalti patys nepilnamečiai, jų tėvai ir mokykla. Tad esą reikia sustiprinti „antialkoholinę agitaciją“, tinkamai auklėti vaikus, ir padėtis pasitaisys. Tačiau naujausioje Pasaulio sveikatos organizacijos ataskaitoje pažymėta, kad į švietimą, komunikaciją, mokymą ir visuomenės sąmoningumą orientuotos priemonės yra neefektyvios ir jos negali būti alternatyvios alkoholio rinkos reguliavimo priemonės.
Nors mokyklose vykdomos švietimo programos gali pasiekti plačią auditoriją, šių programų įtaka populiacijai yra nedidelė, nes kol kas jos tik ribotai efektyvios arba neefektyvios.
Į švietimą, komunikaciją, mokymą ir visuomenės sąmoningumą orientuotos priemonės yra neefektyvios ir jos negali būti alternatyvios alkoholio rinkos reguliavimo priemonės.
Tyrimų duomenys aiškiai rodo, kad tik alkoholio rinkos reguliavimo politika labai efektyviai sumažina alkoholio daromą žalą. Ypač svarbus yra alkoholio apmokestinimas — tai padeda sumažinti alkoholio vartojimo daromą žalą jauniems žmonėms visose šalyse (jiems pasidaro per brangu).
Tyrimai rodo, kad, prailginus prekybos alkoholiu valandas, padidėja smurtinių nusikaltimų skaičius. Pasaulio sveikatos organizacija numatė prekybos alkoholiniais gėrimais trukmės sumažinimą 24 valandomis per savaitę. Pritaikius šį modelį Europos Sąjungai išeitų, kad būtų išvengta 123 tūkst. negalios metų ir ankstyvų mirčių per metus, o tokių priemonių kaštai siektų 98 milijonus eurų.
Licencijos atėmimas – tik teorinis
Vis daugiau tyrimų duomenų rodo, kad alkoholio vartojimo konteksto keitimas efektyviai mažina su alkoholio vartojimu susijusią žalą. Tačiau šios strategijos daugiausia taikytinos alkoholio vartojimui baruose ir restoranuose, o jų efektyvumas labai daug priklauso nuo adekvačios taisyklių vykdymo priežiūros.
Pavyzdžiui, minimalų alkoholio vartojimo amžių nustatančio įstatymo priėmimas bus mažai efektyvus, jei nebus realios grėsmės, kad iš įmonių, kurios pardavinėja alkoholį nepilnamečiams, bus atimtos licencijos. Nors alkoholis nepilnamečiams nesunkiai prieinamas daugelyje Lietuvos vietų, licencija prekiauti alkoholiu atimama tik kelioms įmonėms per metus, ir tai dažniausiai dėl kitų alkoholio prekybos pažeidimų.
Alkoholio kontrolės priemones vertinusi dvylikos mokslininkų grupė iš JAV ir Europos įvardijo šias efektyviausias alkoholio kontrolės priemones: minimalaus alkoholio įsigijimo amžiaus nustatymas, valstybės alkoholio pardavimo monopolis, alkoholio prekybos laiko apribojimas, pardavimo taškų intensyvumo mažinimas, alkoholinių gėrimų mokesčių didinimas, atsitiktinis vairuotojų testavimas dėl girtumo, mažesnis leidžiamas alkoholio kiekis kraujyje vairuotojams, administracinės bausmės girtiems vairuotojams, kelių pakopų vairuotojo pažymėjimo išdavimo sistema ir trumpos intervencijos diegimas probleminiams alkoholio vartotojams.
Alkoholis liejasi laisvai
Šių metų liepos 1 dienos duomenimis, yra išduota 16,8 tūkst. licencijų verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, viena licencija „aptarnauja“ du šimtus šalies gyventojų. Niekada Lietuvoje nebuvo tokio plataus tinklo ir alkoholio prieinamumo. Kai kuriose savivaldybėse šis skaičius yra dar mažesnis: Širvintų r. sav. 96 gyventojai, Šiaulių r. sav. 118 gyventojų, Rietavo, Molėtų savivaldybėse 123-125 gyventojai. Daugiausia 1 licencijai tenka gyventojų Visagino sav. — 344, Tauragės — 291, Plungės, Mažeikių — 270 gyventojų.
Nuo 2001 metų šių licencijų skaičius padidėjo 4,4 tūkst. vienetų arba 35,5 proc. Beveik dvigubai išaugo didmeninės prekybos licencijų skaičius. Alkoholio produktų versle sukasi per 10 mlrd. litų. Alkoholinių gėrimų mažmeninė prekių apyvarta 2007 metais sudarė daugiau kaip 4 mlrd. litų ir visoje maisto prekių apyvartoje sudarė per 38 proc.
Kas dar nori išgerti?
Statistikos departamento duomenimis, pernai vienam gyventojui teko 11,0 litrų, o vienam 15 metų ir vyresniam gyventojui — 13,2 litro alkoholinių gėrimų. 2005 m. šie skaičiai buvo mažesni — 10,7 ir 12,9 litro.
Strateginių rinkos tyrimų kompanija „Euromonitor International“ prognozuoja, kad Lietuvos alkoholio rinka per artimiausius penkerius metus išaugs 35,5 proc. Žinoma, iš dalies ji didžia plėsis jaunimo sąskaita.
Alkoholio ir tabako kontrolės koalicijos prezidentas, psichiatras A.Veryga sako, kad alkoholio vartojimas pasiekė fizinę žmogaus galimybių ribą (juk net ir vandens galima išgerti tik tam tikrą kiekį, ką jau kalbėti apie alkoholį), todėl, pasak jo, ši pramonės šaka atsisuko į jaunimą.
Pasak A.Verygos, neseniai buvo atliktas tyrimas, ar sunku nepilnamečiams įsigyti alkoholio ir tabako, iš kurio paaiškėjo, kad dažniausiai šių draudžiamų produktų įsigyjama vis dėlto mažose parduotuvėse, bet ir didžiuosiuose prekybos centruose tai padaryti tikrai nesunku. „Vaikams tikrai nereikia porą dienų sukti galvą ir kurti planą, kaip tai padaryti — tai daugiausiai pusvalandžio reikalas“, — sakė psichiatras. Tai įrodo kad ir toks faktas, kad apsinuodijusių alkoholiu paauglių nuo kelių per metus iki kelių šimtų per metus.
Pasak jo, vienas iš trukdžių įsigyti alkoholio nepilnamečiams būtų aukštesnė jo kaina, o dabar jie svaigiųjų gėrimų nesunkiai gali įsigyti ir už kišenpinigius.
Tačiau visuomeninės su visuomenės alkoholizacija kovojančios organizacijos vadovas sakė, kad nors valstybės politika šiuo klausimu yra nesunkiai vairuojama alkoholio gamintojų, tačiau vis tiek visuomenė neturėtų nuleisti rankų ir ugdyti nepakantumą šiam reiškiniui.
Subjektyvios išvados
Tėvams, nenorintiems, kad jų vaikai leistų laisvalaikį girtaudami ir rūkydami, iš tikrųjų tenka pasikliauti vien savimi. Kai valstybės kontrolė šioje srityje labai silpna, lieka tik „moraliniai barjerai“.
Tačiau pamokslavimai, pirmąkart pajutus nuo vaiko sklindantį alkoholio ir tabako kvapą, menkai efektyvūs. Visų pirma, kažką jau reikėjo nuveikti prieš tai, visų antra — vienkartinė „draudžiamo vaisiaus“ paragavimo akcija tikriausiai įvyks, svarbu, kad tai netaptų sistema.
O kaip tai padaryti — kiekviena šeima turėtų rasti savo receptą, nes valstybė, atrodo, nieko prieš, kad jos piliečiai girtautų nuo ryto iki vakaro. Ir net nuo mokyklos suolo...
