Esame sutverti labiau reaguoti į grėsmę. Kaip vaikai bijo būti palikti tėvų, taip mes bijome, kad mus paliks Amerikos ir Vokietijos globėjai, ir būsime kiti eilėje prie rusiškos skerdyklos. Kaip instinktyviai bijome užkrato maiste, taip šnairuojame į imigrantus mūsų miestų gatvėse. Suprantame, kad jų tik daugės, nes gimstamumas Lietuvoje krenta drastiškai.
Tačiau dabar miestų gatvės turtingesnės nei anksčiau. Daugelyje sričių po rusiško jungo tvirtai grįžome į Europą. Kaip susigaudyti, kas laukia už kampo? Atrodytų, tai turėtų būti nesunku. Juk informacijos vis daugėja ir ji vis greitėja.
Visgi daug greitos informacijos nereiškia daugiau tiesos. Rėksnių emocijos ir piktavalių manipuliacijos socialinių tinklų amžiuje aplenkia sąžiningus debatus ir faktais paremtas žinias. Taip demokratiją vis labiau nustelbia emocijų valdžia – emokratija. Ji išvargina – ir daugelis šiandien bando iš jos ištrūkti. Ieškodami kelio, kaip toje pasakoje apie tris brolius, prieiname kryžkelę.
Vyresnysis brolis suka kairėn, į kelią, kuriame siūloma ramybę rasti atsiribojant nuo žinių – tiesos nėra ir ieškoti neverta. Jis tampa ciniku.
Vidurinysis traukia dešinėn. Čia jį sutinka lengvus atsakymus siūlantys netikri pranašai, kurie skelbiasi atradę tiesą. Jis tampa savimyla be empatijos.
Jauniausias brolis žengia tiesiai pažangos keliu. Ten atsakymus siūlo dirbtinis intelektas. Jis net pasivadino taip, lyg būtų įgimto kvailumo priešybė! Jis skelbiasi galintis pakeisti žmogų visur, kur veikia logika, ir vis dažniau bando įsiterpti net ten, kur anksčiau karaliavo kūryba ar jausmai.
Jis įtikina, kad pasaulio reiškiniai yra dėsningi ir paklūsta aiškiai tvarkai. Ir pasaulis, ir žmogus yra mašina. Galingas intelektas žino ne tik praeitį – jis gali numatyti ir ateitį. Jis atsakys į visus klausimus – ir kada bus karas, ir kaip rasti meilę, o jei tai nepavyks, pats ją imituos. Toks tikėjimas tampa priklausomybe. Jaunasis brolis, užuot praradęs įgimtą kvailumą, nusivilia, kad vis labiau nesupranta savo gyvenimo, kuriame ima dominuoti bejausmis svetimas intelektas.
Tačiau gyvenimas įdomesnis už pasaką – jame kelius galima tiesti, o ne tik atrasti. Tiesti ieškant tiesos, o ne aklai sekant tuos, kurie siūlo atsakymą net neišgirdę klausimo. Tiesti įsiklausant į savo jausmus, kurie liks tik mums – dirbtinis intelektas visada bus tik veidrodis, kuris atspindi šypseną, bet pats nesidžiaugia. Tiesti netampant ciniku. Kai žvelgiame į Karaliaučių, matykime ne tik okupantų grėsmę. Išgirskime ir ten gyvenusio Immanuelio Kanto mintį, kad kiekvienas iš prigimties gebame atskirti gėrį nuo blogio.
Ateitis nėra nulemta. Žmogiška laisvoji valia suteikia privilegiją ją kurti. Dėl to ir matome prasmę apie ją diskutuoti. Dėl šios diskusijos rugsėjį 15min vėl sugrįžta kaip popierinis laikraštis. Prieš dvidešimt metų išleidome pirmąjį numerį – šiandien, švęsdami jubiliejų, bandome pažvelgti dvidešimtmetį į priekį.
Viliamės, kad kryžkelėje šis laikraštis bus ne visažinis vedlys, o žibintas, kuris padeda pamatyti duobę kelyje, kol dar galima ją apeiti. Jei bent 15 minučių laikraštis nutildys informacinį triukšmą ir paskatins prasmingą apmąstymą – tikslą būsime pasiekę.
Raštas suteikė galimybę keliauti laiku. Svajoju, kad šis laikraštis padės mums susikalbėti su savimi, su esančiais greta ir su būsiančiais ateityje. Jeigu šį laikraštį skaitote 2045 metais, galite geriau įvertinti, kur iš tiesų Lietuvą atvedė dirbtinis intelektas – ir žmogiškasis kvailumas, kurio jis taip ir nepakeitė.
