Parodoje, skirtoje Sausio 13-osios aukoms atminti, žurnalistė ir rašytoja Akvilė Kavaliauskaitė aptiko penkių berniukų nuotrauką ir ėmėsi jų paieškos. Socialiniuose tinkluose lyg virusas išplitus nuotraukai, vienas po kito atsišaukė joje pavaizduoti vaikai. Dabar jau suaugusius vyrus norėta pakviesti pozuoti tokiai pačiai fotografijai, tačiau paaiškėjo, kad dalyvauti galėtų ne visi.
Vienas iš vaikinų, Tomas Karpavičius – Gavrošas, iškeliavęs Anapilin. Kitas – Vytautas Miškinis – šiuo metu gyvena Londone. Apie prisiminimus iš kraupiosios nakties bei gyvenimą emigracijoje su juo kalbėjosi 15min.
– Kiek jums buvo metų, kai Lietuva apgynė savo laisvę?
– Man regis, septyneri. Pakankamai gerai prisimenu tą įvykį. Išėjau pažaisti į kiemą, tuomet prasidėjo visi neramumai, o man neliko nieko kito, kaip tik eiti pažiūrėti, kaip važiuoja tankai (juokiasi, – aut. past.). Buvo labai smalsu. Niekada gyvenime nebuvau matęs tanko, už tokius dalykus paskui gavau bizūno.
– Gal pamenate, ką galvojote tuo metu, kai ėjote prie Seimo?
– Kai tėvai barė už ėjimą, man paaiškino, kas vyksta, tačiau buvau gal kiek per jaunas, kad visiškai tai suprasčiau. Mačiau, kaip mano tėvai jaudinosi, langai buvo apklijuoti ir niekur nieko neišleido. Tada po truputį ėmiau suvokti, kaip tai rimta. Gyvenau J.Jasinskio gatvėje, priešais „Muzikinį angarą“, tai nueiti ir pažiūrėti, kaip tankai važiuoja pro tunelį, buvo vos penki žingsniai.
– Ką apskritai prisimenate iš to laiko įvykių?
– Tuo metu mano mama dirbo televizijoje, o Eglė Bučelytė (Lietuvos televizijos žurnalistė, - aut. past.) buvo mūsų kaimynė ir gera mamos draugė, tad prisimenu, kad jos dažnai diskutuodavo, teko daug ką nugirsti. Tiesą pasakius, labiausiai neramu buvo dėl to, kad nežinojome, kuo viskas baigsis. Pats suprasti, kas įvyko, pradėjau po visko. Kai, regis, sausio 14 d. ėjome deginti laužų, o visi vaikai pradėjo pasakoti išgalvotas ir neišgalvotas istorijas, tada ir susimąsčiau. Dar savaitę po tos nakties vaikščiojome ten, klausinėjome žmonių, jie patys daug ir noriai pasakojo. Matyt, stengėsi mus auginti kaip nepriklausomą kartą.
Išėjau pažaisti į kiemą, tuomet prasidėjo visi neramumai, o man neliko nieko kito, kaip tik eiti pažiūrėti, kaip važiuoja tankai.
– Kaip manote, per pastaruosius 25-erius metus Lietuva labai pasikeitė?
– Be galo. Daug kas sako, kad „prie ruso buvo geriau“. Aš nelabai suvokiu, kas ten buvo gero. Ledai už 20 kapeikų, bandelė – už 3? Man pačiam nebuvo smagiau. Daug labiau patikdavo nueiti į užsienietiškas parduotuves ir nusipirkti jose kramtuškių su lipdukais. Kai kas buvo paprasčiau – kiekvienas turėjo butą, sodą, darbą, bet kas iš to? Nei buto, nei automobilio nesuvalgysi. Pamenu, kaip nevalgydavome mėsos savaičių savaitėmis, nes jos negalėdavome gauti. Gerai, kad kai kurie žmonės turėdavo kaimus, iš ten parsivežė kokią kiaulę dalindavosi su visais. Bet net išvykti nebuvo galima. Galbūt ir buvo galima, jei turėjai pinigų, bet bent jau aš nepažįstu tokių, kurie tuo metu keliaudavo.
O pažiūrėkite, kaip mes gyvenam dabar. Nors žmonės pasiskundžia, kad Lietuvoje – prastai, man taip neatrodo. Nekalbu apie kainas, dėl kurių kai kuriems žmonėms tikrai per sunku gyventi. Mes labai stipriai suvakarėjom.
Lietuvoje nesu ne todėl, kad man joje būtų blogai. Buvau mažai keliavęs, tad norėjosi prasiblaškyti, pažinti pasaulį. Mano tikslas – grįžti atgal į Lietuvą, joje gyventi ir dirbti. Tą padarysiu jau visai greitai.
– Ką jums reiškia tiek daug laisvės metų?
– Man tai labai svarbu. Mano pirmoji kelionė truko tris savaites, keliavome traukiniais po Europą, ir aš pamačiau, kaip gyvena kitos šalys. Mes tikrai nedaug atsiliekame nuo vakarietiškų šalių. Kai kurios šalys net vejasi mus. Pažiūrėkite į Vilnių, koks jis tapo modernus, išmanus. Jame jau galima gauti visko, ko norisi. Įlipus į autobusą nereikia „išmušti“ bilietėlio tuo senu komposteriu, kurį dabar prisiminus pasidaro labai juokinga. Į Vilnių atvykę mano draugai iš užsienio nustemba, grožisi pastebėdami, kad mieste išlaikyti autentiški dalykai ir tuo pat metu viskas modernizuota.
Nors žmonės pasiskundžia, kad Lietuvoje – prastai, man taip neatrodo.
– Jei dabar iškiltų panaši grėsmė, kaip manote, ar lietuviai būtų tokie pat vieningi ir drąsūs?
– Aš pats grįžčiau neabejodamas ir iš karto. Nepaisant to, kokia būtų grėsmė. Nesu tarnavęs armijoje, bet galėčiau padėti kitaip – dalinti maistą, nešioti plytas, dar kažkaip, bet vistiek ten būčiau. Manau, kad dauguma darytų tą patį. Tas pats jaunimėlis verkė, kad pradėti kviesti šauktiniai, bet pažiūrėkit, kiek prisirinko savanorių. Kad ir ką jie bešnekėtų, iškilus grėsmei lietuviai ir vėl susivienytų.
Be to, dabar mes turime ginklus ir įsigyjame jų vis daugiau. 1991-aisiais jų neturėjome, žmonės gynėsi plikomis rankomis. Investuojame į karinę apsaugą, kalbame apie galimas grėsmes, tad, manau, žmonės dabar jaučiasi saugesni. Svarbu ir tai, kad galvojame apie grėsmę, ko anksčiau nebuvo. Nesitikėjome, kad kažkas gali nutikti, o dabar saugomės ir ruošiamės. Mūsų tauta tikrai stipri.
– Lietuvos Seimas šiemet neskyrė „Laisvės premijos“ prof. Vytautui Landsbergiui, ką apie tai manote?
– Mano nuomonė neigiama. Manau, kad toks elgesys – nepaaiškinamas, visiška nesąmonė. Nesvarbu, ką apie jį galvoja, bet jis buvo TAS žmogus. Tas, kuris ištraukė mus ir visą tuometinę situaciją. Tiesą pasakius, daug apie tai galvojau ir neatradau paaiškinimo, kas darosi Seimo narių galvose, jei taip elgiasi. Jūs matėte, kad tokiu sprendimu pasipiktino visa tauta?
– Sausio 13-ąją Lietuva tarsi pasidalijo į dvi barikadų puses, kaip manote, kodėl?
– Nes dar yra tų, sakančių, kad „prie ruso buvo geriau“. Putino gerbėjai man apskritai kelią nuostabą. Negi jie nemato, kas dabar darosi Rusijoje? Gyventojai neturi, ką valgyti. Prorusiškai nusiteikę žmonės nesupranta, ką kalba. Tačiau iš patirties žinau, kad taip kalba daugiausiai pensinio amžiaus žmonės, o jaunimėlis arba nebepamena, arba, kaip ir aš, galvoja, kad geriau dabar. Tie vyresnės kartos prorusiški žmonės išeis Anapilin, tada situacija pasikeis. Dar penkeri, dešimt metų, ir viskas bus kitaip.
– Seimas iki šiol nepriėmė nutarimo Sausio 13-osios gynėjus laidoti už valstybės lėšas, kaip manote, kodėl?
– Pasakyti tiesiai šviesiai? Nes jie nevykėliai. Juk tų žmonių – ne milijonas. Aš nežinau nė ką sakyti. Norėčiau, kad šis Seimas iš esmės pasikeistų. Patys žmonės išsirenką tokią valdžią, daugiausiai balsuoja tie patys pensininkai ar papirkti kaimų gyventojai. O išsirinkę patys skundžiasi. Labai džiugu, kad jaunimas balsuoja vis aktyviau, tad per keletą metų valdžia turėtų pasikeisti į gerąją pusę. Jei visi pradėsime dėti pastangas, situacija pasikeis. Ir klysta sakantys, kad neįmanoma nieko pakeisti, reikia dirbti išvien ir žinoti, kad viskas nepasikeis iš karto. Juk Lietuvai buvo tiek daug sunkių laikotarpių, bet dabar jau nebėra taip blogai. Jeigu tingi dirbti, tai ir gyvensi prastai, bet jei turi bent kažkokią galvą ant pečių, tikrai surasi, ką veikti ir kaip užsidirbti. Jei nesi pats gudriausias, užsidirbti gali tiesiog daugiau dirbdamas.
Kad ir ką jie bešnekėtų, iškilus grėsmei lietuviai ir vėl susivienytų.
– Regis, nuo ankstyvos vaikystės jums itin rūpėjo tėvynė, kaip sekasi išgyventi emigracijoje?
– Išvažiuodamas į Londoną ieškojau rokenrolo, jį ir gavau. Tokį rokenrolą, kad gitaros iki šiol spengia ausyse (juokiasi, - aut. past.). Pradžia, kaip ir visur, buvo pakankamai sudėtinga. Atvykau čia mažiausiai metams, įsivaizduodamas, kad viskas – labai paprasta, pinigai auga ant medžių ir aš greitai viską pasieksiu. Supratau, kad atvažiavęs čia esi niekam nereikalingas. Jei nori kažką nuveikti, pasiekti, pirmiausia turi gerai paarti ir pristatyti save. Buvau nusiteikęs sunkiai dirbti, kol suprasiu, ko noriu.
Kadangi čia – galimybių ir nuodėmių miestas, galima labai lengvai paslysti. Iš pradžių slydau pakankamai neblogai, paskui stojausi, paskui – vėl slydau... Buvo visko, kol galiausiai situacija pasikeitė ir dabar tikslai bei norai mano jau kitokie. Taip pat čia klaikiai greitai bėga laikas. Penkeri metai pralėkė kaip metai Lietuvoje. Jau atėjo laikas pakuotis ir grįžti namo, bet matai, kad nebespėji, reikės dar truputį pabūti. Po poros mėnesių planavau grįžti, bet manau, kad teks tą planą trumpam atidėti. Bet jau tikrai nebe metams. Man gana.
Grįžus į Lietuvą apsilankyti labai sunku parvažiuoti atgal. Ten būna taip paprasta ir arti, viskas pasiekiama ranka. Čia adaptuotis nebuvo sunku, bet aš labai pasiilgstu ramybės, gyvenimo Lietuvoje. Norisi sėslesnio, ramesnio gyvenimo, kuriame būtų šeima, draugai, vakarienės kartu... Paprastų dalykų.
– Planuojate grįžti į Lietuvą, kuo ten užsiimsite?
– Noriu susikurti kažką savo ir dirbti sau. Kol kas nenoriu atskleisti, kas tai bus.
– Kuo dirbate čia?
– Kadangi Londonas yra viena iš kokteilių sostinių, atvykau būtent čia pasisemti naujų idėjų. Kadangi Lietuvoje kurį laiką buvau vienas iš kokteilių baro savininkų, atvažiuodamas čia maniausi esantis labai „kietas“ barmenas. Deja, teko galvoti iš naujo. Pakeičiau ne vieną darbą, tačiau visad išlikau už baro. Poroje vadovavau, bet nebenoriu to. Vieną teko prikelti nuo pamatų, tiesiogine to žodžio prasme. Man visada buvo įdomūs kokteilių barai, apskritai baro gyvenimas. Šitai veiklai turiu didžiulę aistrą, ir man patinka tai, ką aš darau.
