– Kiek laiko gyvenate užsienyje?
– Londone gyvenu beveik trejus metus, prieš tai metus teko gyventi ir mokytis Rumunijoje. Prieš važiuodamas į Rumuniją, apie ją žinojau mažai, skirtingai negu važiuodamas į Londoną.
– Kuo jus sudomino Londonas?
– Sunku paaiškinti, bet visada, nuo pat mažų dienų, norėjau gyventi Londone, nors niekad nebuvau į jį nukeliavęs. Pati Anglija man labai patinka. Kadangi čia – karalystė, viskas tarsi karališka. Taip pat domiuosi istorija ir man atrodo, kad gyvenimas čia – tarsi prisilietimas prie vis dar vykstančios istorijos. Gyvenimas karalystėje, kuri tebeegzistuoja mūsų laikais (juokiasi, –aut. past.).
Dirbau mados namuose, į kuriuos kartą užsuko Tinie Tempah pusbrolis, meno direktorius, ir paprašė padėti kurti kolekciją po savo darbo valandų.
– Kaip prasibrovėte iki darbo vietos tokiam užsakovui kaip Tinie Tempah?
– Dirbau mados namuose, į kuriuos kartą užsuko Tinie Tempah pusbrolis, meno direktorius, ir paprašė padėti kurti kolekciją po savo darbo valandų. O kai nutiko taip, kad turėjau palikti senąjį darbą, mane priėmė kurti Tinie Tempah vardinius drabužius. Jis mane pažinojo, tad nedelsė pasiūlyti darbo.
– Kokia tai kolekcija, ką konkrečiai kuriate?
– Kol kas negaliu labai daug pasakoti, tad apibūdinsiu bendrais bruožais. Tai – šiuolaikinė kolekcija vyrams, skirta dėvėti kasdien. Galėčiau ją pavadinti prabangia laisvalaikio apranga. Drabužiai – gana paprasti, tačiau jų medžiagos labai kokybiškos, o „konstrukcija“ sukurta taip, kad puikiai derėtų prie žmogaus kūno. Dizainas įkvėptas repo, afroamerikiečių kultūros, atsižvelgiant į Tinie Tempah muziką.
Dizainas įkvėptas repo, afroamerikiečių kultūros, atsižvelgiant į Tinie Tempah muziką.
– Kuriate visą atlikėjo garderobą kasdienai?
– Ir taip, ir ne, juk nenešios tik mano kurtų drabužių (juokiasi, – aut. past.). Aš kuriu jo vardo aprangos liniją, bet tai nereiškia, kad visą garderobą. Taip, jis bus pirmasis, nešiojantis šiuos drabužius, šią kolekciją jau baigiau, pradėjau kurti žiemos. Taip pat ir kiti žmonės galės įsigyti tokių pačių.
– Ar su didele komanda dirbate kurdamas vieną kolekciją?
– Ne. Esu aš ir mano meno vadovas. Bet šiuo metu ieškome daugiau žmonių.
– Daug uždirbate?
– Na, galėčiau uždirbti ir daugiau. Tačiau tai tik pradžia, kolekcija kol kas neatnešė pajamų, tad tarsi tikrina žmonių poreikius, požiūrį ir panašiai.
– Darbas tokioje kompanijoje turbūt varginantis?
– Dirbu tikrai daug, nes reikia, bet nesiskundžiu. Norint ko nors pasiekti, visada reikia daug dirbti. Žinau, kad nepakanka tik atidirbti nustatytas valandas. Tenka darbuotis ir namuose, „atlikti namų darbus“ net tada, kai jų neužduoda. Bet aš labai mėgstu daug dirbti, tiesiog mėgstu savo darbą, gerai sutariu su darbdaviais ir puikiai jaučiuosi darbo vietoje.
– Į drabužių dizainą pasukote dar būdamas Lietuvoje, ar tik emigravęs?
– Šioje industrijoje dirbti pradėjau dar studijuodamas Lietuvoje. Tačiau buvau stilistas, kas nėra tiesioginė mano specialybė. Gavau pasiūlymą ir priėmiau. Tiesa, svajojau dirbti vyriškų drabužių dizaineriu. Nors žmonės dažnai įsitikinę, kad stilistas ir dizaineris – tas pats, taip nėra. Sako, būdamas dizaineriu, gali būti ir stilistu. Ne visai. Dizaineriai kuria naujus dalykus, o stilistai – juos derina tarpusavyje ir pritaiko konkrečiam žmogui.
– Kodėl emigravote, jei Lietuvoje turėjote galimybę tobulėti šioje srityje?
– Turbūt turėjau galimybę... Sunku atsakyti tiksliai. Galbūt Lietuva man tapo kiek per maža. Esu didelio miesto žmogus, o Vilnius pasidarė truputėlį per ankštas.
Visada labai smagu grįžti, nes myliu Lietuvą ir Vilnių. Londone yra daugiau galimybių tobulėti mados industrijoje, ko aš labai norėjau. Svarbiausia mano išvykimo priežastis yra karjeros galimybės. Taip pat įtakos turėjo ir uždirbami pinigai, tačiau jie nevaidino svarbiausio vaidmens man priimant sprendimą.
– Turite sukūręs savo vardo drabužių liniją, kaip sekasi?
– Esu sukūręs nemažai, tačiau ne viskas dar parodyta visuomenei. Šiuo metu tobulinu savo pasirinktus modelius, kuriuos planuoju parduoti. Atsidariau savo internetinę parduotuvę vienoje kūrėjų platformoje ir bandau suprasti, kas domina pirkėjus, ar mano drabužiai patinka.
Kuriu drabužius sau bei draugams. Skolinu juos įvairioms fotosesijoms, bendrauju su lietuviais, latviais fotografais bei modeliais. Dideliais pardavimų skaičiais pasigirti dar negaliu, nes kol kas tik pradedu plėtoti idėją.
– Į kokį klientą orientuojatės kurdamas drabužius?
– Kuriu jaunam žmogui. Mėgstančiam klasikinį stilių su novatoriškom idėjom. Naudoju medžiagas, neįprastas klasikiniams drabužiams. Pavyzdžiui, permatomas medžiagas, dažniau pasirenkamas moteriškiems drabužiams, aš pritaikau vyrams.
– Savo darbe susiduriate su lietuviais?
– Taip, tenka. Mano siuvimo mašinų inžinierius yra iš Kauno, iškilus bėdai visada jam skambinu. Taip pat pažįstu keletą labai sėkmingai mados industrijoje dirbančių tautiečių. Pastebėjau, kad apskritai lietuviai Londone yra labai gerai vertinami, nes labai gerai dirba. Kiek aš pažįstu lietuvių, dauguma jų užima gana aukštas pareigas ir juos darbe gerbia.
– Galbūt ateityje planuojate bendradarbiauti su Lietuvos įmonėmis?
– Intensyviai apie tai galvoju. Noriu rasti, kaip savo darbu susieti Angliją su Lietuva. Mano dėdė Lietuvoje turi siuvyklą, taip pat Lietuvoje gaminamas puikus linas, kurį mėgstu naudoti. Kol kas dar truputį anksti, bet labai mėgstu svajoti.
– Ką patartumėte žmonėms, nedrįstantiems įgyvendinti savo svajonės?
– Pirmiausia – labai pasitikėti savimi ir nebijoti rizikuoti. Jeigu pradėjai dirbti „McDonalde“, nereiškia, kad ten turi ir likti.
Tiesa, siekti savo svajonės reikia pinigų ir daug drąsos. Aš kartais pagalvoju, kad derėjo klausyti mamos, kai sakė man „eik dirbti teisėju“. Kartais mamos būna teisios, nes jei dabar turėčiau daug pinigų, viskas vyktų daug greičiau. Tačiau mylimas darbas – geriau nei bet koks darbas tik dėl pinigų.
