Vilniaus miesto savivaldybė vis girdi kritikos dėl to, kaip tvarkomos Neries pakrantės bei kiti želdynai. Tačiau dabar miestas sako turėsiąs strategiją. Tai, kaip teigiama, padės išsaugoti ekologinį vientisumą, saugomas gamtines vertybes, jų buveines ir sudarys sąlygas tvariam pakrančių naudojimui, ekosistemų išsaugojimui.
„Miestams ieškant darnaus santykio su upėmis, svarbiausiu klausimu tampa balansas – kaip išsaugoti natūralias upių pakrantes, o rekreacijai tinkamas zonas prie vandens pritaikyti žmonių poilsiui ir lankymui. Būtent tokio balanso siekti padės parengta Neries ir Vilnios pakrančių priežiūros strategija“, – sako Vilniaus miesto meras Valdas Benkunskas.
Vieno sprendimo visoms pakrantėms nėra
Rengiant strategiją atlikta išsami analizė, apėmusi 33 kriterijus, kuriais pakrantės įvertintos ekologiniu, funkciniu ir rizikos aspektais.
Analizė išryškino teritorijas, kuriose telkiasi vertingos buveinės, ilgaamžiai miškai ir saugomos rūšys, bei patvirtino aiškų dėsningumą: didžiausia ekologinė vertė koncentruojasi saugomose teritorijose – Verkių regioniniame parke, Pavilnių regioniniame parke ir Karoliniškių kraštovaizdžio draustinyje. Šiose vietose svarbiausia išsaugoti saugomas gamtines vertybes, natūralius procesus ir riboti žmogaus poveikį.
Tuo metu centrinėse miesto dalyse pakrantės yra intensyviausiai naudojamos – čia sutelkti pėsčiųjų ir dviračių takai, viešosios erdvės bei kultūrinės veiklos. Šiose vietose vystomos rekreacinės funkcijos, taikant sprendimus, mažinančius klimato kaitos poveikį.
Analizė taip pat atskleidė, jog iki šiol mieste trūko vieningos pakrančių priežiūros logikos, duomenys buvo išskaidyti tarp skirtingų įstaigų, bendrovių, o sprendimai dažnai priimami reaguojant į pavienes situacijas.
Šeši pakrančių tipai ir skirtingos priežiūros priemonės
Siekiant atsisakyti vienodo pakrančių tvarkymo požiūrio, strategijoje sukurta pakrančių tipologijų sistema – visos pakrantės suskirstytos į šešis tipus, atsižvelgiant į pakrančių charakteristikas, kylančias rizikas bei randamas saugomas rūšis.
Šioms pakrančių tipologijoms numatytos skirtingos priežiūros priemonės. Pažymima, jog strategija nenumato vienodo visų pakrančių pritaikymo rekreacijai ar naujų tvarkymo darbų visose teritorijose.
Priešingai – ji padeda aiškiai atskirti, kur pakrantės gali būti labiau pritaikomos žmonių lankymuisi, o kur svarbiausia išsaugoti natūralius gamtos procesus, buveines ir užtikrinti kuo mažesnį žmogaus poveikį.
Gamtinėse pakrantėse prioritetas tenka natūralių ekosistemų išsaugojimui: pavyzdžiui, skatinama palikti stambią negyvą medieną ir sudaryti galimybes ekstensyviam ganymui. Gamtinėse–rekreacinėse teritorijose rekomenduojama taikyti minimalią priežiūrą, pavyzdžiui, dėl pakrantėse randamų saugomų augalų ar gyvūnų rūšių – reguliuoti vandens telkinių pakrančių užžėlimą medžiais ir krūmais, retai šienauti, skatinti saugomų gamtinių vertybių ir ekologinių procesų pažinimą ir apsaugą, pavyzdžiui, įrengiant gamtos klasę.
Rekreacinėse–gamtinėse pakrantėse rekomenduojama formuoti žydinčias įvairiarūšių žolinių augalų pievas, o paviršinių nuotekų valdymui – želdinti pastatų stogus, įrengti šlapbales ir sausbales.
Rekreacinėse upių pakrančių atkarpose siūloma formuoti specialios paskirties žolynus, tokius kaip vaistažolynus. Dėl didelių lankytojų srautų šios atkarpos pritaikytos renginiams bei judėjimui pėsčiųjų ir dviračių takais, todėl jų priežiūra turėtų būti orientuota į atsparumo klimato kaitos padariniams didinimą.
Potencialiai gamtinėse pakrantėse skatinamas savaiminis žolinių augalų atsikūrimas ir minimali priežiūra polajyje, tačiau, kaip ir kitų tipų pakrantėse, čia privalu kontroliuoti invazines rūšis ir atkurti biologinę įvairovę. Potencialiai rekreacinėse atkarpose, dažnai besiribojančiose su industrinėmis teritorijomis, gali būti įveisiamos biogenų ir cheminės taršos sulaikymo želdinių juostos.
Nepriklausomai nuo upių atkarpos tipo, tvarkant upių pakrantes ar organizuojant gyventojų poilsį šalia upės, turi būti apsaugotos saugomų rūšių radavietės, buveinių apsaugai svarbios teritorijos, o taip pat užtikrinamas kuo mažesnis paukščių trikdymas perėjimo laikotarpiu nuo kovo 15 d. iki birželio 30 d.
Šiuo tikslu gali būti įrengiami papildomi įspėjamieji ženklai, vaizduojantys tikslines paukščių rūšis. Nustačius intensyviausias varliagyvių migracijos vietas, taip pat rekomenduojama įrengti įspėjamuosius ženklus ir taikyti varliagyvių apsaugos priemones – laikinas tvoreles, perėjas ar kitus sprendinius, mažinančius varliagyvių žūties riziką.
Tvarkant upių pakrantes ar organizuojant gyventojų poilsį šalia upės, turi būti apsaugotos saugomų rūšių radavietės, buveinių apsaugai svarbios teritorijos, o taip pat užtikrinamas kuo mažesnis paukščių trikdymas perėjimo laikotarpiu.
Kasdieniam darbui – vieninga duomenų sistema
Svarbi strategijos dalis – sukurtas duomenų paketas, kuris bus integruotas į Vilniaus miesto savivaldybės GIS sistemą ir taps praktiniu kasdienio darbo įrankiu. Ši sistema leis specialistams vienoje platformoje matyti pakrančių tipologijas, jų vertes, rizikas, taikomus režimus ir rekomenduojamas priežiūros priemones bei Saugomų rūšių sistemoje (SRIS) fiksuotas saugomų rūšių radavietes.
Tai sudarys sąlygas vadovaujantis aktualia, gamtiniu požiūriu jautria ir struktūruota informacija, koordinuoti veiksmus tarp skirtingų savivaldybės padalinių, užtikrinti nuoseklų priežiūros darbų planavimą ir kontrolę bei efektyviau bendradarbiauti su teritorijas prižiūrinčiomis įmonėmis.
Viešame žemėlapyje pateikiama apibendrinta informacija apie pakrančių tipus ir priežiūros kryptis. Jautrūs saugomų rūšių radaviečių duomenys, vadovaujantis SRIS duomenų teikimo ir naudojimo reikalavimais, viešai neskelbiami ir naudojami tik specialistų darbui. Su Neries ir Vilnios upių priežiūros strategija galima susipažinti čia.
Strategiją Vilniaus miesto savivaldybės užsakymu parengė MB „Bluma collective“.
Daugiau informacijos čia.http://nerisatgimsta.lt
