Iki šiol šis pastatas niekada nebuvo atviras visuomenei. Jo istoriją tyrinėjusi Lietuvos nacionalinio muziejaus menotyrininkė doc. dr. Birutė Rūta Vitkauskienė pasakojo, kad dokumentų, liudijančių areštinės praeitį, Lietuvoje beveik nėra, teko važiuoti į Maskvą.
Buvo dvaras
„Pastatas buvo neištirtas, neaprašytas, nebuvo aiškūs jo statybos etapai, nebuvo žinoma, koks jis buvo seniau iki čia įrengiant areštinę. Ir man teko dirbti Maskvoje su kariniais dokumentais, kurie yra išvežti iš Lietuvos dar XIX a.
Iš tų dokumentų paaiškėjo tokie trumpi šito pastato istorijos faktai, kad čia buvo dvaras, priklausęs Chodkevičiams, vėliau – Sanguškoms, tai XVI–XVII a. XVIII a. dvaras ėjo iš rankų į rankas, mūriniai pastatai atsirado XVIII a. antroje pusėje ir ilgai šitą dvarą, greičiausiai – su užvažiuojamaisiais namais, turėjo toks Jonas Chodasevičius. Iš jo Rusijos imperijos valdžia XIX a. pradžioje šį pastatą ir visą dvarvietę nusavino, pritaikė ją karinėms reikmėms“, – pastato istoriją iki jo virsmo įkalinimo įstaiga pasakojo B.R.Vitkauskienė.
Tuo metu pralaimėjus T.Kosciuškos sukilimui Vilniaus pilių teritorijoje buvo įkurta Rusijos imperijos artilerijos bazė, kuriai reikėjo patalpų. Todėl buvo nusavinti ne tik ši dvarvietė, bet ir greta esantys Sluškų rūmai, kiti aplinkui Gedimino kalną ir ant kalno buvę pastatai.
„1831 m. kilo sukilimas, kurio metu imperijos valdžia pastatė aplinkui Gedimino kalną, šitoje vietoje taip pat, tokią tvirtovę, supylė pylimus, iškasė griovius, pastatė patrankas, bandydama neleisti sukilimui įsiplieksti Vilniaus mieste ir nukreipdama patrankas prieš miestiečius į Vilniaus miestą“, – tolesnius pokyčius nupasakojo LNM mokslininkė.
Iš pradžių šitame pastate buvo tik kareivinės ir su juo nieko nebuvo daroma. Tai tebuvo vienas pastatas su laiptine į viršų – į jį ir patenkama nuo gatvės įėjus. Vėliau, jau po to, kai 1839 m. buvo sušaudytas Simonas Konarskis, iškastas rūsys, kuris, anot LNM menotyrininkės, turėjo visus kankinimui reikalingus atributus.
Kalėjo ir žymūs žmonės
Apie 80 metų šiame pastate veikė politinių kalinių areštinė – specifinė įkalinimo įstaiga, kurioje nebuvo kalinami kriminaliniai nusikaltėliai, tik pasipriešinimu prieš imperinę valdžią, sukilimo veikla kaltinami Lietuvos gyventojai.
Tuo metu rekonstravus pastatą jis gerokai padidintas. „Iš pradžių kamerų nebuvo, gultai stovėjo ilgo koridoriaus vidury ir apsauga vaikščiojo visą laiką prie jų, kad kaliniai negalėtų kalbėtis, gauti kokių nors raštelių ar apskritai ką nors į išorę perduoti. Po 1850 m. pastate buvo įrengtos 33 kameros, karceriai, belangės patalpos, kuriose turbūt ir kankindavo, reikia manyti, kad išgautų prisipažinimus“, – pasakojo B.R.Vitkauskienė.
Areštinės viršininkas gyvendavo šalia, jo butas buvo pastato antrajame aukšte.
1863–1864 m. šiame pastate kalinta daugiau nei tūkstantis žmonių, vyrų ir moterų, dvasininkų, inteligentų, dailininkų, rašytojų. Tarp jų – ir 8 sukilimo dalyviai, kurie vėliau buvo nubausti mirties bausme Lukiškių aikštėje ir kuriuos LNM archeologai 2017–2018 m. aptiko ant Gedimino kalno.
Čia kalėjo kunigas Raimundas Zemackis, Albertas Liaskovičius, Boleslovas Koliška, Henrikas Makoveckis, Aleksandras Revkovskis, Juozapas Revkovskis, Juozapas Jablonskis, Mečislavas Dormanovskis. Taip pat mokslininkė paminėjo Titą Dalevskį, Zigmanto Sierakausko žmonos brolį, ir jų seserį Teklę Dalevskytę, kuri įtarta slepianti jau minėtą brolį T.Dalevskį.
„Labai mažai kas iš čia įkalintų būdavo paleidžiami į laisvę. Dažniausiai juos perkeldavo į kitus kalėjimus Vilniuje“, – teigė B.R.Vitkauskienė.
Areštinė veikė iki 1914 m., Pirmojo pasaulinio karo, kai Rusijos imperijos kariškiai išsikraustė iš Vilniaus. Vėliau pastato paskirtis nelabai irgi keitėsi, čia kalėjo ir karo nusikaltėliai, o pastaruosius 25 metus veikė areštinė.
Labai mažai kas iš čia įkalintų būdavo paleidžiami į laisvę. Dažniausiai juos perkeldavo į kitus kalėjimus Vilniuje.
Paroda bus kamerose ir interaktyvi
Artimiausiu metu planuojama naujas erdves pritaikyti laikinai muziejinei veiklai, o ateityje, jeigu būtų gauta lėšų, – ir nuolatinei.
Visuomenei šis pastatas kartu su paroda bus atidarytas sukilėlių laidotuvių išvakarėse – lapkričio 21 dieną. 1863–1864 m. sukilimo vadai Zigmantas Sierakauskas ir Konstantinas Kalinauskas bei kiti sukilimo dalyviai bus laidojami Rasų kapinėse esančioje koplyčioje lapkričio 22 dieną.
Kaip pasakojo LNM direktorė dr. Rūta Kačkutė, pastatas buvo uždaras 200 metų, tad dabar atsirado unikali galimybė papasakoti jo istoriją.
„Šitas pastatas LNM atiteko 1995 metais, bet iki šios vasaros jis buvo panaudos teise valdomas Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato. Vasarą, kai policija išsikėlė į naujas patalpas, LNM perėmė visiškai pastatą. Pirmojoje parodoje mes siekiame išlaikyti kaip galima daugiau autentiškumo, nes istorija, kurią pasakosime, yra labai susijusi su šituo pastatu. Mes pasakosime apie sukilėlius“, – kalbėjo direktorė.
8 iš 20 ant Gedimino kalno rastų sukilėlių kalėjo būtent čia, tad LNM nori kiek galima daugiau papasakoti apie tai.
Pastatas, kurio bendras plotas siekia 1760 kv. m, pritaikomas lankytojams – jau yra lankytojų centras, kuriame atėjusieji galės palikti paltus, sutvarkyta elektros instaliacija, atsirado apsauga nuo gaisro, nauji tualetai. „Visa kita palikta, kaip buvo“, – teigė R.Kačkutė.
Paroda veiks iki gegužės 31-osios. Kas toliau? Anot direktorės, pastatas labai tinkamas papasakoti XIX–XX a. istoriją, tačiau pirmiausia būtina parengti koncepciją. Tada ateis eilė investiciniam projektui, kurio įgyvendinimo sėkmė labai priklausys nuo gautų lėšų. Į naują muziejaus padalinį R.Kačkutė tikisi lankytojus kviesti po 3–4 metų.
