15min jau rašė apie žydiškąją Kauno ir Biržų praeities pusę. Kauno gatvėmis pasivaikščiojome su gidu Chaimu Bargmanu, o Biržuose kalbėjomės su krašto muziejaus „Sėla“ istorike Emilija Raibužyte-Kalniniene. Pastarojo vizito metu susipažinome ir su muziejaus vadovu Gintaru Butkevičiumi, kuris, pasirodo, kilęs iš Kauno.
„Aš pats esu kaunietis. Atvykau į Biržus po mokslų gavęs paskyrimą trejiems metams. Biržuose prieš tai niekad nesilankiau ir čia visiškai nieko nepažinojau. Žmones pašnekinau ir pagalvojau, kad gal jie kokie nelietuviai, nes tarmė tokia keista! Tačiau gražus miestas mane sužavėjo. Ir pasilikau. Kaip matote, iki dabar“, – šypsojosi jis.
Vyras pasidalino neįtikėtina savo šeimos istorija, kaip jo tėvas su seserimi ir motina gelbėjo garsios tarpukario Kauno vaikų gydytojos Frumos Gurvičienės dukterėčią Noemi.
„Mano šviesaus atminimo babytė, Marija Butkevičienė, išgelbėjo žydų mergaitę. Ji buvo moterų gydytoja ir slapstė savo kolegės daktarės Frumos Gurvičienės, kurią pažinojo nuo mokslo laikų, sesers dukterį. Aišku, mano nuopelnų čia nėra, nes dar net gimęs nebuvau, tačiau babytė, jos dukra ir sūnus – teta Ona ir tėtis Povilas – tame dalyvavo“, – atskleidžia G.Butkevičius.
Atnešta bulvių maiše
Mergaitės vardas Noemi. Ją į šeimą naktį iš geto atnešė bulvių maiše. Sugalvota versija, kad Noemi buvo gruzino ir lietuvės dukra, nes turėjo tamsius ir garbanotus plaukus.
Pasak muziejaus direktoriaus, artimieji labai rizikavo ją priimdami, kadangi visai šalia jų namų gyveno vokiečių karininkas. Noemi galėjo su juo kieme bet kada akis į akį susidurti. Tiesa, kartą jis mergaitę pamatė, tačiau, laimei, karininkui tai nepasirodė įtartina.
Po daugelio metų F.Gurvičienė apie tai pati rašys savo atsiminimuose. Jie bus išspausdinti 1967 m. Sofijos Binkienės sudarytoje knygoje „Ir be ginklo kariai“. Pateikiame ištrauką:
„Nusiminusi, nusivylusi dar kartą bandau – pasuku į Žaliakalnį pas gydytoją M.Butkevičienę, su kuria mes kažkada kartu mokėmės. Ji gyveno Molėtų g. Nr. 14. Namelis nedidelis, medinis.
Greičiausiai ir čia nieko neišeis. Bet kas tai? Mane maloniai ir šiltai priėmė, pasodino, užjaučiamai išklausė ir... netikiu savo ausimis... sutiko priimti penkiametę mano sesers dukterį Noemi. Juk ji mūsų šeimoje buvo mažiausia ir ją pirmiausia reikėjo gelbėti.
Išgirdusi, kad ruošiasi paimti vaiką, ir įsitikinusi, kad tai realu, aš ne tik neapsakomai apsidžiaugiau, bet ir išsigandau. Kokią teisę turiu užtraukti žmonėms tokį pavojų? Ir aš aiškinau, kad mergaitė juodbruvė, nepanaši į kitus jų šeimos narius ir t.t.
Bet gydytoja M.Butkevičienė, jos duktė Onutė ir sūnus Povilas mane guodžia ir žada, kad, jei tik pasisektų pristatyti mergaitę jiems, jie pasistengsią ją paslėpti. (…)
Ir po dviejų dienų, visi iš anksto apgalvoję ir pasitarę, nusprendėme mergaitę įdėti į maišą ir nugabenti į miestą. Mergaitę iš anksto perspėjome, koks reikalas. Su ašaromis akyse ji pasakė, – Aš nenoriu palikti mamytės, – bet sutiko sėdėti maiše tyliai ir nejudėdama.“
Išvyko gyventi į Izraelį
F.Gurvičienė ir jos dukterėčia Holokaustą išgyveno, tačiau Noemi tėvai žuvo. Moteris mergaitę užaugino kaip savo dukrą. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje gydytojos šeima išvyko į Izraelį, kur ir apsigyveno.
„Aš pats nei Gurvičienės, nei Noemi gyvai nepamenu. Buvau per jaunas. O mano sesuo, kuri septyneriais metais vyresnė, jas neblogai prisimena. Iki kažkur 1971 m. jų šeima gyveno Kaune ir su mumis bendraudavo. Kai aš buvau mažas kūdikėlis, stipriai susirgau plaučių uždegimu. Gydytoja Gurvičienė man gyvybę išgelbėjo.
Babytė, kol dar pati buvo gyva, su Gurvičiene susirašinėjo. O kai sužinojo, kad Fruma mirė, tai ją stipriai paveikė. Po dviejų savaičių pati iškeliavo. Tai įvyko 1982 m., jai buvo 92-eji.
Tuo tarpu Noemi iki šiol turėtų gyventi Izraelyje. Tėtis su ja palaikė artimą ryšį – kai Noemi slapstėsi, tai jiedu daugiausia laiko drauge praleisdavo. Turiu namie keletą jai adresuotų tėčio laiškų juodraščių.
Dar įdomi detalė, kad prieš palikdama Kauną, Gurvičienė su šeima mums padovanojo savo pianiną. Pats mokiausi juo groti“, – atsimena G.Butkevičius.
Kaip teigia muziejaus direktorius, jo tėvas, būdamas antrakursiu studentu, padėdavo partizanams – tvarkė jų dokumentus, nešė vaistus. Už tai jis gavo 10 metų kalėjimo. F.Gurvičienė, jo žiniomis, dėjo visas pastangas, kad šią naštą Povilui Butkevičiui palengvintų.
Marija Butkevičienė ir Ona Butkevičiūtė-Griniuvienė įtrauktos į Pasaulio Tautų teisuolių sąrašą.
Išgelbėtos F.Gurvičienės dukterys
„Sykį su seserimi per televiziją žiūrėjome žinias. Ir netikėtai pamatėme reportažą apie Gurvičienę ir jos palikuonis! Jei gerai pamenu, vaikai buvo atvažiavę į Lietuvą. Šio apsilankymo metu susitiko su Vytautu Landsbergiu“, – mus su kolege tokiu posūkiu pasakojime nustebina G.Butkevičius.
Pasirodo, F.Gurvičienė ir pati turėjo dvi dukras – tuomet dar dvylikametę Etą ir šešiolikmetę Belą. Motinos iniciatyva, abi mergaitės buvo išgelbėtos. Etą priglaudė Matilda Zubrienė, o Belą – Ona Jablonskytė-Landsbergienė.
Jei gerai pamenu, vaikai buvo atvažiavę į Lietuvą. Šio apsilankymo metu susitiko su Vytautu Landsbergiu.
Kaip rašoma valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus puslapyje, M.Zubrienė 1940-1946 m. dirbo Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninės Moterų skyriaus vedėja, vėliau Kauno pirmųjų gimdymo namų vyriausiąja gydytoja.
Jos vyras, Antanas Zubrys, žymus tarpukario karininkas, Vyčio kryžiaus ir Vytauto Didžiojo ordino kavalierius, pedagogas. Gydytojos M.Zubrienės dėka slapta pasaulį išvydo garsia Lietuvos poete tapusi Violeta Palčinskaitė.
Apie E.Gurvičiūtės gelbėjimą F.Gurvičienė atsiminimų knygoje atsiliepia taip:
„Kaip buvo numatyta, atėjusi į darbo vietą, Eta turėjo persirengti – suaugusi darbininkė turėjo tapti vėl moksleive. Šioje brigadoje dirbanti mums pažįstama moteris pažadėjo jai padėti, parodyti vartelius, pro kuriuos ji galėtų išeiti į gatvę.
Aš paaiškinau Etai, kur gyvena gydytoja M.Zubrienė, ir nupiešiau miesto gatvių, kuriomis ji turės eiti, planą. Eta tyliai, neprieštaraudama, išklausė visus nurodymus. Ji jau buvo ne vaikas, o dvylikametė senutė.“
M.Zubrienė su vyru A.Zubriu pripažinti Pasaulio Tautų teisuoliais.
Belą priėmė Landsbergiai
Paskutinė mergaitė, kurią gydytoja siekė žutbūt išgabenti iš geto – duktė Bela. Jai prieglobstį F.Gurvičienė surado Landsbergių šeimos namuose.
O.Jablonskytė-Landsbergienė – garsi akių ligų gydytoja, visuomenininkė. Taip pat F.Gurvičienės kolegė, tad moterys tarpusavyje buvo gerai pažįstamos.
Apie tai užsimenama ir S.Binkienės sudarytoje rinktinėje:
„Atsidūriau Donelaičio gatvėje, pas akių gydytoją O.Landsbergienę. Ji mane pažinojo dar iš universiteto laikų. Kai aš mokiausi, ji buvo velionio profesoriaus P.Avižonio asistentė. Laukiamajame sėdėjo dvi apsirišusios skaromis, su krepšiais moterys iš kaimo. Tokių nebaisu.
Ant kabineto slenksčio pasirodžiusi gyd. O.Landsbergienė mane pamatė ir pasisveikino, lyg aš būčiau jos pacientė, atėjusi priiminėti gydomųjų procedūrų; ant abiejų akių uždėjo specialų elektrinį šildytuvą, kuris uždengė beveik visą veidą. Be to, ji man į ausį pašnibždėjo keletą padrąsinančių žodžių.
Koks jautrumas! Kaip man buvo malonu sėdėti uždengtu veidu šilumoje, saugiai, atsikvėpti po visų dienos pažeminimų. Kai atėjo mano eilė, gydytoja O.Landsbergienė pakvietė į kabinetą, kurį aptemdė, ant langų užtraukdama juodas užuolaidas, kaip paprastai daroma, tikrinant akių dugną, ir paklausė, kuo ji man galinti padėti.
Atidžiai išklausiusi, truputį pagalvojo ir trumpai pasakė: „Tegu ateina“. Toks nekalbumas buvo labai būdingas man brangios, dabar velionės gydytojos O.Landsbergienės bruožas; išorinis šaltumas slėpė gerą ir jautrią jos širdį.“
Pokalbis su prof. V.Landsbergiu
Nusprendėme apie šiuos praeities įvykius pakalbinti O.Jablonskytės-Landsbergienės sūnų – muzikologą, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininką Vytautą Landsbergį. Su profesoriumi susitikome jo kabinete Vilniuje.
„Kiek skaičiau spaudoje apie šią Jūsų šeimos istoriją, susidariau įspūdį, jog Belą Gurvičiūtę pakankamai gerai pažinojote. Tačiau kai kuriuose šaltiniuose teigiama, kad Jūsų mama tam tikram laikui galimai priglaudė ir Etą. Ar tai gali būti teisybė?“ – pasiteiravau V.Landsbergio.
„Nežinau. Bet negaliu pasakyti, kad tai ir neteisybė. Jeigu jau viena mergaitė paslėpta, tai gal ir kita, pavyzdžiui, porai dienų priglausta, kol kam nors kitam ją perdavė. To, deja, aš neatsimenu. O kad Bela pas mus kurį laiką gyveno ir mes bendravom – tai tikrai tiesa. Pas jos šeimą net po daugelio metų su žmona svečiavomės Izraelyje.
Be to, ne per seniausiai Belos vaikai buvo atvykę į Kačerginę. Jie mums kaip giminės pasidarę.
Be to, ne per seniausiai Belos vaikai buvo atvykę į Kačerginę. Jie mums kaip giminės pasidarę. Belos sūnus kaip du vandens lašai panašus į savo tėvą Icchaką – labai mielą, jautrų žmogų. Gaila, jau mirusį.
Nei viena iš Belos atžalų prieš tai čia nesilankė, bet vis tiek, matot, koks jiems prie širdies šis reikalas: galėjo pirmąsyk gyvai pamatyti vietą, kur mama slapstėsi“, – atsakė profesorius.
V.Landsbergis pokalbiui pasiruošė atsinešdamas nuotraukų, dokumentų ir laikraščių. Iš pastarųjų aptarėme „Kauno laiko“ 1991 m. gruodžio 13 d. numerį, kuriame apie mūsų nagrinėjamus įvykius publikuotas straipsnis.
„Kadangi tą laikraštį leido labai neilgai, sunku rasti originalą – savo archyvuose turiu seniai atšviestą kopiją. Gal ne visai ryškiai, bet matosi pačios Belos nuotrauka. Ji rankose laiko mano mamos fotografiją, kurią itin brangino ir saugojo. Tą patį siužetą atkartojo ir jos vaikai – visi trys sustoję taip nusifotografavo“, – tęsė V.Landsbergis.
Pati F.Gurvičienė Holokausto patirtimis dalinosi ne tik S.Binkienės leidinyje: moteris šiuos išgyvenimus sudėjo ir į asmeninę knygą. Tiesa, ji parašyta hebrajiškai ir į jokią kitą kalbą, kiek žinoma, neišversta. Profesorius vieną egzempliorių turi namie, o mums parodė nuskenuotą knygos viršelį.
Mergina apsistojo Kačerginėje
V.Landsbergis atsimena sau ir B.Gurvičiūtei adresuotus motinos pamokymus, kurių laikytasi.
„Mama dėl Belos man sakė: „Čia yra mūsų nauja tarnaitė. Jos vardas Barbutė. Jinai čia gyvens. O tu niekam apie tai nepasakok, nesigirk.“ Aš buvau dar visai berniokas, o ji, galima sakyti, panelė. Bet jau suvokiau, kad čia paslaptis, kad mūsų namuose yra žmogus, kuriam gresia pavojus. Ir neprasitariau.
Mama dėl Belos man sakė: „Čia yra mūsų nauja tarnaitė. Jos vardas Barbutė. Jinai čia gyvens. O tu niekam apie tai nepasakok, nesigirk.“
Mama liepdavo jai aukštai susirišti plaukus, apsigobti galvą skara. Tie plaukai tokio juodumo, kad iškart pasimatytų, jog žydė. Retas žydas turėjo šviesesnius. Nors jie ir patys šią genetiką itin saugojo, mišrios vedybos labai retos būdavo“, – pastebi jis.
B.Gurvičiūtė dažnai šnekučiuodavosi su V.Landsbergio tėvu – Vytautu Landsbergiu-Žemkalniu.
„Ji man tai pasakojo, nors aš neatsimenu. Žinau, kad Bela sėdėdavo pas mano tėvą Kačerginėje, kuris tuo metu, vokiečių reikalavimu, jau paliko Vilnių, ir ilgai su juo kalbėdavosi. Apie architektūrą, apie karą, apie žydų tragediją. Su mama taip dažnai nebendraudavo, nes ji buvo labai užsiėmusi: visą laiką aktyviai dirbo gydytoja Kaune.
Žinau, kad Bela sėdėdavo pas mano tėvą Kačerginėje, kuris tuo metu, vokiečių reikalavimu, jau paliko Vilnių, ir ilgai su juo kalbėdavosi.
Tik vakarais garlaiviu atvykdavo iki Kačerginės – pasirūpindavo šeima, vaikais. Maisto atveždavo ar dar ko nors reikalingo. O iš ryto vėl turėdavo būti darbe“, – kalba V.Landsbergis.
Belos pabėgimo kelias
Paprašėme profesoriaus pasidalinti kokiu nors su B.Gurvičiūte susijusiu prisiminimu. Kiek pamąstęs jis papasakojo apie jam kadaise tekusią užduotį.
„Aš prisimenu vieną epizodą. Tik nesu tikras, ar tą planą realybėje įvykdžiau, nors mintis tikrai tokia. Pavojaus atveju privalėjau Belą iš Kačerginės kelis kilometrus siekiančiu miško keliuku nuvesti į Dievogalą.
Ten turėjome mažą ūkelį, kurį iš mūsų nuomojosi ūkininkai Budriai. Tėvas, ruošdamasis artėjančiam frontui, Dievogaloje sukonstravo slėptuvę: įrengė ją, užklotą velėna, upelio dauboje. Pagal planą Bela būtų prižiūrima Budrių ir ten slėptųsi.“
Tačiau netikėtai artimuosius ištiko nelaimė: už antinacinę veiklą gestapas sulaikė V.Landsbergio vyresnįjį brolį Gabrielių. Šeimos namuose Kaune pareigūnai jau buvo atlikę kratą. Manyta, kad tik laiko klausimas, kada šie atvyks į Kačerginę.
Tapo aišku, kad B.Gurvičiūtei likti nebesaugu. Pasirūpinta, kad ją priglobtų gydytoja Aleksandra Ragaišienė-Bieliūnienė (moteris šiandien žinoma kaip Pasaulio Tautų teisuolė, – aut. past.).
Mergina apsistojo Kėdainių rajone, Lančiūnavoje. Jai gauti suklastoti dokumentai. Po dviejų mėnesių nacių okupantai iš Kėdainių apylinkių pasitraukė. Žydai ir jų globėjai galėjo kiek atsikvėpti.
Prezidento sūnus ir būsimas prezidentas
„Mano brolis Gabrielius išliko per plauką. Nors jam buvo tik 15 metų, jis aktyviai reiškėsi pogrindinėje rezistencijoje. Drauge su kitais gimnazistais – Kazio Griniaus sūnumi Liūtu Griniumi ir Voldemaru Adamkavičiumi, kuris tapo Valdu Adamkumi – slapčiomis spausdino ir platino jaunimui skirtą laikraštėlį „Jaunime, budėk!“
Aš atsimenu, kaip mūsų namuose jie turėjo pasistatę tų laikų spausdintuvą – šapirografą. Tai tokia želatina ant medžiagos, panašios į odą. Ant tos želatinos specialiu rašalu, melsvu cheminiu pieštuku, parašomas tekstas. Paskui dedamas popierius, o raidės atsispausdina. Taip gamindavo tiražus“, – paaiškina.
V.Landsbergis prasitarė, jog jų namuose Kaune vyresnėlis brolis su L.Griniumi ir V.Adamkumi mokėsi šaudyti – gimnazistai rengėsi kariauti už Lietuvą.
„Man tuo metu buvo 12, o broliui, kaip sakiau, 15 metų. Gabrielius buvo tvirtas vyrukas – jau mergaitėmis domėjosi.
Susirinkdavo trys bendražygiai į mūsų namą Donelaičio gatvėje Nr. 16. Bachūrai gavo iš kažkur karišką šautuvą, su kuriuo bandė savo taiklumą. Nors aš jauniausias, man irgi tokią garbę suteikė – kartu su jais mokiausi šauti.
Bet ar įsivaizduojate, kur mieste gali taip sau pašaudyti? Ir garsas koks, ir vaizdas! Gerai, kad mes turėjome pastogę. O šaudymas toks: už mūsų pastogės stovėjo gretimas namas, kurio akla mūro siena matėsi.
Tai iš tos pastogės pro trikampį langelį jie ir taikydavosi. Gaiduką paspausdavo, kada pro šalį važiuodavo triukšmingi sunkvežimiai. Manė, kad garsas susimaišys ir niekas neatskirs. Visi norėjo būti veikėjais, Dieve mano“, – šypteli profesorius.
Tai iš tos pastogės pro trikampį langelį jie ir taikydavosi. Gaiduką paspausdavo, kada pro šalį važiuodavo triukšmingi sunkvežimiai.
Slapstė ir daugiau žmonių
Landsbergių šeimoje prieglobstį rado ir daugiau dėl vienokių ar kitokių priežasčių persekiojamų žmonių. Pasiteiravome, ar jų gretose pasitaikydavo žydų.
„Taip. Gerai pamenu mažą mergytę, kurią vadinome Dalyte. Jos tikrasis vardas – Sulamita Vilenčiukaitė. Ji užmigdyta kuprinėje ir atnešta iš geto. Mergytei suteikta netikra tapatybė: gimimo metrikoje įrašyta – Dalia Jablonskytė.
Dokumentus per Zapyškio kleboną žydams parūpindavo mano tėvas. Apie porą metų mergaitė auginta pas dėdienę Jadvygą Jablonskienę.
Gerai pamenu mažą mergytę, kurią vadinome Dalyte. Jos tikrasis vardas – Sulamita Vilenčiukaitė. Ji užmigdyta kuprinėje ir atnešta iš geto.
Mes su mama nueidavome jų aplankyti Kaune, Trakų gatvėje. Dalytę atsimenu kaip labai mielą, draugišką. Su tokiomis juodomis akytėmis – blizgėdavo kaip angliukai! Ji tapo šeimos dalimi.
O kai brolis Stasys Žakevičius ragino Jadvygą trauktis į Vokietiją, tai ji dėl Sulamitos tam nesiryžo: bijojo, kad gali pakliūti į vokiečių ar kitokių pareigūnų akiratį.
Mergytė galvojo, kad Jadvyga yra jos motina. Puikiai nutuokė, kad be jos žinios negali vaikščioti nei kieme, nei gatvėmis. Kai karas ėjo į pabaigą, nauji okupantai su raudonomis žvaigždėmis sugriebė ir išsivedė pogrindžiui talkinusią naująją mamą Jadvygą.
Pats nepamenu, bet žinau iš kitų aprašymų, kad ją laikinai paglobojo mano motina, kol iš Vokietijos, išgyvenusi Dachau lagerį, jos pasiimti atvyko tikroji mama“, – sako V.Landsbergis.
Mergytė galvojo, kad Jadvyga yra jos motina. Puikiai nutuokė, kad be jos žinios negali vaikščioti nei kieme, nei gatvėmis.
Sulamita Vilenčiukaitė, dabar Dalia Jackbo, antrosios motinos atminimui pasiliko jos jai suteiktą vardą. D.Jackbo paliudijo „Yad Vashem“ ir Jadvyga Jablonskienė buvo įtraukta į Pasaulio Tautų teisuolių sąrašą.
Profesorius papasakojo, kaip jo artimieji Holokausto laikotarpiu slapstė tetos vyrą gydytoją Leoną Gurevičių, kuriam V.Landsbergis-Žemkalnis taip pat parūpino suklastotus dokumentus.
„O Kačerginėje jis gyveno mažame kambarėlyje, neišeidamas į lauką. Kai Vermachtas traukėsi, vokiečių kareiviai nusprendė laikinai apsistoti mūsų kieme. Prisistatė palapinių, rengėsi vakarienei. Supraskit, linksmi kareivėliai pagaliau grįžta namo. Velniop tą karą, galų gale jis baigiasi!
Atsivedė jie bulių iš kažkur – ar nusipirkę, ar konfiskavę. Pats mačiau kaip jį nušovė: laikė pririšę už kojų, o po to pistoletu į kaktą.
Supraskit, linksmi kareivėliai pagaliau grįžta namo. Velniop tą karą, galų gale jis baigiasi!
Jautis, baisiai besispardydamas, dribo. Vyrai jį išdarinėjo, mėsą kepė ir valgė. Balius! Grojo lūpinėmis armonikėlėmis, iš kaimo atsivedė mergaičių, susiorganizavo šokius.
O visai šalia jų puotos vietos slapstomas žydas. Vokiečiams pasakėm, kad čia sergantis papa. Jie: „Sergantis? Vaje! Tai nuneškit nuo mūsų jam šokolado!“ Davė tokį erzacinį, netikrą – kariuomenė turėdavo aprūpinimą. O „papa“ kaip pelytė po šluota, kad tik niekas neateitų namų tikrinti.
Tačiau kareivėliams visai nerūpėjo nei priešai, nei žydai. Gestapininkams, esesininkams – taip. Bet šitiems vaikinams tai džiaugsmas, nes jie išliko gyvi ir gali grįžti į gimtinę. Kitą rytą visi išvyko“, – teigia V.Landsbergis.
O visai šalia jų puotos vietos slapstomas žydas. Vokiečiams pasakėm, kad čia sergantis papa. Jie: „Sergantis? Vaje! Tai nuneškit nuo mūsų jam šokolado!“
Žmogiškumo išbandymai kryžkelėse
Profesoriaus šeimoje ir giminėje visas būrelis gavusiųjų Pasaulio Tautų teisuolio titulą ir kitus garbingus apdovanojimus. Anot V.Landsbergio, nors žydų gelbėtojų sąrašuose užfiksuota nemažai pavardžių, jis tikrai nėra baigtinis.
„Iš tiesų, labai daug žmonių prisidėjo prie žydų gelbėjimo – patys slapstė ar organizuodavo jų pabėgimus. Dažniausiai žydus priimdavo ne tik pavieniai asmenys, o vyras ir žmona, brolis ir sesuo, ir panašiai.
Tai būdavo bendras artimųjų sprendimas. Tačiau kartais nutinka, kad pripažinimo sulaukia ne visi prisidėję žmonės ar net tos pačios šeimos nariai, kadangi reikia atitikti specialius „Yad Vashem“ kriterijus.
Mama taip pat dar gavo ir Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių. Deja, po mirties. Medalį įteikė ordino kancleris Liudvikas Sabutis Aukščiausiosios Tarybos prezidiume.
Iš giminės Teisuoliais pripažinti teta Julija Petkevičienė su vyru Tadu Petkevičiumi.
Apie dėdę Konstantiną Jablonskį išgelbėti žydai irgi rašė: jis perėmė žmones iš geto ir jais pasirūpino. Tad, apskritai kalbant, net ir vieno žydo likime svarbų vaidmenį suvaidindavo ne tik tiesioginis gelbėtojas, bet ir jo talkininkai. Pavyzdžiui, tarp Belos gelbėtojų turėtų būti ir mano tėvas. O Dalytę Vilenčiukaitę slapstė ir su dėdiene Jadvyga augino kartu gyvenusi jos motina Marija Žakevičienė.“
Tėvui uždavė gana žurnalistinį klausimą: „Kodėl jūs žydus gelbėjote?“ Tėvas irgi atsakė klausimu: „O kaip gali žmogui nepadėti, jei šis pavojuje?“
Pasak V.Landsbergio, šios sudėtingos ir skirtingomis grėsmėmis besikryžiuojančios XX a. katastrofos kiekvienam žmogui tapo rimtu išbandymu žmogiškumui – ar asmuo įstengs pasielgti teisingai ir sąžiningai pavojaus akivaizdoje.
„Kai mano tėvui buvo 99-eri, į Kačerginę atvyko vienas režisierius, skersai išilgai važinėjęs nuo Olandijos iki Lenkijos ir bandęs ieškoti dar gyvų likusių žydų gelbėtojų.
Štai jums situacija. Jeigu pamatote skęstantįjį, tai juk nebėgate pirmiausia sau liemenės ieškoti, o šokate ir bandote tą žmogų ištraukti.
Jis susuko filmą, kuriame yra man įsiminęs epizodas. Tėvui uždavė gana žurnalistinį klausimą: „Kodėl jūs žydus gelbėjote?“ Tėvas irgi atsakė klausimu: „O kaip gali žmogui nepadėti, jei šis pavojuje?“ Režisierius replikavo: „Tai ir jus visa tai į pavojų įstumia“. Tėvas tik patraukė pečiais.
Štai jums situacija. Jeigu pamatote skęstantįjį, tai juk nebėgate pirmiausia sau liemenės ieškoti, o šokate ir bandote tą žmogų ištraukti.
Taip, kad ir kaip apmaudu, kartais ir patys gelbėtojai nuskęsta. Tačiau vis tiek privalome priimti tam tikrus sprendimus. O jie turi būti tokie, kad išlaikytume žmogiškumo egzaminą“, – pokalbį pabaigia profesorius.
Už projektui skirtą laiką ir pastangas nuoširdžiai dėkojame Biržų krašto muziejaus „Sėla“ direktoriui Gintarui Butkevičiui, Kauno IX forto muziejaus istorikui Vytautui Jurkui, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkui profesoriui Vytautui Landsbergiui, Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus muziejininkėms – Danutei Selčinskajai ir Rūtai Matimaitytei.
