Sekite 15min Google
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą pasiekė žinia, kad eidamas 92-uosius metus mirė vokiečių bendrijos „Edelweiss“ pirmininkas O.Pasenau.
O.Pasenau gimė 1934 m. spalio 16 d. Alenšteine (vok. Allenstein), Rytų Prūsijoje, Bruno ir Marthos Pasenau šeimoje. Be Olafo, šeimoje augo dukra Ingeborg, gimusi apie 1928 m.
Olafo tėvas Bruno Pasenau buvo karininkas, turėjo vyr. leitenanto laipsnį, mama Martha – namų šeimininkė. Paaugus vaikams šeima persikraustė į Karaliaučių (vok. Königsberg). Gyveno kareivinių rajone, tarnybiniame bute.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, tėvas Bruno Pasenau buvo paimtas į frontą.
Martha Pasenau liko su vaikais viena. Vykstant gyventojų evakuacijai, ji nutarė pas savo tėvus į Osterodę (vok. Osterode) išsiųsti tik dukrą Ingeborg. Vėliau Ingeborg pasiekė Vokietiją, apsistojo Frankfurte prie Maino (vok. Frankfurt am Main). Martha Pasenau su sūnumi Olafu liko Karaliaučiuje (vok. Königsberg) – laukė žinių apie savo vyrą. Olafas prisimena: „O mes vis laukėm tėvelio. Gavom laišką nuo jo, kad jis pakliuvo į apsuptį prie Stalingrado (dab. Volgogradas). Mama tada labai verkė. Mama ir aš vis eidavom skaityti žuvusiųjų pavardžių, bet tėtės tarp jų nebuvo.“ 1944 m. pabaigoje pasiekė žinia, kad Bruno Pasenau dingo be žinios.
1945 m. sausį Raudonoji armija apsupo Karaliaučių (vok. Königsberg). Trauktis buvo per vėlu. Olafui su mama teko išgyventi baisius sovietų kariškių siautėjimus ir pirmą bado žiemą. Jie kartu su kitais buvo suvaryti į vielomis aptvertą lagerio teritoriją ir ten laikomi. Olafas prisimena: „Žmonės mirė masiškai. Juos laidojo bombų išmuštose duobėse, be karstų, be maldų, be ašarų. Tam nebuvo jėgų. Žmonėms duodavo pusžalę duoną, nuo kurios jie apsirgo vidurių šiltine ir mirė, mirė.“
1946 m. tame lageryje nuo bado mirė Olafo mama Martha. Ją, uždėjęs kūną ant vežimėlio, iš lagerio barako išvežė senukas, „kuris rinkdavo lavonus“. Olafas tuo metu labai sirgo. Tačiau kitą dieną sugebėjo pasiekti tą vietą, kur buvo „palaidota“ jo mama. „To baisaus vaizdo niekada neužmiršiu. Duobė, o joje – ir vaikai, ir moterys, ir senukai. Skeletai. Nukankinti.“
Po to, ką pamatė, nusprendė gelbėtis. Pasiekė traukinių stotį, kurioje kažkiek laiko dirbo mama (valydavo vagonus). „Tai buvo traukinys Maskva–Kionigsbergas, devintas vagonas. Palydovai – pagyvenę baltarusiai.“ Šie žmonės pasiėmė išsekusį Olafą kartu su savimi ir nusivežė į Baltarusijos teritoriją. Olafas pas juos praleido apie tris mėnesius ir sugrįžo atgal: „Grįžau Kionigsbergan. Niekam nereikalingas dvylikametis berniukas. Miegodavau griuvėsiuose. Po to apsigyvenau Ponartų (vok. Ponarth) lageryje.“
Kartą prasidėjo vaikų gaudymas ir grūdimas į vagonus. Olafas taip pat atsidūrė vagone. Pakeliui iš vagono iššoko ir atsidūrė Lietuvoje, Vilkaviškio apylinkėse. Buvo 1947 m. pavasaris. „Šlapia, šalta, svetima žemė, nesuprantama kalba.“ Vieni žmonės duodavo pavalgyti, kiti išvarydavo.
Ilgesniam laikui Olafą priglaudė Paplauskų šeima, gyvenusi Mačiūnų kaime (dab. Prienų r.). Olafas prisimena: „Per ketverius metus išmokau lietuvių kalbą, per šešerius – rašyti ir skaityti lietuviškai. Niekam neatėjo į galvą, kad aš noriu mokytis.“ Jam visą laiką teko dirbti labai sunkius darbus. 1950 m. Olafas pradėjo dirbti Ežerėlio durpyne (dab. Kauno r.), 1953 m. dirbo miške (rovė kelmus), 1954–1955 m. – Prienų plytinėje. 1956 m. įgijo traktorininko-kombainininko specialybę ir dvidešimt metų išdirbo Prienų autotransporto įmonėje.
1956 m. Olafui Pasenau pavyko gauti dokumentus svetima Jono Balsio pavarde.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1991 m. Lietuvoje gyvenę pokariu iš Rytų Prūsijos atklydę vaikai susibūrė į bendriją „Edelweiss“ (1993 m. bendrija pavadinta „Edelweiss–Wolfskinder“). 1991 m. rugsėjo 14 d. Klaipėdoje įvyko pirmasis susirinkimas. Olafas Pasenau buvo išrinktas šios bendrijos pirmininku. 1991 m. bendrijoje buvo įregistruoti 58 „vilko vaiko“ dalią patyrę Rytų Prūsijos vaikai. Per šį susirinkimą buvo parengtos trys rezoliucijos ir pareiškimas, kas tokie yra iš Rytų Prūsijos į Lietuvą atkeliavę vaikai ir kodėl bendrija pavadinta „Edelweiss“. Po susirinkimo buvo kreiptasi į regioninę, krašto ir Vokietijos spaudą. Rašyti trumpi „vilko vaiko“ dalią patyrusio asmens atsiminimai, prašant padėti surasti artimuosius.
Bendrijos veikla plėtėsi. Atsiliepė vis daugiau asmenų iš įvairių Lietuvos vietų. Įkurti regioniniai bendrijos skyriai Kaune, Šiauliuose, Tauragėje, Marijampolėje, Jurbarke, Klaipėdoje, Vilniuje. Nemažai „vilko vaikų“ išvyko gyventi į Vokietiją. Jiems pavyko susigrąžinti tikrąjį vardą, pavardę, tikruosius gimimo metus, pilietybę.
Olafas Pasenau taip pat pradėjo ieškoti savo artimųjų. Atrado seserį Ingeborg Pasenau. Tačiau po kelių susitikimų ji atsisakė pripažinti, kad Olafas yra jos brolis. Tai Olafui buvo skaudus išgyvenimas. „Skaudu ne dėl savęs, skaudu dėl motinos atminimo. Jei sesuo atsisako manęs, reiškia ji atsisako motinos, mirusios nuo bado Kionigsberge. Tos motinos, kuri ją pagimdė, augino, mylėjo...“
Olafo Pasenau tėvas Bruno Pasenau sugrįžo iš sovietų karo belaisvių stovyklos į Vokietiją. Visą laiką ieškojo savo sūnaus Olafo, tačiau gavo atsakymą, kad žmona ir sūnus mirė Karaliaučiuje (vok. Königsberg). Vedė antrą kartą, užaugino dvi dukteris. Mirė 1983 m., taip ir nepamatęs savo sūnaus. 1994 m. Olafas Pasenau gavo Vokietijos įpilietinimo pažymėjimą ir vokišką kelionės pasą.
1998 m. išvyko į Vokietiją. Po kiek laiko apsigyveno Granzės (vok. Gransee) miestelyje, kuris primena Rytų Prūsiją.
„Baisias žaizdas paliko karas Rytprūsių žemėje. Baisi yra vergovė ir kasdienis niekinimas. Gera būtų, kad niekam netektų to išgyventi...“
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vardu reiškiame nuoširdžią užuojautą Olafo Pasenau artimiesiems.
