Pagal daugelį skurdo rodiklių Lietuva jau ne vienerius metus yra tarp prasčiausius rodiklius ES turinčių valstybių. Nors mums ir nesinori šios etiketės savo šaliai, tačiau naujausi Europos statistikos departamento (Eurostat) duomenys patvirtina, kad Lietuvoje skurdo rizikos lygis, kuris 2025 m. šoktelėjo iki 22,6 proc., yra didžiausias ES.
Savo komentare šią temą palietė ir „Swedbank“ Lietuvoje vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis tvirtinantis, kad skurdo rizikos lygis parodo „santykinį skurdą“ ir pajamų nelygybę, o ne tikrąjį nepriteklių.
Ekonominė gerovė nepasiekia pažeidžiamų žmonių
Iš dalies sutinkame su ekonomistu, rodiklis nėra tobulas, jam turi įtakos šalies ekonomikos augimas ir kylantys atlyginimai. Auga šalies gyventojų pajamos – didėja skurdo rizikos riba. Per pastaruosius penkerius metus ji išaugo nuo 483 iki 699 eurų asmeniui (vertinant 2024-ųjų duomenis).
Ar tai reiškia, kad už šios ribos atsidūrusių žmonių perkamoji galia padidėjo ir jie šiandien susiduria su mažesniais nepritekliais nei tarkime 2021-aisiais? Įvertinus infliaciją – ne.
Palyginimui, minimali mėnesio alga 2024 m. buvo tik vos didesnė nei skurdo rizikos riba ir siekė 709 eurus, vidutinė nedarbo išmoka tesiekė 571 eurą, o vidutinė senatvės pensija siekė 609 eurus ir sudarė apie 87 proc. skurdo rizikos ribos. Šis atotrūkis tarp skurdo rizikos ribos ir realių pažeidžiamų gyventojų pajamų rodo nepakankamą socialinio draudimo išmokų adekvatumą, o nuolat augančios išlaidos neleidžia jiems gyventi oriai.
Skurdo rizikos lygis parodo, kiek žmonių gyvena ženkliai žemiau įprasto šalyje visuomenės lygio, tarkime negali sau leisti būsto remonto, atnaujinti pasenusią ar sugedusią buitinę techniką, naujos avalynės ir rūbų pagal sezoną, negali apmokėti vaikų būrelių, juo labiau pramogų, išvykų, ar atostogų. Tokie žmonės dažniausiai neturi galimybės taupyti ar atidėti vaikų ateičiai, net sukaupti minimalios sumos nenumatytiems atvejams. Ar tai nepatenka po skurdo samprata? Ar tai nėra būtinas įprasto gyvenimo lygis mūsų visuomenėje?
Be to, skurdo rizikos rodiklis yra vienodai matuojamas visose ES šalyse, taigi pagrįstai galime kelti klausimą, kodėl atsidūrėme paskutinėje vietoje? Ką kitos ES šalyse daro kitaip ar geriau ir ką galime keisti mes?
Galų gale, jei norime kalbėti apie pajamų nelygybę, ES yra atskiras būtent tai rodantis rodiklis. Pagal jį didesnė nei Lietuvoje pajamų nelygybė 2024 m. buvo tik Bulgarijoje. Tai rodo, kad mūsų šalies pajamų pasiskirstymas išlieka itin netolygus, o esama mokesčių ir socialinės apsaugos sistema nepakankamai užtikrina perskirstymą ir socialinį teisingumą.
Lygina nepalyginamus dalykus
Vakarų Europa, kuriai priklauso ir Lietuva, renkasi santykinį skurdo rizikos rodiklį, kuris apima ne tik būtiniausias prekes, bet ir visuomenės standartus, o absoliutaus skurdo riba paprastai matuojama trečiojo pasaulio šalyse.
Tačiau, jei skurdą vis dar norime nagrinėti, kaip badą ir neturėjimą stogo virš galvos, galime pažvelgti ir į absoliutaus skurdo rodiklį. Jis per pastaruosius penkerius metus išaugo beveik dukart – nuo 3,8 proc. 2021 m. iki 7 proc. 2025 m. Vien per pastaruosius metus šoktelėjo daugiau nei procentiniu punktu.
Ką šis rodiklis reiškia realybėje? Kad žmogus nuolat priverstas rinktis: nusipirkti maisto ar padengti būsto išlaidas, o apie būtinus vaistus net neina kalba.
Svarbu pastebėti, kad Lietuvoje matuojama absoliutaus skurdo riba atitinka minimalių vartojimo poreikių krepšelio dydį, kuris apskaičiuojamas pagal Socialinės apsaugos ir darbo ministro patvirtintą metodiškai sudarytą prekių krepšelį ir jo kainą. ES tokios bendros metodikos neturime, taigi ir neturime rodiklio, kurį galėtume palyginti.
Todėl nereiktų lyginti obuolių ir kriaušių: vien dėl to kad abu auga ant medžių ir turi sėklų, kriaušė netampa obuoliu. Jau esame diskutavę su gerbiamu N. Mačiuliu ir šįkart dar kartą norime atkreipti dėmesį, kad Lietuvoje matuojama absoliutaus skurdo riba negali būti lyginama su materialiniu nepritekliumi ar juo labiau ES nebematuojamu sunkiu materialiniu nepritekliumi (angl. severe material deprivation). Pastarasis rodiklis buvo apskaičiuojamas ne pagal pajamas, o pagal konkretų deprivacijos elementų sąrašą, t.y. ar žmogus gali sau leisti tam tikrus dalykus.
Juk tai visai nepalyginami dalykai ir taip lyginti yra mažų mažiausiai nekorektiška ir klaidinama.
4 iš 10 neturi finansinės pagalvės
Didelį nerimą kelia ir tai, kad dirbantys ir pajamas gaunantys žmonės negeba užsitikrinti finansinio stabilumo ir saugumo, t.y. neskiria lėšų taupymui, neatideda pinigų nenumatytiems atvejams, o dirbančių skurdas taip pat kasmet nuosekliai auga ir 2025 m. pasiekė 8,4 proc.
Naujausi Valstybės duomenų agentūros duomenys rodo, kad nepaisant augančių atlyginimų ir gerėjančios ekonomikos, net 41 proc. žmonių neturi net menkiausių santaupų ir savarankiškai negalėtų padengti nenumatytų išlaidų (apie 600 eurų).
Tai reiškia, kad pakanka netikėtos ligos, netekti darbo ar sugesti automobiliui ir 4 iš 10 šalies gyventojų gali atsidurti labai sudėtingoje finansinėje situacijoje.
Neseniai pasirodžiusi visuomenės nuomonės tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai“ atlikta gyventojų apklausa rodo, kad penktadalis Lietuvos gyventojų taupymui ar investavimui neskiria nė euro iš mėnesio pajamų. Tai koreliuoja su skurdo rizikos lygio rodikliais – žmonės tiesiog neturi iš ko skirti taupymui.
Renkamės neigti problemą ar ją spręsti?
Vertinant skurdo mastą, svarbu atsižvelgti ne tik į žmonių, gyvenančių žemiau skurdo rizikos
ribos, dalį, bet ir į skurdo rizikos gylį – rodiklį, kuris parodo, kiek toli nuo skurdo ribos vidutiniškai yra šių žmonių disponuojamosios pajamos. Šis atotrūkis kasmet didėja, 2025 m. pasiekė 26 proc. ir yra vienas blogiausių ES.
Norėtųsi paraginti šalies ekonomistus ir politikus pagaliau liautis dangstytis ekonomikos augimo laurais, pripažinti įsisenėjusią skurdo problemą, kurios niekaip nesiseka išspręsti, ir pagaliau imti ieškoti tvarių sprendimų.
Pajamų didinimas yra tik vienas aspektas, kuris prisideda prie skurdo mažinimo, tačiau nesprendžia šios problemos iš esmės. Todėl nepakanka tik didinti išmokas. Būtina mažinti regioninę atskirtį, didinti paslaugų ir būsto prieinamumą, investuoti į kokybiškas darbo vietas, stipresnę ir integruotą socialinę apsaugą.
Dabar turime socialinės politikos priemones, kurios gesina gaisrus, tačiau nėra integruotos tarpusavyje ir nepaveikia giluminių skurdo priežasčių.
Jau kitą savaitę pasirodys ES Skurdo mažinimo strategija. Tai yra galimybė ir Lietuvai imtis esminių pokyčių ir sistemiškai pažvelgti į skurdo problemos sprendimą bei imtis kompleksinių priemonių.
