Tarp to pašalio, ar pakraščio, temų, o gal geriau – idėjų, kurias kiek aktyviau pastaruoju metu aptaria apžvalgininkai ir nuomonių formuotojai yra verslininko Daliaus Trumpos idėja apie balso teisės suteikimą kiekvienam piliečiui, kurią iki pilnametystės įgyvendintų tėvai. Be abejo, kad laisvoje visuomenėje įvairiausios idėjos gali būti viešai išsakomos ir svarstomos tol, kol jos neprasilenkia su visuomenės gyvenimo normomis ir įstatymais. Net jei tos idėjos būtų gerokai nerealios ar ženkliai dirbtinės.
Be to, kaip žinia, kelias į pragarą irgi yra gerais norais grįstas. Trumpai apie D.Trumpos idėją apie tėvų balsavimą už vaikus iki jų pilnametystės. Kokie yra svarbiausi šios idėjos argumentai?
Demokratija, kaip jau ten bežiūrėsi, yra ir turi būti daugumos valdžia ir daugumos valdymas. Tad kritikuoti, kad rinkimuose yra aktyviausi 50 ir daugiau metų piliečiai, matyt, nėra rimta.
Pirmiausia, kad teisę dalyvauti valdant valstybę įgyjame tik sulaukę 18 metų, nors tėvai yra atsakingi už vaikus iki pilnametystės, bet tėvai balsavimo teisės už vaikus neturi. Kokios kitos tariamos ar ne naudos būtų, jei tokią teisę tėvai turėtų? Pagal idėjos autorių, politika savaime taptų atgręžta į jaunesnės kartos poreikius, politikoje rūpinimasis šeima taptų realybe, atsirastų daugiau sprendimų, kurie būtų orientuoti į ateitį, sustiprėtų visos nevienadienės partijos, o galiausiai dėl tokios idėjos atsirastų galimybė Lietuvos lyderystei pasaulyje. Viskas čia iš geranoriško mąstymo repertuaro. Ir tik tiek.
Demokratija, kaip jau ten bežiūrėsi, yra ir turi būti daugumos valdžia ir daugumos valdymas. Tad kritikuoti, kad rinkimuose yra aktyviausi 50 ir daugiau metų piliečiai, matyt, nėra rimta. Ši amžiaus grupė, matyt, yra kiek pilietiškesnė, kitaip socializavosi ir rinkimuose yra aktyvesnė. Šiaip daugumoje šalių jaunimas pasyvesnis rinkimuose nei vyresni amžiumi. Tad analogiškos tendencijos nei Lietuvoje, nei kitur nėra nei kas nors stebėtino, nei išskirtinio.
Galiausiai, Lietuvos demografija pagal amžiaus kriterijų yra tokia, kad esame viena sparčiausiai senstančių visuomenių Europoje. Vaikų dalis (nuo 0 iki 17 metų amžiaus) pagal naujausią statistiką yra jau keli metai lygi 17.9 proc., o vyresni nei 65 metų gyventojai 2020 m. sudaro 19.9 proc., 18 – 64 metų amžiaus grupei lieka 62.2 proc. Pagal amžiaus grupes žvelgiant, 82 proc. gyventojų gali dalyvauti rinkimuose. Tad su demokratija čia viskas yra gerai.
Bet demokratija turi būti ir teisinė valstybė, kur pagrindinis įstatymas yra Konstitucija. Kad rinkimų teisė yra konstitucinė, tai, matyt, niekam nekyla abejonių. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje net trijuose straipsniuose: 55 straipsnyje, kuris skirtas Seimui, 78 straipsnyje – Prezidento rinkimams ir 119 straipsnyje, kai kalbama apie savivaldos institucijas, nurodoma, kad jie visi renkami „remiantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise ir slaptu balsavimu“. Lygiai pagal tuos pačius principus vyksta ir dar vieni rinkimai, kur tiesiogiai dalyvauja Lietuvos piliečiai – rinkimai į Europos parlamentą.
Rinkėjai, kurie turi nepilnamečių vaikų, iš karto turėtų daugiau balsų, nei tie, kurie jų neturi iš viso ar jų vaikai jau yra suaugę.
Jei svarstysime tėvų už vaikus balsavimo siūlymą konstitucinių reikalavimų rinkimams šviesoje, tai jis iš esmės pažeidžia tris nuostatas iš karto.
Pirmiausia, būtų pažeista lygi balso teisė, nes tie rinkėjai, kurie turi nepilnamečių vaikų, iš karto turėtų daugiau balsų, nei tie, kurie jų neturi iš viso ar jų vaikai jau yra suaugę. Pavyzdžiui, vyksta Prezidento rinkimai. Rinkėja(as), kuris neturi vaikų, turės vieną balsą, kai rinkėjas su dviem nepilnamečiais vaikais – jau tris balsus. Dar vienas niuansas čia yra, o kuris iš tėvų galėtų balsuoti už vienturtį nepilnametį vaiką? Jei tėvas, tai galėtume įžvelgti diskriminaciją dėl lyties. Nerimtai čia, bet su potekste. Lygi balso teisė būtų pažeista ir tų, kas negali turėti vaikų, kas dar nenusprendė jų turėti, kas jų turi, bet jie jau suaugę. Tad kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių vien dėl lygios balso teisės.
Toliau apie tiesioginę balso teisę. Tėvai, balsuodami už vaikus, tiesioginę balso teisę paverčia netiesiogine, nes jie balsuoja ne už save, o už kitą asmenį, ir čia nesvarbu, kad jis yra vaikas. Tas vaikas tiesiogiai balsuoti negalėtų. Tėvai su nepilnamečiais vaikais taptų savotiškais feodalinių laikų regentais, kai vietoje nepilnamečių valdovų valdydavo specialiai paskirti asmenys. Tik istoriniais laikais tai būdavo pavieniai atvejai, o dabar būtų masiniai. Reikšmingas tiesioginės balso teisės aspektas atstovaujamojoje demokratijoje yra ir už ką balsuoti. Jei vienas iš tėvų balsuoja už vieną partiją ar kandidatą, o kitas – už kitą, tai kurią partiją ar kandidatą turėtų pasirinkti vaikas, kai jo balsas atitektų tėvams? Nėra čia protingo atsakymo.
Galiausiai, balsavimas rinkimuose yra privatus aktas ir tam jis yra slaptas. Bet jei tėvai balsuos už vaikus, tai slapto balsavimo teisės nebeliks. Blogiau yra čia kita. Patys vaikai, kai jie mažamečiai....nesupras, ką ir kaip renkasi jų tėvai. Bet pagal siūlomas idėjas tėvai vis dar galėtų nuspręsti ir už savo paauglius vaikus. Šiems tas tikrai nepatiktų. Ir labai.
Tėvai su nepilnamečiais vaikais taptų savotiškais feodalinių laikų regentais, kai vietoje nepilnamečių valdovų valdydavo specialiai paskirti asmenys.
Bendrai paauglystėje jau formuojasi požiūriai ir į politiką. Tad 16 ar 17 metų jaunimas yra įgalus pasirinkti. Ir politikoje. Neatsitiktinai ne vienoje pasaulio (Australija, Kanada, Brazilija, Naujoji Zelandija ir kita) ir Europos valstybėje (Danija, Islandija, Liuksemburgas, Jungtinė Karalystė) maždaug nuo 2000 metų gana plačiai yra diskutuojama apie rinkimų teisės suteikimą nuo 16 metų. Austrija tokią teisę pirmoji Europos Sąjungoje įtvirtino dar 2007 metais, o Malta 2018 m. buvo antra ES tokią tvarką įteisinusi. Tad jei iš esmės norime paskatinti jaunimą labiau domėtis politika ir joje dalyvauti, ne apie tėvų balsavimą už vaikus nuo kūdikystės reikia svarstyti, o diskutuoti apie rinkimų teisę nuo 16 metų. Ir Lietuva čia galėtų vis dar būti tarp lyderių Europoje ir pasaulyje.
Tik nevisai susitupėjusiose demokratijose, tokiose kaip Lietuva, gali būti svarstoma rimtais veidais tėvų teisė balsuoti už vaikus. Ir čia akmenėlis ne į tų, kas tokias idėjas sumąsto, daržą. Eilinis pilietis gali sau leisti nežinoti vienų ar kitų dalykų demokratijoje ir politikoje. Bet tie, kas mano esą politikos ekspertais, jie turėtų žinoti, kad čia yra iš tuščio į kiaura.
Kad tokia tėvų teisė būtų itin palanki terpė manipuliuoti balsais, tai daugiau nei aišku. Kad ji turi visus diskriminacijos dėl vaikų ir vaikų amžiaus požymius yra akivaizdu. Kad joje būtų diskriminacijos dėl amžiaus elementų, taip pat nesunku būtų įrodyti. Taip pat, kad ji su demokratija turi nedaug bendra, irgi nereikia ilgų ir nuobodžių įrodinėjimų. Lygiai taip pat tokia idėja nėra apie naujoves politikoje, o veikiau ji no education, arba išsilavinimo stokos jos atžvilgiu, atspindys. Ypač demokratijos ir konstitucinių valstybės pagrindų. Kita vertus, visa tai yra gerokai dirbtinės problemos. Joms įgyvendinti pirmiausi reikia pakeisti Konstituciją ir svarbiausias demokratinių rinkimų normas. Tik tas vargiai pavyktų.
Atmintis bent kartais yra gerai. Kitaip su kai kuriomis tariamai naujomis idėjomis patrauktume... atgal į SSRS.
O pabaigai – apie atmintį, arba kaip galima manipuliuoti rinkėjų teise balsuoti. Sovietmečio pabaigoje tuometinė SSRS su Lietuva jos sudėtyje buvo išrinkusi vieną trumpaamžę instituciją – Liaudies deputatų suvažiavimą. Į jį buvo išrinkti net 36 Sąjūdžio paremti deputatai (Kazimieras Antanavičius, Vytautas Landsbergis, Juozas Olekas, Romualdas Ozolas, Kazimiera Prunskienė ir kiti). Ir Lietuvoje tie 1989-ųjų rinkimai vyko gana demokratiškai. Bet jų tvarka buvo, švelniai tariant, nedemokratinė. O nedemokratijos priežastis iš esmės ta pati, kaip ir idėjoje tėvams balsuoti už nepilnamečius vaikus arba, kitaip tariant, nelygi rinkimų teisė. Konkrečiai.
Dauguma tuometinės SSRS piliečių turėjo po vieną balsą. Bet būta ir lygesnių. Komunistų partijos nariai turėjo vieną papildomą balsą, nes tai vienintelei partijai buvo suteikta speciali atstovų kvota tame suvažiavime. Dar papildomą balsą turėjo profsąjungų ir kitų valdžios prižiūrimų visuomeninių organizacijų nariai, kurios irgi turėjo iš anksto rezervuotą deputatų skaičių.
Tad tais daugiau nei prieš 30 metų buvusiais laikais eiliniai piliečiai turėjo po vieną balsą, o mažiau eiliniai – ir po kelis papildomus. Atmintis bent kartais yra gerai. Kitaip su kai kuriomis tariamai naujomis idėjomis patrauktume... atgal į SSRS.
Algis Krupavičius yra Vytauto Didžiojo universiteto profesorius.
