-50% metinei prenumeratai. Velykų dovana!
Prenumeruoti

Andrius Kubilius: Fiasko „ekspertų“ galvose

Daug kas giria šiais metais pasirodžiusią istoriko Norberto Černiausko knygą „Paskutinioji vasara“: apie 1940-ųjų vasarą Lietuvoje.
Andrius Kubilius
Andrius Kubilius / Vidmanto Balkūno / 15min nuotr.

Šiandien paskaitęs Šarūno Liekio tekstą, pagalvojau, kad Lietuvoje reikia pradėti atvirai kalbėti ir apie anos Lietuvos „priešpaskutines vasaras“. Ne tik apie „paskutinę vasarą“.

Prieš keliolika metų skaičiau vieno iš Lietuvos tarpukario inteligentų prisiminimus, kaip jis buvo nustebęs, kad 30-ųjų pabaigoje Kaune, apsilankęs viename iš dažnų Sovietų Sąjungos atstovybėje rengiamų priėmimų, pamatė kaip pikti kiemo šunys, kuriais atstovybė garsėjo visame Kaune, meiliai glaustosi prie Paleckio, Cvirkos, Venclovos kojų. Priežastis buvo paprasta, nes pastarieji buvo ypač dažni tokių priėmimų svečiai. Kaip vėliau paaiškėjo – ne tik šunys prie jų priprato, bet ir jie patys buvo prijaukinti.

Kremlius šių metodų neužmiršo. Iki pat šių laikų. 2014 m. mūsų parengtoje ir paskelbtoje „Minkštojoje Rusijos sulaikymo strategijoje“ citavome žinomo to meto Rusijos užsienio politikos formuotojo, Rusijos Dūmos nario Konstantin Kosačiov žodžius, kad tokiose šalyse kaip Lietuva ir kitose Centrinės Europos valstybėse Kremlius susiduria su sunkiai įveikiama problema, nes politinis elitas yra per daug provakarietiškai orientuotas. Todėl, anot jo, Kremlius turi išnaudoti savo „minkštąsias galias“ (dabar tai vadiname „hibridinėmis įtakomis“) tam, kad paprastiems Lietuvos ir kitų Centrinės Europos valstybių piliečiams („liaudžiai“) būtų įrodyta, kad jų politinio elito įgyvendinama provakarietiška užsienio politika, kritiška Kremliui, yra klaidinga.

Kaip Kremliui sekasi tai įgyvendinti?

Negali teigti, kad Kremliui pavyko daug pasiekti. Bet bandymai tęsiasi.

Po to, kai su Maskvos palaiminimu Lukašenka pradėjo siųsti į Lietuvą nelegalius migrantus, siekdamas to paties Kosačiovo įvardinto tikslo, kad paprasti Lietuvos piliečiai, išgąsdinti tokių iki šiol nepatirtų dalykų, imtų burbuliuoti prieš valdžios (politinio elito) politiką remti demokratiją Baltarusijoje, labai greitai pamatėme, kaip į tokį nepasitenkinimo chorą iš karto įsijungė V. Radžvilas, V. Tomaševskio kompanija, celofaniniai „Šeimų maršo“ lyderiai, o dabar dar ir – Šarūnas Liekis. Dekanas. Lukašenka gali trinti rankomis – tai, ko siekė, bent iš dalies ir pasiekė. Putinas taip pat gali džiaugtis.

Negali teigti, kad Kremliui pavyko daug pasiekti. Bet bandymai tęsiasi.

Nenagrinėsiu visų Š.Liekio teiginių, nes daugelis iš jų, mano įsitikinimu, yra tiesiog absurdiški.

Tačiau vieną dalyką verta pastebėti – svarbiausias Lietuvos geopolitinis tikslas ir uždavinys yra padėti demokratijai nugalėti pirmiausia – Baltarusijoje. Nes tik demokratinė Baltarusija gali garantuoti rytinės Lietuvos sienos saugumą. Ir abiem pusėms naudingą Lietuvos ir Baltarusijos partnerystę.

Bandymai aiškinti, kad Lukašenkos režimas yra kažkuo naudingas Lietuvai, yra visiškai absurdiški.

Nepaisant visų Š.Liekio pastangų įrodyti, kad Lietuvai Lukašenka yra naudingesnis ir jo skepsio dėl demokratinių Baltarusijos perspektyvų, Baltarusija tikrai sugrįš į demokratinį vystymosi kelią. Tokie yra istorijos dėsningumai Europos kontinente.

Bandymai aiškinti, kad Lukašenkos režimas yra kažkuo naudingas Lietuvai, yra visiškai absurdiški. Lygiai tas pats būtų, jeigu kas nors imtų aiškinti, kad Putino režimas Rusijoje yra naudingas Lietuvai. Demokratinės permainos ateityje laukia ir Rusijos. Ir gal net greičiau, nei mums šiandien atrodo.

Lietuva šiuose pokyčiuose gali ir vaidina svarbų vaidmenį, nepaisant visų Putino ar Lukašenkos grasinimų. Lietuvos vaidmuo yra burti ir prisidėti prie Vakarų koalicijos šių tikslų įgyvendinimui ir dabartinė Užsienio reikalų ministerija tai efektyviai daro.

Tuo galima būtų ir pabaigti su Radžvilo, Liekio ar Tomaševskio kompanijos absurdiškų teiginių analize.

Bet negaliu nutylėti ir dar vieno aspekto: tai, ką pavadinau „ekspertų fiasko“ ir kodėl prisiminiau apie „priešpaskutines vasaras“. To meto „ekspertai“ (paleckiai, venclovos, cvirkos), kaip paaiškėjo vėliau, buvo tiesiog „prisijaukinti“. „Prijaukintas“ ekspertas imasi tarnauti bet kam ir šeimininkus gali keisti labai greitai.

Todėl pabaigai ir noriu pasakyti atvirai. Vadinamieji „nepriklausomi ekspertai“, kurie pernai prieš rinkimus iš Skvernelio Vyriausybės kišenės pasiėmė po 10 000 eurų tariamiems „projektams“ realizuoti, taip pat ir Š.Liekis, turi atsiminti, kad šis ekspertinis „uždarbiavimas“ nėra pamirštas.

Todėl, kai dabar skaitai jų kritinius tekstus dabartinės Vyriausybės ar Vyriausybės užsienio politikos klausimais, kyla pirmas natūralus klausimas – ar ta kritika dabartinei Vyriausybei nėra susijusi su tuo, kad iš šios Vyriausybės nebegali „užsidirbti“ tokiais pat būdais? O antras klausimas – dar svarbesnis: jei tokie ekspertai „uždarbiavo“ iš Skvernelio Vyriausybės „kišenės“, tai iš kokių „kišenių“ jie dar gali uždarbiauti?

Rusijos agresija turi bent vieną naudingą dalyką – kaip ryškalas fotografijų gamybos procese, ji išryškina viską, kas iki tol buvo tik nuspėjama.

Šiandien galiu tik pakartoti žodžius, kuriuos pasakiau 2014 metų kovą, po Kremliaus pradėto karo prieš Ukrainą, kai žinomas Lietuvos verslininkas Kaikaris viešai sukritikavo to meto Lietuvos valstybinę poziciją remti Ukrainą, nes kritika dėl Rusijos kenkė jo verslui Rusijoje. Mano žodžiai spaudos konferencijoje buvo šie:

„Rusijos agresija turi bent vieną naudingą dalyką – kaip ryškalas fotografijų gamybos procese, ji išryškina viską, kas iki tol buvo tik nuspėjama. Kai daugelis dalykų išryškėja, reikia prisiminti garsiąją R. Reigano frazę – nebijokime matyti to, ką matome. Taip ir mes šiandien – neišsigąskime pamatę, kiek daug yra pasiruošusių tarnauti ar jau tarnaujančių Maskvai. Tiesiog susitvarkykime gynybą. Ne tik karinę.“

Gerai, kad dabartinis Lukašenkos ir Putino hibridinis karas prieš Lietuvą išryškina fiasko „ekspertų“ galvose, bent kai kurių „ekspertų“.

Lietuva apsigins. Apsigins nuo Kremliaus ir Lukašenkos hibridinių atakų. Nes tokios atakos pirmiausia žymi ir artina tokių autoritarinių režimų pabaigą. Nes jos tampa dar vienu įtikinamu argumentu Vakarams. Atlaikysime, nes atsakas tiems, kurie nebeslepia norintys pasiduoti diktatorių grasinimams, yra paprastas: Lietuva yra stipri ir nebijanti nei globalių permainų, nei diktatorių kaimynystėje.

„Tik nereikia mūsų gąsdinti“ sakėme Sąjūdžio metais, sakome ir dabar. Tiek Putinui su Lukašenka, tiek ir vietiniams celofanams, proxiams ar net dekanams.

„Priešpaskutinių vasarų“ scenarijaus Lietuvoje nebepavyks pakartoti!

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Įsirenkite šildymą oras–vanduo ir gaukite kompensaciją net iki 70 proc.
Reklama
Kas svarbu įrengiant biurą: keturios interjero dizaino tendencijos
Reklama
Pavasario savaitgaliams ar atostogoms – laikas pajūryje: ne tik pailsėsite, bet ir sustiprinsite sveikatą
Reklama
Norintiems investuoti į NT projektų plėtrą – kaip išsirinkti projektą pagal paskirtį?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius