Sekite 15min Google
Šiandien tokia tezė skamba absurdiškai, tačiau prieš beveik keturis dešimtmečius ji skambėjo kaip politinė aksioma. Bendra euforija apakino, ir kuriam laikui iš akiračio išnyko ekonominės, ekologinės, socialinės komplikacijos. Nepamirškime, kad ir prieš Pirmą pasaulinį karą dešimtmečius vyravo Bella epoque.
Itin pavojinga tai, kad mes, siekdami išlaikyti bent minimalaus stabilumo iliuziją, bandome prisitaikyti prie to, kas pavojingai absurdiška. Kita vertus, ar pasaulyje, kuriame vienas nuošimtis valdo tiek pat gėrybių, kiek visi likusieji, o technikos progresas leidžia tam nuošimčiui ne tik dėl nieko nerizikuoti savo kailiu, bet tik turtėti per bet kokius kataklizmus ir vaikyti nuobodulį pavojingiausiais eksperimentais.
Itin pavojinga tai, kad mes, siekdami išlaikyti bent minimalaus stabilumo iliuziją, bandome prisitaikyti prie to, kas pavojingai absurdiška.
Putinas sukūrė imperiją, kur yra „grietinėlė“, kurios gerovė priklauso tik nuo jo. Kalbu apie tokią gerovę, kuri primena musulmonų Rojaus aprašymą, kur „viskas įskaičiuota“. Taip pat yra labai nuskurdusi ir viltį praradusi visuomenė, kuriai pasiūlyta mirties loterija: iškeiskite vyrą ar sūnų į pinigus ir lengvatas. Šiemet puikiai besimokantys abiturientai Rusijoje negalėjo įstoti į aukštąsias mokyklas dėl kvotų „specialios operacijos“ dalyvių artimiesiems. Nereikėtų stebėtis, kad labai greitai žudikas tapo prestižine Rusijos profesija. Nori turėti šansą Rusijoje? Turi būti Putino prielankumą turinčiu oligarchu arba žudiku.
Daug kalbama apie propagandos, plūstančios per televiziją, įtaką. Tačiau turėjome progos įsitikinti, kad, kai į informacinę erdvę įpumpuojami didžiuliai pinigai, ji tampa ne deguonimi, bet zarino dujomis demokratijai. Ar tai būtų Rusija, ar JAV.
Skelbiant istorijos pabaigą mintis, kad Rusija gali žūtbūtinėje kruvinoje kovoje susigrumti su Ukraina, skambėjo kaip absurdas. Tačiau ne mažiau absurdiškai būtų atrodžiusios prognozės, kad JAV koketuos su Šiaurės Korėja ir keiks bei grūmos Kanadai. Kad Putino oligarchas apmokės JAV prezidento sūnaus vestuves. Kad antrą kartą išrinktas JAV valstybės vadovas bus palankesnis Rusijai, Baltarusijai nei Europos Sąjungai ir pardavinės galimybę sužinoti savo įrašų turinį anksčiau nei jie tampa prieinami kitiems.
Tikrai negalėjau net įsivaizduoti, kad ateis diena, kai ryte girdėsiu pranešimą, kad rusų raketos tikslingai žudo traukiniais ar autobusais važiuojančius taikius gyventojus Ukrainoje ir žiniose tai skamba veikiau kaip įprasta statistika, o ne skandalas. Galingasis JAV prezidentas po tokių pranešimų atkakliai kartoja, kad yra įsitikinęs: Putinas nori taikos.
Dar turėtume pažvelgti į Artimuosius Rytus, kur esą už taiką ir saugumą kovojama, kol neliks akmens ant akmens. Nuoskaudos, neteisybės jausmas tik auga. Nuogąstaujama dėl kylančių degalų kainų, tačiau gerokai kraupiau visiška gyvybės kainos infliacija.
Nuogąstaujama dėl kylančių degalų kainų, tačiau gerokai kraupiau visiška gyvybės kainos infliacija.
Baisu net pagalvoti, kokią įtaką visi karai ir beprotystės daro pasaulio gamtai. Būtų naivu galvoti, kad klimato kaita ir sutrūkinėjusios maisto tiekimo grandinės netaps vis didesne paskata masinei emigracijai, kuri, be kita ko, didins nestabilumą, baimes ir radikalizmą.
Grįžtant į Lietuvos kiemą. Priešų pasiųsti dronai su sprogmenimis jau nėra skandalas, bet tik „didelis nepatogumas.“ Netikiu, kad tol, kol nepajėgsime sugrąžinti saugumo ir jaukumo jausmą, galime tikėtis gimstamumo bumo. Suprantu, kad tokioje situacijoje populiarėja ksenofobija, kitoniškumo baimė, Tačiau istorija daug kartų mokė, kad radikalizmas ir ksenofobija yra ligos simptomai ir tikrai ne vaistai.
Vis kartoju: sunkūs laikai grūdina ir stiprina. Kaip rašė Viktoras Franklis, jaustis nenormaliai nenormaliame pasaulyje – normalu. Nedera priprasti prie tų kraupių beprotybių, kurios vyksta. Taip pat labai svarbu – individualios prasmės strategijos. Jei negaliu šią akimirką pakeisti pasaulio, galiu kažką keisti savo gyvenime ar aplinkoje. Visokeriopos pagarbos verti tie, kurie stoja į Šaulių sąjungą ir dalyvauja sunkiose pratybose, kurie savanoriauja ir padeda tiems, kas sunkiai tvarkosi su kasdieniais iššūkiais. Kai pasaulis tampa beprotnamiu, labai svarbu kurti „padorumo (normalumo) saleles“. Svarbu, kad tai taptų kasdiene praktika, o ne vien skambiomis teorinėmis deklaracijomis.
Istorija nesibaigė ir tai reiškia, kad esame jos dalyviai ir kažką galime šrašyti joje savo apsisprendimais ir žygdarbiais.