Vilniečiams lieka šiukšlės ir didesnės sąskaitos.
Ne perkeltine prasme.
Sugriauta daugiau kaip dešimtmetį kurta ir Europos Sąjungos finansuota atliekų tvarkymo sistema – pirminis rūšiavimas namuose, atliekų surinkimas ir pristatymas į mechaninio biologinio apdorojimo (MBA) gamyklą, antrinis rūšiavimas, degiosios frakcijos pavertimas kuru ir jos deginimas šalia pastatytoje Vilniaus kogeneracinėje jėgainėje (VKJ), gaminant elektrą ir atpiginant šildymą vilniečiams. Tik tai, kas likdavo po rūšiavimo ir deginimo, turėjo keliauti į regioninį Kazokiškių sąvartyną.
Šalia šių problemų, per šį laikotarpį Vilniaus miestą papuošė ir statybinių atliekų sąvartynai Salininkuose ir Liepkalnyje, kurių savininkai bankrutavo ir nebeliko kam jų sutvarkyti. Meras ir Aplinkos ministerija į mano laiškus atsako, kad tai – ne jų atsakomybė.
Ir kas blogiausia – už šio „cirko“ paliktą atliekų tvarkymo betvarkę vėl mokės vilniečiai.
Europos Sąjungos lėšomis Vilniaus mechaninio biologinio atliekų apdorojimo gamykla (MBA) buvo pastatyta ir pradėjo veikti 2016 m. viduryje. Jos statybai skirta apie 100 mln. eurų.
Šalia turėjo atsirasti Vilniaus kogeneracinė jėgainė (VKJ), kuri iš po rūšiavimo likusių atliekų gamintų šilumą ir elektrą. Projektas turėjo kainuoti apie 240 mln. eurų.
Visa sistema buvo kuriama kaip viena grandinė. Ne tam, kad kažkas maksimaliai uždirbtų. Tam, kad vilniečiai ir regiono gyventojai mažiau mokėtų už atliekų tvarkymą. Tam, kad mažiau mokėtų už šildymą. Tai buvo viešojo intereso projektas.
Deja, būtent čia viskas ir pradėjo griūti. VKJ statyba pabrango maždaug iki 350 mln. eurų.
Atliekų deginimo linija pradėjo veikti daugiau kaip trejais metais vėliau, negu buvo planuota.
Per tą laiką tūkstančiai tonų buitinių atliekų buvo vežamos į Kazokiškių sąvartyną, kuris nėra begalinis.
Elektrėnų savivaldybės meras ir gyventojai pagrįstai piktinasi, kad sąvartyne šiukšlių kalnai auga, o kartu didėja ir visos problemos. Buvo žadėta kitaip – po rūšiavimo ir deginimo regioninį sąvartyną turėjo pasiekti tik minimalūs atliekų kiekiai.
Dabar Elektrėnai grasina nutraukti sąvartyno eksploataciją. O kur tada vilniečiams dėti savo šiukšles? Kuri regiono savivaldybė sutiks įsileisti naują sąvartyną?
Ir niekas šiandien neatsako į labai paprastą klausimą – kiek „Ignitis“ ir VKJ vėlavimas kainavo vilniečiams?
Meras buvo raginamas ir turėjo reikalauti, kad „Ignitis“ ir VKJ atlygintų nuostolius, kuriuos patyrė visas regionas – dėl greičiau pildyto Kazokiškių sąvartyno, jau nekalbant apie didesnes šilumos kainas, kol jėgainė neveikė. Šiandien VKJ turi finansuoti naujo ir modernesnio rūšiavimo fabriko statybą. To turėtų reikalauti meras, ne ,,cirkininkas’’.
Po to sekė kita klaida.
Kai „Ignitis“, siekdamas pelno, nusprendė parduoti 49 procentus Vilniaus kogeneracinės jėgainės akcijų Šveicarijos fondui, siūliau labai aiškų sprendimą – šį akcijų paketą turėjo perimti Vilniaus miestas.
Kodėl? Todėl, kad MBA gamykla ir VKJ nėra du atskiri verslai. Tai viena technologinė sistema.
Jeigu viena grandis priklauso vieniems, o kita – kitiems, natūralu, kad kiekvienas pradeda ginti savo interesą.
O kas gina vilniečių interesą? Niekas. 49 procentai VKJ akcijų buvo parduoti privačiam investuotojui. Vilniaus miestui liko viena simbolinė akcija. Viena. Ne kontrolė. Ne įtaka. Ne galimybė priimti sprendimus. Viena akcija.
Ir dabar stebimės, kad sistema pradeda gyventi pagal pelno logiką, nors abu projektai realiai buvo finansuojami Europos Sąjungos paramos ir gyventojų lėšomis.
„Ignitis“ ir jo akcininkai pasiima pelną už akcijų pardavimą, nors naujas investuotojas nieko naujo nesukuria, jis tik lauks savo investicijų grąžos su garantuotu pelningumu.
Pelningumą garantuos vilniečių apmokamos sąskaitos, todėl nenormalu yra tai, kad miesto valdžia atsisakė galimybės ginti viešąjį interesą.
Šiandien visa atliekų tvarkymo sistema braška.
Po MBA gaisro prieš metus meras viešai pasakė – krizė suvaldyta. Buvo atvežti laikini įrenginiai, toliau rūšiuotos atliekos, tas pats „Energesman“ pavasarį laimėjo VAATC konkursą naujai rūšiavimo linijai statyti, buvo pasirašytos sutartys ir atrodė, kad situacija tikrai suvaldyta.
Gal tuo metu meras buvo teisus. Tačiau šiandien jau kita realybė. Meras po metų ekstremalios situacijos sako, kad viskas blogai. Prasidėjo konfliktai tarp naujos VAATC vadovybės ir operatoriaus. Taip bandoma nukreipti dėmesį nuo regiono merų grasinimų uždaryti Kazokiškių sąvartyną.
Vietoje sprendimų – teismai. Vietoje naujos rūšiavimo linijos – ginčai.
Dėl šių ginčų visa sistema gali pabrangti, o papildoma našta gyventojams, operatoriaus vertinimu, gali siekti 14–15 mln. eurų per metus.
Šiandien Vilniaus MBA mišrias komunalines atliekas tvarko maždaug už 53 eurus už toną. Palyginimui, pagal operatoriaus pateikiamus duomenis, Kauno MBA ši paslauga kainuoja apie 106 eurus už toną, Klaipėdoje – apie 104 eurus už toną, o rinkoje minimi naujų tiekėjų pasiūlymai siekia apie 120 eurų už toną.
Meras ir VAATC giriasi, kad kitos privačios bendrovės perims rūšiavimą iš dabartinio operatoriaus. Gerai. Tačiau pasakykite vilniečiams – už kokią kainą?
Ir kas ją apmokės? Ir visa tai vyksta tuo metu, kai vilniečiai už atliekų tvarkymą moka vis daugiau. Nuo 2018 metų vietinė rinkliava už komunalinių atliekų tvarkymą Vilniuje padidėjo maždaug 80 procentų.
Mero karšta retorika ir politiniai pareiškimai jau šiandien ruošia vilniečius naujam atliekų tvarkymo brangimui.
Beliks apkaltinti visus aplinkui ir pasakyti: „Deja, tenka didinti jūsų atliekų tvarkymo sąskaitas.“
Kai viešasis interesas lieka be šeimininko, jo vietą užima interesai tų, kurie turi daugiau galios.
Vilnius šiandien neturi šiukšlių krizės. Vilnius šiandien turi valdymo krizę.
Už valdymą neatsako nei MBA gamykla, nei VKJ. Neatsako ir Kazokiškių sąvartynas. Už valdymą visada atsako miesto valdžia.
Vilnius prieš metus buvo paskelbtas Europos žaliąja sostine.
Buvo daug renginių ir daug gražių lankstinukų, kurie vyko ekstremalios situacijos sąlygomis, kai buvo griaunama atliekų tvarkymo sistema.
Štai toks ir yra šios kadencijos palikimas. Cirkas išvažiuoja. Laukite sąskaitų už ,,cirką’’.
