Sekite 15min Google
Iš pirmo žvilgsnio tai trys atskiri projektai. Tačiau iš tiesų juos sieja vienas klausimas: ar valstybė ir Vilniaus miesto savivaldybė geba planuoti sostinę kaip visumą?
Pernelyg dažnai strateginiai sprendimai priimami atskirai, vadovaujantis konkrečios institucijos, politinės kadencijos ar atskiro projekto interesais. Taip atsiranda situacijų, kai vienoje vietoje planuojama nauja infrastruktūra, o kitoje lieka nenaudojamas vertingas istorinis pastatas.
Vilniui reikia bendros valstybės ir miesto vizijos, kuri leistų projektams ne konkuruoti tarpusavyje, o papildyti vienam kitą.
Sporto ir koncertų rūmai – istorinis pastatas, kuriam reikia tinkamos paskirties
Vilniaus sporto ir koncertų rūmai yra išskirtinis Lietuvos modernistinės architektūros objektas, saugomas valstybės.
Tačiau jo vertė neapsiriboja architektūra.
1988 metais čia vyko Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas. 1991 metų sausį čia buvo atsisveikinama su žuvusiais Lietuvos laisvės gynėjais. Būtent čia buvo pagerbtos ir Medininkų tragedijos aukos.
Tai vienas svarbiausių mūsų naujausios istorijos pastatų.
Sporto ir koncertų rūmus būtina išsaugoti. Tačiau tikrasis išsaugojimas reiškia ne vien restauruotas sienas, bet ir gyvą, prasmingą pastato naudojimą.
Dar 2014 metais pasiūliau šiuos rūmus pritaikyti kongresų ir konferencijų centrui. Sumanymas buvo pagrįstas susitarimu su Vyriausybe, parengtas projektas, gauti reikalingi leidimai.
Tačiau projektas įstrigo. Viena svarbiausių priežasčių – istorinių Šnipiškių žydų kapinių klausimas. Kongresų centrui numatyto priestato statyba rytinėje pastato pusėje peržengia esamo pastato ribas ir patenka į istorinę žydų kapinių teritoriją. Tačiau istorinė kapinių teritorija nebūtinai sutampa su konkrečiomis palaidojimų vietomis – tam nustatyti būtini atskiri tyrimai.
Atlikti istoriniai, geofiziniai ir archeologiniai tyrimai patvirtina, kad šioje vietoje būtina ypatinga pagarba žydų kapinių paveldui. Todėl bet kokie nauji statybos darbai kelia sudėtingų paveldosauginių ir religinių klausimų.
Ypač tada, kai į šiuos klausimus įsikiša politikai, o ne specialistai, ir padaroma klaidų. Pavyzdžiui, dabartinė dekoratyvinė Šnipiškių kapinių tvora žymi vieno istorinio laikotarpio kapinių ribą, bet ne konkrečią palaidojimų teritoriją. O tai didelis skirtumas diskusijoje su žydų ortodoksų bendruomenėmis.
Tačiau ar yra politinė lyderystė ir valia šiuos klausimus spręsti? Juk praėjo daugiau nei dešimtmetis.
Kongresų centras prie Seimo – logiškas urbanistinis sprendimas
Teritorija prie Seimo yra viena svarbiausių neišnaudotų viešųjų sostinės centro erdvių.
Ilgą laiką ji neturėjo aiškios, jos reikšmę atitinkančios paskirties. Kongresų centro statyba čia svarstyta dar 2007 metais, tačiau tuo metu sklypas priklausė Seimui, kuris elgėsi tarsi šuo ant šieno.
Neseniai sklypas buvo perduotas Vilniaus savivaldybei. Ši, tarsi bėgdama nuo Sporto rūmų problemų ir atsakomybės, paskelbė kongresų ir konferencijų centro architektūrinį konkursą, išrinko nugalėtoją ir ėmėsi projektavimo darbų organizavimo.
Teritorijai prie Seimo taip pat būtina viešoji paskirtis. Todėl kongresų ir konferencijų centras šioje vietoje yra tinkamas sprendimas.
Jis galėtų veikti kartu su Seimo rūmais ir kitomis valstybės institucijomis, aptarnauti tarptautinius renginius, konferencijas, verslo ir mokslo susitikimus.
Naujas pastatas leistų iš karto sukurti šiuolaikinius poreikius atitinkančią dvejopos paskirties infrastruktūrą ir požeminę automobilių stovėjimo aikštelę. Tinkamai suplanuotos viešosios erdvės sustiprintų šios miesto dalies ryšį su Neries pakrante.
Tačiau čia kyla esminis klausimas.
Jeigu kongresų centrą statome prie Seimo, kokią paskirtį suteikiame istoriniams Sporto ir koncertų rūmams?
Būtent į šį klausimą Vyriausybė ir Vilniaus savivaldybė turėtų atsakyti kartu.
Grąžinkime Sporto ir koncertų rūmams jų istorinę paskirtį
Siūlau apsvarstyti paprastą, tačiau strategiškai reikšmingą alternatyvą – sugrąžinti istoriniams rūmams jų pirminę sporto ir kultūros funkciją.
Per šį laiką išaugo sostinės krepšinio sirgalių gretos. Pagaliau per „Ryto“ ir „Žalgirio“ rungtynes Vilniuje daugiau plojama savo miesto komandai, o ne Kauno „Žalgiriui“. Šių dviejų klubų sportinė konkurencija taip pat kuria pagrindą Lietuvos rinktinės pergalėms pasaulio arenose.
Po kokybiškos rekonstrukcijos čia galėtų atsirasti maždaug 5 000 vietų krepšinio arena, kuri taptų nuolatiniais Vilniaus „Ryto“ namais.
Tai būtų simbolinis sugrįžimas prie legendinės Vilniaus „Statybos“ istorijos.
Istorinis pastatas pačioje Vilniaus širdyje, priešais Gedimino kalną, turėtų tai, ko negali pasiūlyti naujai pastatyta universali arena – išskirtinę architektūrą, atpažįstamumą ir miesto istorinę atmintį.
Neabejoju, kad „Ryto“ sirgaliai yra savo miesto ir valstybės patriotai.
Kartu Sporto ir koncertų rūmuose įkurtume Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo ir kovų už laisvę muziejų. Tai būtų natūralus būdas įprasminti pastato vaidmenį Sąjūdžio istorijoje ir prisiminti Lietuvą žadinusį Roko maršą.
Įsivaizduokime, kad tūkstančiai jaunų „Ryto“ sirgalių, ateidami į rungtynes, kartu susipažįsta su Lietuvos valstybės atkūrimo istorija. Sportas, kultūra ir istorinė atmintis galėtų gyvuoti vienoje vietoje.
Dar vienas svarbus privalumas – atsisakius naujų priestatų, nebeliktų ginčų dėl statybų plėtros kapinių teritorijoje, nes numatyta funkcija tilptų esamo pastato ribose. Žinoma, pats istorinių kapinių paveldo klausimas ir toliau reikalautų pagarbaus sprendimo.
O ar „Rytui“ užtektų 5 000 vietų? Diskutuodamas apie šią idėją jau sulaukiau pastabų, kad tokia arena „Rytui“ būtų per maža. Galbūt kai kurioms rungtynėms – taip. Tačiau Vilniuje jau yra beveik 12 000 žiūrovų talpinanti didžioji arena, buvusi „Siemens“. Kodėl negalėtume turėti racionalaus dviejų arenų naudojimo modelio?
Dauguma „Ryto“ namų rungtynių vyktų istoriniuose Sporto ir koncertų rūmuose, o didžiausią žiūrovų susidomėjimą keliančios varžybos – didžiojoje Vilniaus arenoje. Tokių rungtynių, į kurias susirenka apie 12 000 žiūrovų, per sezoną nėra daug.
Vilniaus savivaldybė galėtų padėti užtikrinti ilgalaikį susitarimą dėl didžiosios arenos naudojimo svarbiausioms rungtynėms. Tai leistų klubui turėti nuolatinius, išskirtinius namus ir kartu neprarasti galimybės organizuoti didžiausius renginius.
O gal Sporto ir koncertų rūmuose reikėtų žydų paveldo muziejaus?
Diskusijose dėl Sporto ir koncertų rūmų ateities buvo kitų pasiūlymų – pavyzdžiui, čia įkurti žydų kapinių ar žydų paveldo muziejų.
Gerai žinau Varšuvos Lenkijos žydų istorijos muziejaus „POLIN“ projektą. Jis nuo pat pradžių buvo kuriamas kaip regioninės reikšmės muziejus, apimantis ir Lietuvos žydų gyvenimo istoriją. Net šis muziejus savo plotu yra mažesnis už Vilniaus sporto ir koncertų rūmus. Jo įgyvendinimas kainavo šimtus milijonų eurų, kuriuos skyrė Lenkijos vyriausybė.
Per šį laiką Lietuvoje pastatytas puikus, pasaulinio lygio Šeduvos štetlo muziejus, o Vilniuje veikia Tolerancijos centras ir Samuelio Bako muziejus. O kapinėse muziejai nestatomi.
Politikai dažnai, neradę geresnės paskirties istoriniams pastatams, iš karto siūlo juose steigti muziejus, visiškai negalvodami apie lankomumą ir dideles išlaikymo sąnaudas.
Šiuolaikiniai muziejai – tai visų pirma kompleksinis architektūros, turinio ir ilgalaikio finansavimo sprendimas.
Šeškinės daugiafunkcis kompleksas – nepamirškime vaikų sporto
Trečioji šios strateginės dėlionės dalis – Šeškinės daugiafunkcis kompleksas.
Pradinėje jo koncepcijoje buvo numatytas ne tik Nacionalinis stadionas, bet ir modernus daugiafunkcis sporto centras, skirtas Vilniaus sporto mokykloms.
Jame turėjo būti sudarytos sąlygos krepšiniui, rankiniui ir kitoms sporto šakoms. Viename iš projektinių variantų buvo numatytos šešios krepšinio treniruočių aikštelės.
Tačiau išaugo Vilniaus „Ryto“ poreikiai. Miesto valdžia pritarė naujos, maždaug 7 000 vietų arenos idėjai, keisdama anksčiau numatyto sporto centro koncepciją.
Sprendimai jau priimti, komplekso statybos vyksta, tačiau dar nevėlu rasti geriausius sprendimus.
Statydami dar vieną didelę areną, prarandame galimybę sukurti taip reikalingą kasdienę sporto infrastruktūrą Vilniaus vaikams ir jaunimui.
Jeigu „Ryto“ namais galėtų tapti istoriniai Sporto ir koncertų rūmai, atsirastų pagrindas iš naujo įvertinti Šeškinės sporto centro funkciją.
Profesionaliam krepšiniui reikia arenos. Tačiau būsimiesiems sportininkams pirmiausia reikia salių, kuriose jie galėtų treniruotis kiekvieną dieną.
Sostinė privalo rūpintis abiem poreikiais, ypač kai visa tai statoma už viešąsias lėšas.
Miesto valdžia turi vertinti visą sporto infrastruktūrą, nepriklausomai nuo objektų nuosavybės formos: esamą didžiąją Vilniaus areną (buvusią „Siemens“, apie 12 000 vietų), dabartinius „Ryto“ namus – „Jeep“ areną (apie 2 000 vietų), būsimą naują „Ryto“ areną (apie 7 000 vietų), taip pat istorinius Sporto ir koncertų rūmus (galimą apie 5 000 vietų areną). Tai jau ilgalaikio miesto poreikių ir išlaidų planavimo klausimas.
Vienas strateginis susitarimas – kelios išspręstos problemos
Siūlomas modelis leistų suderinti kelis svarbius sostinės tikslus:
- Sporto ir koncertų rūmai būtų išsaugoti ir sugrąžinti aktyviam miesto gyvenimui.
- Vilniaus „Rytas“ turėtų istorinius namus sostinės centre, o didžiausioms rungtynėms galėtų naudoti didžiąją areną.
- Lietuvos laisvės istorija būtų įprasminta muziejuje, veikiančiame autentiškoje istorinių įvykių vietoje.
- Šnipiškių žydų kapinių teritorija būtų tinkamai įamžinta, siekiant išspręsti paveldosauginius konfliktus.
- Kongresų ir konferencijų centras atsirastų prie Seimo, tam urbanistiškai tinkamoje vietoje.
- Šeškinės daugiafunkcis kompleksas galėtų geriau atliepti Vilniaus sporto mokyklų ir jaunimo poreikius strategiškai patogioje vietoje.
Sostinės ateitis neturi priklausyti nuo politinių kadencijų
Jau girdžiu klausimą: o iš kur pinigai? Atsakymas prasideda ne nuo finansavimo šaltinių, o nuo teisingai nustatytų prioritetų.
Valstybė ir Vilniaus miestas jau investuoja dideles lėšas į naujus objektus. Todėl būtina įvertinti, ar koordinuodami šias investicijas negalėtume pasiekti didesnės naudos už tuos pačius viešuosius išteklius.
Istorinis paveldas visada kainuoja, bet tai teisinga investicija.
Sporto ir koncertų rūmų atgaivinimą galėtų bendrai finansuoti valstybė ir savivaldybė, aiškiai pasidalydamos atsakomybę už kultūros paveldą, istorinę atmintį ir sporto infrastruktūrą.
Vyriausybė ir Vilniaus miesto valdžia turi matyti sostinę kaip visumą, o ne kaip atskirų interesų ar politinės konkurencijos lauką.
Ir svarbiausia – tam reikalinga derama politinė lyderystė.
