Šių metų vasario 28 dieną sueis 40 metų, kai Olofas Palme buvo nužudytas pačiame Stokholmo centre. Jį, su žmona išėjusį iš kino teatro po naujojo Ingmaro Bergmano filmo peržiūros, pasitiko žudiko kulkos. Žmona įžiūrėjo nusikaltėlio veidą. Tačiau žudikas spėjo pasislėpti. Olofo Palme žuvimo vieta Stokholme yra pažymėta, viena iš centrinių gatvių pavadinta jo vardu.
O.Palme Švedijos ministru pirmininku tapo 1969 metais. Ir su 1976 – 1982 metų pertrauka išbuvo juo iki tragiškos 1986-ųjų vasario paskutinės dienos.
Užsienio politikoje Švedija O.Palme vadovavimo laikais buvo neutralumu ir tarpininkavimu garsėjanti šalis: tiek Vakarų – Rytų, tiek ir Šiaurės – Pietų ašyse. O.Palme pasisakė tiek prieš SSSR agresiją Čekoslovakijoje 1968 metais, tiek ir prieš JAV karą Vietname. Drąsiai galima teigti, kad O.Palme buvo vienas iš tų politikų, kurie išgelbėjo pasaulį nuo branduolinio karo ir kuriems mes visi, dabar gyvi esantys, turėtume dėkoti.
Kaip tik jo pirmininkavimo metai buvo sunkiausi pasaulio taikai, nes tada Varšuvos pakto ir NATO bloko šalių nesutarimai pasiekė apogėjų. Sovietų Sąjunga eile ginkluotės rūšių ėmė lenkti Ameriką ir nepaprastai įkaitino tarptautinius santykius. Tada Švedijai, kaip tarpininkei tarp šių valstybių, teko ypatingas vaidmuo. O.Palme įkūrė Nepriklausomą nusiginklavimo ir saugumo komisiją, kurią apžvalgininkai praminė tiesiog „Palmės komisija“.
Vidaus politikoje O.Palme, kaip ir derėjo valdančiosios socialdemokratų partijos pirmininkui, vykdė nuoseklaus reformistinio „demokratinio funkcinio socializmo“ ir išplėstos socialinės apsaugos politiką. Tuo laikotarpiu įtikinamai atrodė O.Palmės argumentai dėl „institucinio“ tipo gerovės valstybės, kokia buvo Švedija, pranašumo prieš „likutinio – marginalinio“ tipo valstybę, kaip, pavyzdžiui, JAV, kurioje formavosi didesnė socialinė nelygybė ir įvairios marginalinės grupės.
Palmės žodžiais, ir Švedijoje konservatoriai bei liberalai diskreditavo pačią „visuotinės gerovės valstybės“ idėją, nes, siekdami vien tik ekonominio efektyvumo, jie „nuasmenino“ visuomenę ir paliko veikti tik „nuogas ekonomines jėgas“. Dėl to kaupėsi daug socialinių bei moralinių-psichologinių bėdų, pavyzdžiui, plito nedarbas. Tačiau O.Palmės valdymo metais nedarbas Švedijoje niekada neviršijo 2 proc. ribos. O.Palme rėmė „socialines programas visiems“, „socialinę politiką, skirtą visiems“. Jos esmę sudarė tai, kad: 1) visi, galintys dirbti, dirba, 2) visi dirbantys moka nemažus mokesčius – taip dosniai finansuojamos socialinės programos, 3) visi turi naudos iš socialinių programų, nes jos yra visuotinės, universalios.
Taip, vėliau švedų žurnalistai rado ir šiek tiek O.Palmę kompromituojančių dalykų, bet greičiau tai atsitiko dėl to, kad demokratiška švedų visuomenė nemėgo autoritetų su „aureolėmis“. Švedijos ir pasaulio akyse Olofas Palme išlieka kaip didelis paprastas žmogus, kuris važinėjo mažalitražiu automobiliu ir vaikščiojo be apsaugos. Jis tarnavo kitiems, o jo užsienio bei vidaus politika gali būti pavyzdys, kaip realiais darbais palengvinti eilinių žmonių dalią. Socialiniu požiūriu O.Palme laikais Švedija tapo pačia saugiausia šalimi pasaulyje.
