Priklausomybė nuo ne NATO šalies
Brazilija – tai ne Vokietija ar JAV. Tai valstybė už tūkstančių kilometrų, neturinti nei įsipareigojimų NATO, nei glaudžių politinių ryšių su Lietuva. Ar galime būti tikri, kad krizės metu – karo ar tarptautinių sankcijų akivaizdoje – atsarginės dalys, techninis aptarnavimas ir mokymai atkeliaus laiku? Juk net ir taikos metais tiekimo grandinės iš Brazilijos iki Lietuvos gali trukti mėnesius.
Skelbiama, kad lėktuvai kainuoja pigiau nei kai kurie vakarietiški analogai, tačiau patirtis rodo, jog tikroji kaina paaiškėja vėliau. Atsarginės dalys, pilotų ir mechanikų apmokymai, specialios remonto bazės – visa tai reiškia papildomas dešimtis milijonų eurų. Ar Lietuva, kurios karinis biudžetas ir taip įtemptas, tiek daug visokių reikalingų pirkimų, tikrai gerai suskaičiavo sąmatą?
Keista, kad Lietuva renkasi ne NATO gamintoją, o Braziliją. JAV turi „C-130 Hercules“, italai „C-27J Spartan“, vokiečiai su partneriais – „Airbus A400M“. Visi šie orlaiviai yra naudojami NATO šalių kariuomenėse, todėl atsarginių dalių, žinių ir patirties būtų kur kas daugiau. Perkant iš karinių sąjungininkų mes ne tik stiprintume karinį bendradarbiavimą, bet ir parodytume solidarumą. Dabar gi siunčiame milijonus į Braziliją, kuri su NATO neturi nieko bendra.
Kodėl apeiname sąjungininkus?
Kiekvienas karinis pirkimas yra ne tik technikos klausimas, bet ir politinis signalas. Perkant amerikietišką ar europietišką įrangą, stipriname ryšius su tais, kurie mus gins, jei kils grėsmė. O pirkdami iš Brazilijos siunčiame signalą, kad esame linkę eksperimentuoti. Bet ar galima eksperimentuoti, kai kalbame apie valstybės saugumą?
Jei Lietuva pasirinks „Embraer“, tapsime viena iš nedaugelio NATO šalių, turinčių tokią įrangą. Tai reiškia, kad mūsų kariams teks mokytis unikalių, tik mums reikalingų procedūrų, o prireikus – kitų sąjungininkų pagalba bus ribota. Tokiu atveju Lietuva iš tiesų rizikuoja tapti „aviaciniu bandymų triušiu“, už savo pinigus tikrinančiu, ar brazilų technika tinkama Šiaurės Europos klimatui ir saugumo realijoms.
Pati Brazilija, nors ir turi ilgą portugališką praeitį, nėra labai artima Vakarų draugė. Karo Ukrainoje kontekste ji neprisidėjo prie Vakarų sankcijų Rusijai. Priešingai – prekyba tarp Brazilijos ir Rusijos augo. Didelė dalis rusiškų trąšų, būtinų Brazilijos žemės ūkiui, yra įvežama be apribojimų. Prezidentas Lula da Silva ne kartą yra teigęs, kad „atsakomybę už karą turi prisiimti abi pusės“.
Brazilija, atseit, siekia išlaikyti „trečią kelią“, tačiau praktikoje tai reiškia – neišskiria Rusijos kaip agresorės. Dar būtina paminėti, kad Brazilija yra viena iš BRICS steigėjų. Šio bloko tikslas – kurti alternatyvą Vakarų politinei ir ekonominei įtakai. BRICS šalys Rusija bei Kinija per šią platformą siekia silpninti JAV ir ES dominavimą.
JAV Prezidentas Donaldas Trumpas jau ne kartą žėrė priekaištų Brazilijai. Jai pritaikyti vieni didžiausių pasaulyje 50 proc. muitai importui į JAV. Galima numanyti, kad artimiausiais metais santykiai tarp mūsų svarbiausios sąjungininkės JAV ir Pietų Amerikos šalies bus šalti. O kokį signalą šioje situacijoje siunčia Lietuva?
Istorijos pamokos
Lietuva jau yra nudegusi ne kartą – prisiminkime Krašto apsaugos ministerijos istorijas su brangiais, bet vėliau išaiškėjusiais skandalingais pirkimais, arba kai kariuomenei Gynybos resursų agentūra nupirko šarvuočius, kuriems vėliau trūko atsarginių dalių. Ar mes tikrai pasiruošę dar kartą kartoti tas pačias klaidas, tik šįsyk – aviacijos srityje? Ar tikrai įsigijimo konkurse pasiūlytas pigiausias variantas yra geriausias?
„Embraer“ pasirinkimas atrodo logiškai pristatymuose ir reklaminėse brošiūrose, tačiau tikrasis klausimas – ar tai yra strateginis, ilgametis sprendimas, ar tiesiog patrauklus, bet rizikingas pirkinys? O gal tai kurio nors politiko-verslininko turinčio nekilnojamojo turto ir verslo ryšių Brazilijoje, įtaka? Ar norime būti NATO branduolyje, su sąjungininkų įranga ir vieninga gynybos sistema, ar egzotiška periferija, kurią vieną dieną gali palikti be atsarginių dalių? Lietuva turi rimtai pagalvoti, ar verta eksperimentuoti su nacionaliniu saugumu tokioje sudėtingoje geopolitinėje situacijoje. Tokie sprendimai daromi ne ketveriems metams, vienos politinės kadencijos laikotarpiui, o keliems dešimtmečiams į priekį.
