Priesaikos tradicija siekia antiką
Senovės Graikijoje gydytojai duodavo Hipokrato priesaiką, įsipareigodami tarnauti ligoniams ir nekenkti. Viduramžiais valdovams ištikimybę prisiekdavo riteriai, miestų pareigūnai, dvasininkai. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje priesaikos buvo svarbi valstybės ir teisės sistemos dalis – jas duodavo valdovai, pareigūnai, kariuomenės vadai. Priesaika buvo suvokiama kaip garbės ir atsakomybės ženklas.
Šiuolaikinėje demokratinėje valstybėje priesaika išliko svarbi, nors jos forma pasikeitė. Ji nebeturi religinio ar luominio pobūdžio, tačiau tebėra viešas įsipareigojimas laikytis tam tikrų principų ir vykdyti pareigas. Priesaiką duoda prezidentai, parlamentarai, teisėjai, valstybės tarnautojai, kariai ir kai kurių kitų profesijų atstovai.
Ypatingą vietą priesaika užima kariuomenėje. Karys prisiekia ginti valstybę, jos nepriklausomybę ir konstitucinę santvarką net rizikuodamas savo gyvybe. Todėl karinė priesaika nėra vien simbolinis ritualas. Kariui valstybės interesas tampa aukščiau asmeninio patogumo ar naudos. Kariuomenės veikla grindžiama pasitikėjimu ir drausme, todėl priesaikos reikšmė čia itin didelė.
Ištrauka iš kario priesaikos: ,,Aš ... be išlygų prisiekiu:
ištikimai tarnauti Lietuvos Respublikai,
negailėdamas jėgų ir gyvybės ginti Lietuvos valstybę, jos laisvę ir nepriklausomybę,
sąžiningai vykdyti Lietuvos Respublikos Konstituciją, įstatymus ir savo vadų įsakymus,
saugoti visas man patikėtas paslaptis;....
Kario priesaikos sulaužymas taikos ar karo metu užtraukia atleidimą iš tarnybos be teisės į kario garantijas ar pensiją.
Svarbus yra ir medikų profesinis pasižadėjimas. Nors šiuolaikiniai gydytojai ne visur duoda klasikinę Hipokrato priesaiką, medicinos etikos principai išlieka panašūs: gerbti žmogaus gyvybę, padėti ligoniui, saugoti profesines paslaptis ir veikti paciento interesais. Visuomenės pasitikėjimas gydytoju didžiąja dalimi remiasi įsitikinimu, kad medikas laikysis šių principų net sudėtingomis aplinkybėmis. Iki šiol dar vis pasitaiko atvejų, kai medikai sulaužo tapusią labiau simboline Hipokrato priesaiką.
Politiko priesaika yra ištikimybė viešajam interesui
Politikų ir valstybės tarnautojų priesaika turi kitokį pobūdį. Ji nėra susijusi su profesine kvalifikacija ar gyvybės rizika, tačiau siejama su ištikimybe Konstitucijai ir valstybei. Duodamas priesaiką Seimo narys, Prezidentas ar teisėjas įsipareigoja veikti ne savo asmeninių interesų, o visuomenės ir valstybės labui. Demokratinė sistema remiasi piliečių pasitikėjimu, todėl priesaika tampa moraliniu ir teisiniu pagrindu šiam pasitikėjimui.
Politiko priesaika: „Aš, (vardas, pavardė),
prisiekiu būti ištikimas (-a) Lietuvos Respublikai; prisiekiu gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus, saugoti jos žemių vientisumą;
prisiekiu visomis išgalėmis stiprinti Lietuvos nepriklausomybę, sąžiningai tarnauti Tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei.
Tepadeda man Dievas!“
Politikos ar valstybės pareigūno priesaikos sulaužymas turėtų būti vertinamas itin rimtai. Sulaužęs priesaiką asmuo pažeidžia ne tik konkrečią teisės normą, bet ir visuomenės pasitikėjimą.
Lietuvoje daug diskusijų sukėlė klausimas, ar asmuo, kartą sulaužęs Konstitucijoje numatytą priesaiką, gali vėl eiti pareigas, kurioms būtina nauja priesaika.
2004 m. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Prezidentas Rolandas Paksas šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir sulaužė priesaiką. Tai buvo pirmas atvejis Europoje, kai demokratiškai išrinktas valstybės vadovas buvo pašalintas iš pareigų apkaltos būdu. Šis įvykis tapo svarbiu precedentu, parodžiusiu, kad priesaika nėra vien formalumas – jos sulaužymas gali turėti rimtų teisinių ir politinių pasekmių.
Tačiau priesaikos ir tarnybinės etikos klausimai neapsiriboja vien aukščiausiais valstybės vadovais. Įvairūs korupcijos skandalai palietė ministerijas, savivaldybes, valstybės įmones ir kitas institucijas. Kai valstybės tarnautojai ar politikai piktnaudžiauja pareigomis, priima kyšius, proteguoja interesų grupes ar naudojasi tarnybine padėtimi asmeninei naudai, tai suvokiama ne tik kaip įstatymo pažeidimas, bet ir kaip duotos priesaikos išdavystė.
„MG Baltic“ politinės korupcijos byloje buvo nagrinėjami verslo ir politikos ryšiai bei galimas poveikis politiniams sprendimams. Nors teisiniai procesai tęsėsi per ilgai ir buvo nagrinėjami įvairiose teismų instancijose, pati byla paskatino platesnę diskusiją apie politinės atsakomybės ribas, interesų konfliktus ir visuomenės pasitikėjimą valdžia. Visuomenė tapo daug nepakantesnė tokiems dalykams. Tai labai aiškiai rodo ir politinių partijų bei pačių politikų analizuojami reitingų kritimai.
Atskiri atvejai griauna visą sistemą
Korupcijos atvejai savivaldybėse, „čekiukų“ skandalai nuolat primena, kad priesaikos laikymasis yra ne mažiau svarbus vietos valdžioje nei nacionalinėje politikoje. Merai, administracijų vadovai ar viešųjų pirkimų specialistai valdo reikšmingus viešuosius išteklius, todėl jų veikla tiesiogiai veikia žmonių kasdienį gyvenimą. Kiekvienas korupcijos skandalas mažina pasitikėjimą ne tik konkrečiu pareigūnu, bet ir visa institucija, politikais apskritai.
Meras taip prisiekia: „Aš, (vardas, pavardė), prisiekiu gerbti ir vykdyti Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus, sąžiningai ir garbingai atlikti savo pareigas ir susilaikyti nuo veiksmų, pažeidžiančių savivaldybės gyventojų teises ir viešuosius interesus. Tepadeda man Dievas!“.
Valstybės tarnybos esmė yra visuomenės interesų gynimas. Todėl priesaika valstybės tarnautojams ir politikams reiškia atsakomybę veikti skaidriai, nešališkai bei profesionaliai. Visuomenė tikisi, kad tam tikras pareigas einantys žmonės laikysis aukštesnių atsakomybės standartų. Kai kurie politikai, valstybės tarnautojai ir pareigūnai savo neteisėtais veiksmais sulaužo duotą priesaiką valstybei ir Lietuvos žmonėms, nepaisydami ištartų priesaikos žodžių svarbos ir prasmės, taip jie tiesiog devalvuoja pačios priesaikos vertę ir prasmę.
Priesaikos sulaužymas, visų pirma, turėtų būti įvertintas teisiškai, ir tik po to sektų moraliniai, garbės ir pasitikėjimo praradimo klausimai.
