Žvelgiant į netolimą praeitį, turime išskirti valstybiškai visiškai nepavykusį procesą, kurio metu buvo sukiršinta Lietuvos kultūros bendruomenė – to pasekmes jausime dar ilgai, o dabar, matyt, atėjo laikas sukiršinti ir savivaldybes visoje Lietuvoje.
Kitaip vertinti situaciją, kuomet socialdemokratų valdoma Finansų ministerija užsimoja keisti dabar galiojančias taisykles ir parengia projektą, pagal kurį būtų panaikinama galimybė prie savivaldybių biudžeto einamųjų metų pajamų pridėti, grubiai tariant, praėjusių metų sutaupytas lėšas su tam tikromis išimtimis, būtų sunku.
Įdomiausia tai, kad dar net nepateikus projekto parlamente, dėl tikrai neadekvataus pasiūlymo buvo sulaukta milžiniško savivaldybių pasipriešinimo ir dar nepriėmus planuojamo pokyčio, patys socialdemokratai registravo pasiūlymus grąžinti šiandien vis dar tebegaliojantį reglamentavimą.
Kitaip tariant, itin demonstratyviai yra sprendžiamos problemos, kurių nėra, po to atskiriems politikams nepagailint skambių antraščių ar straipsnių socialiniuose tinkluose apie „racionalius sprendimus”, kurie išgelbės pasaulį, sumaniai nutylint, kad problema egzistuoja tik tiek, kiek pačių komandų nariai ją sukūrė.
Taip neskoningai pasikėsinti į savivaldybių savarankiškumą, siekiant bet kokia kaina pabalansuoti valstybės biudžetą, dar reikia sugebėti. Nors savivaldybėse tam tikrais atvejais galima „sutaupyti” lėšų dėl neveiklumo, bet kur kas dažniau šitie „sutaupymo“ instrumentai savivaldybių yra naudojami racionaliems tikslams, pavyzdžiui, sukaupti lėšų didesniems investiciniams projektams, ne visus įsipareigojimus projektuose rangovai dėl įvairiausių priežasčių geba atlikti laiku, todėl, pvz. projektų grafikai ne pagal planą pasiskirsto laike ir dar daugybė kitų įvairiausių priežasčių.
Bet žinoma, galima eiti ir kitu keliu – „versti“ savivaldybes žūtbūt išleisti lėšas einamais metais, ko pasekoje savivaldybės pastebimiau gal ir nukentėtų pirmaisiais metais, bet po to vis tiek „išmoktų jas išleisti”. Tik tuomet nesistebėkim, kad metų gale perkami milžiniški saldainių ir kavos kiekiai ar leidžiamos neadekvačios sumos kanceliarinėms prekėms.
Panašiai sprendžiamų problemų būta ir ankstesnėje Seimo sesijoje, kuomet atskiri politikai iš valdančiosios daugumos, taip pat Klaipėdos miesto meras Arvydas Vaitkus, vaizdavo vienos iš Klaipėdos gydymo įstaigų – Klaipėdos vaikų ligoninės – gelbėjimo procesą, kurio pabaigoje plačiajam pasauliui buvo pranešta, jog po ilgų ir vaisingų darbų Klaipėdos vaikų ligoninė nebus prijungta prie kitos gydymo įstaigos. Nutylėtas tik faktas, kad tokių planų tuo periodu jokia forma ir nebuvo.
Tai kuomet darbai vyksta tokiu principu, kad lygioje vietoje yra sukuriama problema, kurios nėra, ir yra vaizduojami sprendiniai, kurie niekam nereikalingi, lieka tik vienas klausimas - kada bus nustota Lietuvos žmones laikyti kvailiais ir pradėta dirbti.
