Sekite 15min Google
Lietuvai visada pavykdavo. Ar gali pavykti ir šį kartą? Gali, jei manysime, kad tai mūsų visų, o ne tik politikų reikalas. Lietuvos istorijoje yra buvęs ne vienas etapas, kuris grasinosi sunaikinti mūsų kalbą, tapatybę, kultūrą, nepriklausomybę. Visada tautoje atsirasdavo valios ir galios išlikti. Šį kartą vėl esame kryžkelėje. Kurioje pasirinkimai yra tik du. Kad ir kurį pasirinktume, turime suprasti jo pasekmes ir kainą, kurią turėsime sumokėti už tą pasirinkimą.
Pirmasis, tai leisti viskam vykti natūraliai. T.y. nedaryti nieko. Tiesiog priimti tai, kad visuomenė pasikeitė tiek, jog vaikai nebėra jokia būtinybė ar gyvenimo prioritetas. Jie nėra reikalingi gyvenimui įprasminti, tautos išlikimui užtikrinti. Ir susitaikome, kad mums šiandien svarbiau save realizuoti, būti sėkmingais ar sėkmingomis karjerose. Pamažu matysime nykstančius regionus, toliau uždaromas mokyklas, augantį žmonių vienišumą, beveik visi sektoriai toliau skųsis, kad nebėra darbuotojų, labai greitai trūkumas tragiškai palies ir aukštojo mokslo institucijas.
Trūks žmonių esminėms valstybės funkcijoms vykdyti. Trūks mokytojų, medikų, policininkų, gaisrininkų. Negalėsime priekaištauti, kad jų trūksta. Tai bus mūsų pačių sąmoningai priimtas sprendimas. Mes jau būsime pasakę, kad nereikia. Ilgainiui neliks ir mums jau tokios įprastos pensijų sistemos. Pasirinkę principą „kiekvienas už save ir po vieną“, turėsim susitaikyti ir su tuo, kad toks reiškinys kaip pensija, nustos egzistavęs, nes neliks kas ją moka. Teks ją susikaupti ar susitaupyti patiems, nes likusių jaunų darbingų mokesčių mokėtojų sumokamų mokesčių vargiai beužteks kitoms reikmėms.
Sakysite viską padarys dirbtinis intelektas ir robotai, mums liks tik mėgautis. Labai gali būti. Ir labai gali būti, kad filme „Matrica“ pavaizduota realybė labai priartės prie mūsiškės, kuomet mums užteks smegenų implantų generuojamos virtualios realybės vaizdų ir biologines funkcijas palaikančio kokteilio, kad laimingi baigtume savo egzistenciją. Galbūt net toje šveicaro sukurtoje mirties kapsulėje.
Pamažu lietuvių neliks. Tiek kartų krauju laistyta ir ginta žemė tikrai nestovės tuščia. Mūsų nuostabus kraštas buvo, yra ir bus patrauklus žmonėms, kur jau šiandien nebeįmanoma gyventi dėl karščio, vandens trūkumo, santvarkos, karų ir pan. Mes tapsime retais čiabuviais savo krašte, kaip kad šiuo metu tokiais yra Australijos ar Amerikos čiabuviai.
Na gerai, gal tai ir per daug fantastiška, bet sutikite, kad pamažu prie to artėjame.
Antrajam pasirinkimui išties reikia savotiško stebuklo. Pasiryžimo išlikti. Jo tiesa nelabai kam pavyko sukurti ir suminis gimstamumo rodiklis mažėja visoje Europoje. Bet tai nereiškia, kad neverta pabandyti. Daug kas yra sakęs, kad mūsų nepriklausomos valstybės istorijos raida yra savotiškas stebuklas. Vadinasi galime, kai norime ir suvokiame būtinybę. Ar būtinybę suvokiame šiandien?
Politinėse kalbose pagaliau galima konstatuoti atsiradusį būtinybės suvokimą. Tą būtinybę išlikti pradėjo suvokti net ir dešimtmečius antinatalistinę ir šeimai priešišką politiką vykdžiusios politinės jėgos. Tačiau nukeliauta yra labai toli. Geras gyvenimas mus taip išlepino, kad bet koks sunkumas, bet koks, tegul ir laikinas įprastinių malonių komfortiškų dalykų atsisakymas mums tapo nepriimtinas. Šeimos sampratą bandoma išplauti prisidengiant modernybe ir žmogaus teisėmis, bandant pasakyti, kad šeima yra iš esmės bet kas.
Mokyklų vadovėliuose vaikams iki šiol į galvą kalami teiginiai, kad žmonių Žemėje yra per daug, jų nebus įmanoma išmaitinti, todėl vaikų neturėdami elgiamės labai atsakingai. Toliau siūbuojami kultūriniai lyčių karai, bandant pavaizduoti vyrų ir moterų sugyvenimą kaip neįmanomą, nes pirmieji yra vaizduojami kaip nepataisomi smurtautojai, o sukurti bendri namai tampa „pavojingiausia vieta moterims“.
Kur čia tokiame kontekste gali norėtis kurti kažkokius santykius ir galvoti apie naujos gyvybės auginimą. Vis dažniau galima išgirsti, kad esą nebėra vyrų, su kuriais galima būtų kurti santykius, todėl vaikus tiek moterys, tiek vyrai, turėtų auginti būdami po vieną. Ir tai tik nedidelė dalis sudėtingų kultūrinių, socialinių ir psichologinių veiksnių, kurie suformuoja neigiamą požiūrį į vaikų turėjimą. O kur dar nesaugumo jausmas, besikeičiančio pasaulio aktualijos.
Tiesa, kad norint ką nors su kuo nors sutarti turime sukurti prielaidas susitarimui.
Pirmiausia sutarti kurį iš mano įvardintų kelių renkamės. Jei visgi rinktumėmės ne lėtai išnykti, o valingai išlikti, tam matyt tektų sukurti nacionalinę demografinio atsinaujinimo strategiją bent jau iki 2050 metų. Ar dėl to gali sutrati skirtingų požiūrių politikai? Taip, jei tai suvoks kaip išlikimo klausimą. Šią problemą siūlome spręsti jau ne vienerius metus. Džiaugiuosi matydamas, kad šios temos aktualumą pradeda suprasti ir kiti. Ir jau šį kartą jau turime kalbėti ne tik apie gausių šeimų klausimus, nes jos tampa nykstančiu reiškiniu, bet apie bevaikystės problemos sprendimą. Ypatingą dėmesį skirti pirmajam vaikui ir jaunų šeimų kūrimui.
Santykinai nebrangiai valstybės mastu galima padėti jaunoms šeimoms ir sukurti motyvaciją įgyvendinant šeimos būsto programą, sudarančią sąlygas jaunoms šeimoms įsigyti pirmąjį būstą, užtikrinant garantuotą vaikų priežiūros paslaugų prieinamumą, stiprinant šeimų finansinį saugumą mokesčių sistemoje, pripažįstant vaikų auginimo kaštus, ką jau esame pasiūlę Seime, skatinant lankstesnį darbo ir šeimos derinimą. Šeima vėl turi būti romantizuojama, vertinama ir privilegijuojama. Tokia šeima, kur gimsta ir auga vaikai.
Jei planuojame išlikti, turime sutarti, kad spaudžiame pauzės mygtuką ir sukuriame savotišką demografinės infrastruktūros rezervą regionuose, išspręsdami tą vištos ir kiaušinio klausimą, kuomet aiškinama, kad nieko nebereikia, nes nebėra žmonių. Infrastruktūros ir paslaugų sunaikinimas panaikina paskutinę viltį, kad jų ten atsiras. Todėl ta viltis turi būti išsaugota. Regionuose nebegali būti toliau naikinama švietimo, sveikatos priežiūros, kultūros, susisiekimo ir kitos sistemos prisidengiant vien kaštų – naudos analizėmis.
Gyvenime yra daug dalykų, kuriuos darome valingai, suprasdami, kad to reikia normaliam žmogaus ir visuomenės funkcionavimui. Darome, nors tenka stengtis. Mokomės, studijuojame, einama į darbą, tarnaujame kariuomenėje ir t.t. Viskam reikia pastangų, tačiau suvokiame to poreikį ir prasmę.
Ar mūsų išlikimas mums patiems atrodo svarbus ir prasmingas? Jei taip, tai mūsų mąstymas turi pasikeisti į tokį, kuris būtų pajungtas šiam tikslui, o ne nuolatiniams atsikalbinėjimams kodėl jo negalime pasiekti.