Turime ir tarptautinių įsipareigojimų: drauge su kitomis Europos Sąjungos (ES) valstybėmis Lietuva, jau dešimtmetį įgyvendina Jungtinių Tautų darnaus vystymosi darbotvarkę iki 2030 metų (JT Darbotvarkė 2030; 2015), kurioje atskiras tikslas skirtas švietimui – „Užtikrinti visa apimantį ir lygiavertį kokybišką švietimą ir skatinti visą gyvenimą trunkantį mokymąsi“.
Dalyvaujame Ekonominio Bendradarbiavimo ir Plėtros Organizacijos (EBPO) tarptautiniuose mokinių pasiekimų tyrimuose. vertinančiuose JT Darbotvarkės 2030 švietimo tikslo įgyvendinimą. EBPO tyrimų rezultatais „matuojame“ ir Lietuvos 2021–2030 metų nacionalinio pažangos plano (NPP; 2020) švietimo strateginio tikslo įgyvendinimo sėkmę.
Kur link švietimo bendruomenes kreipia tarptautiniai (JT, EBPO, ES) strateginiai dokumentai?
Dėmesio centre – besimokančiojo kompetencijos. Greitai kintančiomis, dažnai prieštaringomis sąlygomis didėja universaliųjų, lanksčiai pritaikomų gebėjimų vaidmuo. Žinių ir informacijos sraute vis didesnio svorio įgyja vertybinėmis nuostatomis grindžiami sprendimai, bendradarbiavimas ir sutarimas. Orientavimasis į kompetencijas, kaip svarbiausią mokymosi rezultatą, yra esminė nacionalinių ugdymo reformų, tarp jų ir Lietuvos, ypatybė.
Reikia pastebėti, kad skirtingų valstybių bendrojo ugdymo programose yra įvardinti šiek tiek skirtingi kompetencijų rinkiniai. Juos lemia švietimo tradicija, socialinė ir kultūrinė aplinka, šalies raidos prioritetai. Tačiau, visos šalys vadovaujasi nuostata įgalinti asmenį nuolat mokytis, siekti profesinės karjeros, dalyvauti visuomenės gyvenime.
Toks yra strateginis kontekstas. Kaip jį atliepia Lietuvos bendrojo ugdymo situacija?
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) nuosekliai rūpinasi regionų ekonomine, socialine ir kultūrine plėtra. Besąlygiškai pritariame Vyriausybės programos nuostatoms peržiūrėti mokyklų tinklo pertvarką, išlaikyti mokyklas kaimuose ir mažuose miesteliuose, gerinti mokytojų darbo sąlygas ir rūpintis jų kvalifikacijos tobulinimu. Tačiau negalime pamiršti ir švietimo kokybės.
Bendrąja prasme, švietimo kokybė suprantama kaip švietimo sistemai keliamų tikslų ir uždavinių atitiktis aktualiems poreikiams ir optimalus žmogiškųjų bei materialiųjų išteklių sutelkimas jiems įgyvendinti. Tai atliepia ir NPP švietimo tikslas „Didinti švietimo įtrauktį ir veiksmingumą, siekiant atitikties asmens ir visuomenės poreikiams“. Ar pastaruoju metu administracinė kokybės pusė – išteklių optimizavimas neužgožia bendrojo ugdymo misijos – ugdyti visapusiškai išsilavinusią, brandžią, atsakingai veikti pasirengusią asmenybę?
Kokia kokybės kriterijų sistema būtų kelrodis nacionaliniams švietimo pokyčiams?
Pažvelkime į JT Darbotvarkės 2030 kriterijus. Ugdymo rezultatams pasiekti būtina suderinti keturis komponentus: 1) nacionalinę politiką; 2) mokymo programas; 3) pedagogų kvalifikaciją; 4) mokymosi pasiekimų vertinimą. Ar ankstesnė Vyriausybė į tai atkreipė dėmesį, diegdama atnaujintas bendrąsias programas? Matyt, ne.
Antraip neturėtume nusivylusių mokytojų, stresuojančių mokinių ir sumaištį sukėlusių brandos egzaminų. XX Vyriausybės programoje ugdymo turinio peržiūrai, mokymo priemonėms ir mokytojų kvalifikacijos tobulinimui skiriamas tinkamas dėmesys. Linkime Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai savo veiklose laikytis darniam vystymuisi būdingo sisteminio požiūrio, siekti planuojamų priemonių tarpusavio dermės.
Kokia turėtų būti mokykla, besirūpinanti savo veiklos kokybe?
Dažnai girdime, kad kompetencijų prioritetas bendrajame ugdyme – jokia naujovė. Tačiau taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Ugdymo praktikos požiūriu tai reiškia poslinkį nuo „sterilaus“ dalykinio turinio ir mokytojo dominavimo link mokinio savirealizacijos, jo įgalinimo įsitraukti į realių procesų tyrimus, eksperimentus, aktualių problemų svarstymą ir dalyvavimą jas sprendžiant. Svarbu ne tik tai, KO mokomasi, bet ir KAIP mokomasi.
Įgytas kompetencijas mokiniai turėtų išbandyti jau mokykloje, todėl jų plėtotei yra svarbi neformaliojo ugdymo įvairovė, teikianti galimybių mokymosi personalizavimui ir saviraiškai. Mokyklos infrastruktūra, valgykla, kiemas ir gyvenvietė yra mokymosi objektas. Skatinamas bendradarbiavimas su kultūros, mokslo, verslo partneriais, pilietinėmis organizacijomis, kitomis mokyklomis. Mokykla yra ne tik institucija – tai bendruomenė, kuriai būdinga savita kultūra, puoselėjami santykiai ir vertybės.
Ar Lietuvoje turime „navigacijos“ sistemą, kuri padėtų mokyklos bendruomenei pasirinkti savo pažangos kelią.
2007 m. pradėtas vykdyti bendrojo lavinimo mokyklų veiklos kokybės išorinis auditas. 2016 m. jo metodika buvo atnaujinta, parengti išorinis vertinimo ir mokyklos veiklos kokybės įsivertinimo aprašai. Vadovaujantis Geros mokyklos koncepcija (2015), suformuluoti rodikliai, apimantys tris, rezultatams pasiekti svarbias, sritis: lyderystė ir vadyba; ugdymas(is) ir mokinių patirtys; ugdymo(si) aplinkos.)
Tačiau keičiantis švietimo aktualijoms, mokyklai vis labiau atsiveriant visuomenei, naujai persvarstomi ir švietimo kokybės veiksniai. Visuminės mokyklos prieigos (angl. – whole school approach) vaidmenį aktualių kompetencijų plėtotei pažymi ir UNESCO, ir ES švietimo strateginiai dokumentai. Vertinant mokyklos veiklos kokybę, dažniausiai išskiriamos šios penkios, tarpusavyje susijusios sritys: valdysena; ugdymo(si) turinys ir pedagogika; mokinių (socialinės) patirtys; infrastruktūra; mokyklos partnerystės. Tokia samprata neprieštarauja Geros mokyklos koncepcijai. Priešingai, naujas požiūris į švietimo kokybę prisidėtų prie gilesnio, išsamesnio koncepcijos įveiklinimo.
XX Vyriausybės programai LVŽS pasiūlė tokią nuostatą:
„262. Siekdami užtikrinti kokybišką švietimo programų vykdymą, tobulinsime mokyklos veiklos išorinio vertinimo modelį bei kokybės kriterijus ir rodiklius, daugiau dėmesio skirsime veiklos įsivertinimui.“
Kiekviena mokykla veikia savame socialiniame, ekonominiame, kultūriniame kontekste, skirtingos yra mokinių gyvenimo sąlygos. Vadovaujantis pagrindiniais veiklos kokybės kriterijais, suteikime mokyklai daugiau savarankiškumo pačiai numatyti savo perspektyvą ir spręsti iškilusias problemas. Todėl pasiūlėme minėtos nuostatos tęsinį:
„Stiprinsime mokyklos bendruomenės vaidmenį tobulinant ugdymo(si) veiklą ir kuriant tvarią mokyklą, bendradarbiaujant su savivaldybe.“
Veiklos savianalizė, į jos aptarimą įtraukiant visas suinteresuotas šalis, taptų esminiu veiklos tobulinimo veiksniu, o išorinių vertintojų vizitas inicijuotų prasmingas diskusijas. Tuomet ir mokyklų tinklo optimizavimas nebus grindžiamas mokinių skaičiumi ar pakeliui į mokyklą nuvažiuotais kilometrais.
Kviečiame visus prisidėti!
Apibrėžiant mokyklos veiklos kriterijus ir juos iliustruojančius rodiklius, prisiminkime tai, kas jau veikia Lietuvoje. Tai visos dienos mokyklos modelis, programa „Tvari mokykla 2030“, Sveikatą stiprinančių mokyklų tinklas, projektas, įvairūs tarptautiniai projektai ... ir daug sėkmės istorijų tiek didžiųjų miestų, tiek regionų mokyklose. Mokykimės iš jų ir pripažinkime jų savitumą.
