Sekite 15min Google
Šis klausimas aktualus ne tik sostinės gyventojams. Kiekvieną rytą į Vilnių iš rajono vyksta žmonės, kurių darbo vietos, vaikų mokyklos, gydymo įstaigos, universitetai ir pagrindinės paslaugos yra mieste. Kai remontuojama viena iš svarbiausių sostinės arterijų, pasekmes iš karto pajunta Nemenčinės, Riešės, Avižienių, Rudaminos, Pagirių, Nemėžio, Zujūnų ir kitų aplinkinių gyvenviečių žmonės.
Administracinė riba kasdienėje kelionėje neegzistuoja. Vilniaus miesto spūstis labai greitai tampa Vilniaus rajono spūstimi.
Rugsėjis neturėtų būti netikėtumas
Rugpjūčio pabaigoje JUDU žemėlapyje buvo fiksuojama beveik 100 remonto taškų, o darbai dar vyko maždaug 14 kilometrų gatvių atkarpų. Tarp jų – Švitrigailos, P.Lukšio, A.Goštauto, Kalvarijų, S.Konarskio, Jogailos, Trakų, V.Kudirkos ir kitos svarbios miesto gatvės.
Savivaldybė skelbė, kad dalį važiuojamųjų dalių suspės sutvarkyti iki rugsėjo 1-osios, tačiau dalis didesnių projektų tęsis rudenį, o kai kurie net kitais metais.
Vilniaus miesto vadovai aiškina, kad darbai vyksta pagal grafikus ir panašus jų mastas buvo ankstesniais metais. Tačiau rugsėjo pradžioje eismo intensyvumas sostinėje kasmet išauga maždaug 9–20 procentų. Tai reiškia, kad padidėję srautai nėra netikėta aplinkybė – juos galima ir būtina numatyti.
Rugsėjo 1-oji kasmet ateina tuo pačiu metu. Į gatves sugrįžta moksleiviai, studentai, mokytojai ir po atostogų darbą atnaujinę gyventojai. Kartu smarkiai padidėja ir iš Vilniaus rajono į sostinę važiuojančių žmonių srautai.
Todėl intensyviausių darbų grafikas turėtų būti sudaromas taip, kad iki rugsėjo pradžios pagrindiniuose judėjimo koridoriuose būtų atkurtas bent minimalus pralaidumas. Pasakymas, kad rudenį spūstys Vilniuje susidaro kiekvienais metais, negali tapti pasiteisinimu. Priešingai – tai yra pagrindas darbus planuoti atsakingiau.
Rajono gyventojai neturi daugybės alternatyvų
Vilniaus miesto gyventojas, susidūręs su remontuojama gatve, dažnai gali pasirinkti kitą viešojo transporto maršrutą, kelionę pėsčiomis ar dviračiu. Daugeliui Vilniaus rajono gyventojų tokių alternatyvų gerokai mažiau.
Dalis gyvenviečių vis dar neturi pakankamai dažno ir patogaus susisiekimo viešuoju transportu. Kelionei neretai reikia kelių persėdimų, o iki artimiausios stotelės ar persėdimo vietos vis tiek tenka važiuoti automobiliu. Jeigu miesto prieigose arba pagrindinėse arterijose vyksta remontas, spūstyje stovi ne tik privatūs automobiliai, bet ir priemiestiniai autobusai.
Vienas ribojimas miesto centre pats savaime gali atrodyti lokalus. Tačiau kai tuo pat metu remontuojama pagrindinė arterija ir galimas jos apvažiavimo maršrutas, transporto eilės nusidriekia iki miesto prieigų. Rajono gyventojui tai reiškia ne keliomis minutėmis ilgesnę kelionę, o kartais ir papildomą valandą kelyje.
Šis prarastas laikas taip pat yra miesto planavimo kaina. Ją žmonės sumoka vėluodami į darbą, nespėdami nuvežti vaikų į mokyklą, praleisdami vizitus pas gydytojus ir turėdami anksčiau išvažiuoti iš namų.
Problema – ne pats remontas, o darbų seka
Skirtinguose viešuose pranešimuose matome skirtingus skaičius: vienur kalbama apie 25 remontuojamas gatves ar jų atkarpas, kitur JUDU žemėlapyje rodoma beveik 100 darbų vietų. Abu skaičiai gali būti teisingi, jeigu taikoma skirtinga apskaita, tačiau gyventojui tokia informacija neleidžia suprasti tikrojo poveikio jo kelionei.
Miesto infrastruktūra negali būti planuojama kaip atskirų, tarpusavyje nesusijusių objektų sąrašas. Ji turi būti vertinama kaip vienas tinklas. Uždarius ar susiaurinus pagrindinę gatvę, eismas persikelia į aplinkines gatves. Jeigu jos irgi remontuojamos, vienas po kito ima strigti ištisi miesto rajonai ir įvažiavimai į sostinę.
Ką turėtų daryti miestas ir rajonas?
Pirmiausia Vilniui reikia vieno viešo ir nuolat atnaujinamo infrastruktūros darbų kalendoriaus. Jame turėtų būti skelbiama ne tik darbų vieta, bet ir jų pradžia, planuojama pabaiga, faktinė pažanga, vėlavimų priežastys, atsakingas rangovas ir numatomas poveikis eismui.
Antra, darbai turi būti prioritetizuojami pagal poveikį visam susisiekimo tinklui. Iki rugsėjo pirmiausia reikėtų atkurti eismą ne ten, kur projektą paprasčiausia užbaigti, o ten, kur ribojimai labiausiai paveiktų viešąjį transportą, pagrindines arterijas ir įvažiavimus iš aplinkinių savivaldybių.
Trečia, Vilniaus miestas turėtų įtraukti Vilniaus rajono savivaldybę į didžiausią poveikį turinčių darbų planavimą dar prieš pradedant remontą. Rajono savivaldybė savo ruožtu negali apsiriboti vien gyventojų skundų persiuntimu. Turime aktyviai atstovauti žmonių interesams, derinti priemiestinių autobusų maršrutus ir reikalauti, kad būtų įvertintas poveikis pagrindinėms rajono kryptims.
Ketvirta, reikia bendro miesto ir rajono viešojo transporto planavimo. Priemiestinių autobusų tvarkaraščiai, miesto maršrutai, persėdimo vietos ir bilietų sistema turi veikti kaip vienas tinklas. Kol žmogui kelionė viešuoju transportu yra gerokai ilgesnė ir sudėtingesnė nei automobiliu, raginimas persėsti į autobusą problemos neišspręs.
Penkta, būtina plėsti „Statyk ir važiuok“ aikštelių tinklą prie pagrindinių įvažiavimų į Vilnių. Rajono gyventojas turi turėti realią galimybę automobilį palikti miesto pakraštyje ir kelionę patogiai tęsti dažnai kursuojančiu viešuoju transportu.
Galiausiai komunikacija turi prasidėti dar prieš atsirandant spūstims. Gyventojui reikia ne bendro raginimo „planuoti kelionę“, o konkrečios informacijos: kurie maršrutai bus paveikti, kiek gali pailgėti kelionė, kur įrengtos persėdimo vietos ir kokios alternatyvos siūlomos.
Sostinė ir rajonas yra vienas judėjimo regionas
Vilnius turi teisę ir pareigą remontuoti savo infrastruktūrą. Tačiau didelis darbų skaičius savaime dar nėra gero valdymo įrodymas. Tikrasis rezultatas yra saugesnė, patogesnė ir patikimai veikianti susisiekimo sistema.
Turime nustoti planuoti Vilniaus miestą ir Vilniaus rajoną kaip dvi atskiras salas. Žmonės kasdien gyvena vienoje savivaldybėje, dirba kitoje, vaikus veža į trečią vietą, o administracines ribas kerta jų net nepastebėdami.
Todėl sostinės remonto darbai turi būti vertinami viso Vilniaus regiono mastu. Galima ir reikia remontuoti daug, tačiau tam būtinas tikslesnis darbų eiliškumas, viešesnė jų kontrolė ir nuolatinis miesto bei rajono savivaldybių bendradarbiavimas.
Rugsėjis ateis ir kitais metais. Norėtųsi, kad tuomet jis neužkluptų netikėtai nei sostinės planuotojų, nei kas rytą į Vilnių vykstančių rajono gyventojų.
