Taigi tam tikri ženklai rodo, jog kažkada Druskininkuose taip pat buvo rodomas kinas, bet dabar šiame kurortiniame mieste nėra nė vieno kino teatro, o kino platinimo kompanijos ten nevykdo jokios veiklos.
Visai kitokia situacija yra Palangoje, kur vasaros sezonu labai sėkmingai dirba 270 vietų turintis „Naglis“, o repertuaro filmai čia atkeliauja vėluodami vos 1-3 savaites. Vis dar sunku patikėti, kad Druskininkai keletą metų buvo palikti be galimybės žiūrėti gerus filmus. Šią vasarą vietiniai druskininkiečiai ir poilsiautojai jau įrodė, kad jiems kinas labai reikalingas, tad belieka sulaukti miesto valdžios atsakymo ir konkrečių veiksmų.
Druskininkų teatro festivalio iniciatyva įdomiausi pastarųjų dvejų metų autoriniai filmai kol kas rodomi ne tik skaitmeniniu formatu, bet ir ekstremaliomis sąlygomis. Viešbutyje „Europa Royale Druskininkai“ šiuolaikiškai įrengta konferencijų salė tikrai nėra pritaikyta kino seansams, bet begalinis žiūrovų noras pamatyti plačiai žinomus europietiškus kūrinius ir lietuvių režisierių darbus kompensuoja visus nepatogumus. Puikiai suprantu, kad filmo rodymas DVD formatu neatstoja kino juostoms suteikiamos vaizdo ir garso kokybės, bet geriau jau taip negu visai nieko.
Liepos mėnesį vykę seansai yra tik pirmas mažas žingsnis normalaus kino teatro su maža sale link. Druskininkų teatro festivalio kino programos lankomumas mane maloniai nustebino ir savotiškai įkvėpė tęsti pradėtą kino viruso skleidimo misiją. Nuoširdžiai džiaugiausi kiekviename seanse matydamas, kad vis daugiau skirtingo amžiaus žmonių, kurie ateina į kiną, po seansų diskutuoja, reiškia savo nuomonę ir nebijo užduoti klausimų kūrėjams. Svarbiausia, kad žiūrovų Druskininkuose dar nesugadino nei įvairiausios „mumijos“, nei „pjūklai“, nei „amerikietiški pyragai“, nei kitokie holivudiniai niekaliukai, o tai nuteikia optimistiškai.
Smagu žinoti, kad vietiniai žmonės net po keturių savaičių prisimena filmo „Skafandras ir drugelis“ padovanotas emocijas, juokiasi iš „Adomo obuolių“ subtiliai karčių pokštų, sugeba atlaikyti beveik 3 valandų trukmės jausmingos „Ledi Čaterli“ išbandymą, žarsto pagyrimus airiškai muzikinei dramai „Kartą“ ir ypač sužavėjusiam garso takeliui. Jau spėjau pastebėti, kad į seansus susirenka daug tų pačių veidų, o tai reiškia, kad druskininkiečiai užsikabino už naujos galimybės turėti menišką laisvalaikį. Pamažu tai tampa tradicija ir būtų gerai, jei ji nenutrūktų.
Į kiną ateina ne tik lietuviai, bet ir Druskininkuose atostogaujantys turistai. Viena moteris iš Kišiniovo prisipažino, jog žiūrėjo lietuviškai subtitruotą Ango Lee erotinį trilerį „Geismas, įspėjimas“, nors nesupranta nei lietuviškai, nei kiniškai. Manau, kad tokius atsidavusius kinomanus reikia ypatingai gerbti ir tausoti. Dėl jų norisi stengtis dar labiau.
Kiekvieną užsienio šalies filmą liepos mėnesį Druskininkuose aplankė maždaug po 100 žmonių. Vilniaus mastais gal būtų ir mažoka, bet kurortiniam miestui, kuriame jau senokai nebuvo rodomas kinas, tai yra labai daug. Netgi kažkas nerealaus. Esu įsitikinęs, kad rugpjūtį ir rugsėjį šis skaičius turėtų dar ūgtelėti, nes laukia kino pasimatymai su Emiru Kusturica, Edith Piaf, Guillermo del Toro pasakiškuoju „Pano labirintu“ ir dažnai nepastebimomis skruzdėlėmis.
Nė kiek nesistebiu, kad didžiausio lankomumo sulaukė dvi lietuviškos premjeros „Nereikalingi žmonės“ ir „Kolekcionierė“, kurioms teko ruošti dvi viešbučio konferencijų sales. Jos buvo užpildytos sausakimšai, o druskininkiečiai su pasimėgavimu klausėsi Mario Martinsono, Andriaus Mamontovo, Valdos Bičkutės, Kristinos Buožytės, Gabijos Ryškuvienės, Mariaus Jampolskio atsakymų į įvairius klausimus, pasakojimų apie viešnages festivaliuose ir prisiminimų iš filmavimo proceso.
Į Kristinos Buožytės psichologinės dramos seansą susirinko beveik tiek pat žmonių, kiek šį lietuvišką filmą žiūrėjo per premjerą „Kino pavasaryje“. Galbūt Druskininkuose jų buvo šiek tiek mažiau, bet nepamirškime, kad didžiąją dalį Vilniaus auditorijos sudarė kviestiniai svečiai. Įdomiausia tai, kad du trečdaliai auditorijos po „Kolekcionierės“ seanso neskubėjo pabėgti namo ir liko neformalioje aplinkoje pabendrauti su režisiere bei pagrindiniais aktoriais. Vargu, ar toks įvykis būtų įmanomas Vilniuje, kur reikia ypatingai raginti nuolat skubančius žiūrovus. Labiausiai įsidėmėjau tos pačios, iš Moldavijos atvykusios viešnios išsakytą komplimentą, kad šis lietuviškas filmas jai priminė rusų kino maestro Andrejaus Tarkovskio „Veidrodį“.
Iš Druskininkų nuolat grįžtu pasikrovęs teigiamų emocijų ir su vis didesne viltimi, kad anksčiau ar vėliau ten gims naujas kino festivalis. Girdėjau, kad po 2-3 metų mieste turėtų iškilti kino teatras, o tai jau panašu į progresą. Dabar svarbiausia, kad žodžiai virstų darbais. Juk ne paslaptis, jog sėkmingą festivalį ir ypatingą renginio atmosferą sukuria ir veiksmo vieta, todėl Druskininkai turi labai didelį pranašumą prieš Vilnių.
