Dinamiškas globalios politikos persitvarkymas – pradedant JAV administracijos taktiniais susitarimais Persijos įlankoje, baigiant negrįžtamu Vašingtono dėmesio krypimu į Indijos ir Ramiojo vandenyno regioną – reikalauja, kad Europa pagaliau atsisakytų saugumo išlaikytinės (o tuo pačiu ir priklausomybės) statuso.
Kaip dabartiniu laikotarpiu konvencinis Aljanso ramstis, konsoliduojantis pramoninius ir finansinius resursus, ši sąjunga yra būtina. Tačiau jos perspektyva ir realus svoris priklauso nuo vieno pamatinio faktoriaus – sugebėjimo atskirti strateginį pragmatizmą nuo emocinio mesianizmo.
Pagrindinė dabartinio projekto architektūros klaida ir didžiausia teisinė aklavietė, mano galva, yra tiesmukas Ukrainos narystės forsavimas, ypač pradiniame etape. Ukrainos tragedija negali anuliuoti šaltos valstybinės logikos. Būtent siekis įtraukti kariaujančią arba įšaldytą teritorinį konfliktą turinčią valstybę į naująją gynybos struktūrą paverčia šią idėją politiškai toksiška didžiosioms Europos Sąjungos sostinėms.
Berlyno, Paryžiaus ir Hagos požiūriu, tiesmuka Ukrainos integracija į gynybos sąjungą reiškia ne ką kita, o automatinį ES sutarties 42.7 straipsnio (savitarpio pagalbos išlygos) aktyvavimą. Ši išlyga teisiškai yra netgi griežtesnė už NATO 5-ąjį straipsnį. Didieji žaidėjai baiminasi teisinio įsipareigojimo, kuris juos vienašališkai įtrauktų į tiesioginį konvencinį karą su branduoline valstybe. Rezultatas akivaizdus – stumiant maksimalistinį variantą, projektas bus tiesiog užblokuotas užkulisiuose, o Europa liks be jokio realaus gynybos instrumento.
Be to, būtina atvirai įvertinti ir pramoninį-ekonominį egoizmą. Didžiosios šalys-donorės nori, kad šimtai milijardų eurų bendro skolinimosi liktų ES viduje ir stiprintų jų pačių pramonės gigantus, o ne būtų nukreipti už esamų sienų esančio sektoriaus integracijai. Atmetus tiesmuką Ukrainos dalyvavimą, didžiosios sostinės šį projektą palaimintų per kelis mėnesius, nes jis tarnautų jų pačių ekonominiam saugumui ir leistų išlaikyti lankstumą būsimose globaliose derybose.
Ukrainos problema užsienio politikoje dar kartą tampa lakmuso popierėliu, skiriančiu lozungus nuo realybės. Teisingas ir efektyvus kelias – sukurti stiprią, funkcionuojančią Europos Gynybos sąjungą esamų ES narių bei artimiausių partnerių (JK, Norvegijos) pagrindu.
Tik tapusi realiu, finansiškai stabiliu ir prognozuojamu kariniu subjektu, Europa, jeigu manys reikalinga, galės teikti paramą kariaujančiai Ukrainai. Bandymas statyti bendrą saugumo stogą ant degančių pamatų yra ne kas kita, kaip dar vienos institucinės iliuzijos kūrimas, užrakinantis Europos manevro laisvę narve, iš kurio pati valdžia vėliau nežinos, kaip išeiti.
Suprantu idėjos variklio eurokomisaro A.Kubiliaus moralinius, o gal ir kitus įsipareigojimus Ukrainai dar nuo Maidano laikų, tačiau norėtųsi, jog racionalūs ketinimai būtų realizuojami, o ne liktų idėjų lygmenyje. Europai reikia saugumo, o ne dar vieno konfrontacijos darinio.
