Vienas žymiausių Rusijos opozicijos atstovų Borisas Nemcovas Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos (TS-LKD) sąskrydyje sakė, kad visiems suprantama ir patikima Rusija – tai europietiška demokratinė valstybė.
Visi lyg ir linki Rusijai tokia būti, tačiau, kada geidžiamas įvykis nutiks, ir ar iš viso – nutiks, keblus klausimas. Dvidešimt metų nepriklausomybės (ar SSSR paveldo) prasidėjo lyg ir komunizmo kritika bei griovimu, tačiau šiandien Rusija turi buvusį sovietinį himną ir oficialią SSSR nostalgijos politiką, mat SSSR žlugimas, anot Rusijos lyderių, buvo didžiausia 20 amžiaus tragedija.
Politologų rašiniai mirga marga įvairių Rusijos raidos scenarijų. Kiekvieno Rusijos „eksperto“ garbės reikalas – parašyti savąjį, o ekspertų, kaip žinome, netrūksta. Būti kokiu nors Afrikos žinovu Lietuvoje juokinga, būti Rusijos ekspertu – tiesiog būtina.
Kad ir kaip ten būtų, visą scenarijų ir strateginių koncepcijų gausą galima suskirstyti į keturias grupes, kurias santykinai pavadinčiau demokratijos, imperijos, Trečiosios Romos ir Maskvos kunigaikštystės modeliais. Tad ir pabandykime juos aptarti.
Ar gali Rusija pagaliau tapti, kaip daugelis nori, demokratine valstybe? Pagal šiems laikams būdingus politinio mąstymo stereotipus, ne tik gali, bet anksčiau ar vėliau netgi privalo.
Ar gali Rusija pagaliau tapti, kaip daugelis nori, demokratine valstybe?
Pasibaigus Šaltajam karui kai kurie ekspertai teigė, kad Rusija panaši į Vokietiją po Antrojo pasaulinio karo. Rusija galėtų tapti demokratine valstybe, jei elgtųsi taip, kaip Vokietija: atsisakytų visko, kas abejotina, demokratizuotųsi, pati tapdama reformų iniciatore.
Vakarų pasauliui, o ir mums su jumis buvo konjunktūriškai naudinga ieškoti demokratiškumo požymių tiek M.Gorbačiovo, tiek Jelcino, tiek Putino asmenybėse. Su pirmaisiais dviem didesnių keblumų lyg ir nebuvo.
M.Gorbačiovas baigė Šaltąjį karą, B.Jelcinas bandė kurti Rusiją neprieštaraudamas Vakarams, sukūrė Rusiją, kuriai šiaip ar taip buvo galima priskirti ne vieną demokratinės valstybės požymį. V.Putino Rusija – po dešimties demokratijos metų pavargusi nualinta ir demoralizuota – ieško savęs ne laisvėje rinktis, o praeities didybėje – iš praeities jos sūnūs taip pat stiprybę semia.
Tad demokratijos vis mažiau, ir demokratinė Rusijos ateitis priklauso šiandien ne tiems, kurie prezidentą remia, o tiems, kurie jam priešinasi. Ar B.Nemcovo ir jo bendražygių demokratinė Rusija taps oficialiąja, ar pasiliks opozicijoje didele dalimi priklauso ir nuo pasaulio politikos konjunktūros, t.y., kiek demokratinis pasaulis toleruos demokratijos stygių svarbiausiojo strateginio partnerio elgsenoje. Kol kas toleruoja, kol kas nori daugiau sutarti su autoritariniu prezidentu, negu su mitingų lyderiais, ir demokratinės Rusijos raidos scenarijus kiša giliai į stalčius.
Kitas populiarus Rusijos raidos modelis prognozuoja, kad Rusija yra ne kas kita kaip šiek tiek aptrupėjusi ir susilpnėjusi Sovietų Sąjunga. Rusijos gaivinimas – tai imperijos regeneravimas, nors kaip sakė Vaclavas Havelas, geriau serganti Rusija nei sveika Sovietų Sąjunga.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Vladimirą Putiną į valdžią atvedė ne ekonominiai stebuklai ar socialinių problemų sprendimo būdai. Atvedė karas. Karas, kuris kelis pastaruosius šimtmečius kaip niekas kitas stiprindavo Rusijos dvasią. Beje, ne tik Rusijos. Kariniai dalykai, muštrai, uniformos ir tvarkos pojūtis atvedė ir sustiprino Adolfą Hitlerį, Otą fon Bismarcką, Franciską Franką, Augustą Chosė Ramoną Pinočetą, bolševikus bei kitus neigiamus ir teigiamus herojus.
Vladimirą Putiną į valdžią atvedė ne ekonominiai stebuklai ar socialinių problemų sprendimo būdai. Atvedė karas.
V.Putinas visai nepyksta, ant teoretikų, laikančių dabartinę Rusiją viso labo apitrupėjusia Sovietų Sąjunga. Tokia Rusija jam artimiausia ir iš tokios Rusijos šiandien paprasčiausia būtų semtis stiprybės jos gyventojams. Iš esmės Rusija – labai gyvybinga valstybė, ji permanentiškai yra ekonominėje krizėje, tačiau tai netrukdo jai priešintis Vakarams ir grasinti Vidurio Europai.
Atrodo, kad V.Putino Rusija kaimynų atžvilgiu vykdo ne savo, o jau neegzistuojančios SSSR politiką, vis dar tikėdama, kad vadovėlinis internacionalizmas ir amžinos Sovietų įtakos zonos tebeegzistuoja. Demografija ir biologija veikia ne Rusijos naudai – dauguma Vidurinės Azijos gyventojų gimė arba tapo pilnamečiais jau nebe SSSR laikais, jiems Rusija nėra jokia politinė nostalgija. Dauguma Rusijos slaviškų „sesių“ informacijos laisvės dėka įsitikino, kad yra kur kas geresnių alternatyvų Maskvos valdžiai.
Trečias populiarus Rusijos raidos scenarijus atnaujina Maskvos, kaip Trečiosios Romos idėją. Rusija – eurazinis Rytų krikščionybės gynėjas, ryškinantis ne savo atitikimą pasauliniams valstybingumo standartams, o priešingai – valstybės savitumą. Matyt, panašiausia į tokią ji buvo pastaraisiais carinės valdžios dešimtmečiais.
Tokia Rusija XIX amžiuje buvo F.Dostojevskio, o XX-ame – A.Solženicyno vizijose.
Anot eurazijiečių, buvusios Rusijos imperijos tautos sudaro savitą civilizaciją, besiskiriančią tiek nuo Vakarų, tiek ir nuo Vidurio Europos. Tai Europos ir Azijos mišinio civilizacija: „be mongolų totorių jungo nebūtų Rusijos“.
Rusija, kaip didžiausia slavų valstybė, atstovaujanti didžiausiai slavų tautai, vykdyti visų slavų „gynimo ir saugojimo“ misiją. Daugelis pasakys, kad būtent ta Rusija ir yra dabartinės valdžios idealas. Pagal Zbigniewą Brzezinskį, Rusija mėgaujasi tuo, kad jai nėra geopolitinės alternatyvos. Ji jaučiasi amžina, nepajudinama ir todėl su ja reikia skaitytis.
Nėra pretendentų ne tik į azijinę, bet, būkim atviri, ir į europinę Rusijos dalį. Suprantama, konkurentų Putino Rusija nenori. O galiausiai – kas tie konkurentai galėtų būti? Ukraina? Ji kaip ir Rusija jau prarastų iliuzijų žemė. Turkija? Ji dinamiška, auganti, tačiau ne vienam europiečiui alternatyva abejotina. Žečpospolita? Tai veikiau istorinė nei politinė sąvoka. O gal ta alternatyva taptų besiplečianti Europos integracija. Bet ar tikrai nori tokia tapti?
Ketvirtasis modelis, kurį ne kartą minėjau savo tekstuose ir kalbose – tai Maskvos kunigaikštystė. Štai kur tikroji Rusijos prigimtis. Iš esmės dabartinės Rusijos sienos panašios į ikiimperinės Rusijos, t.y. 18 amžiaus pradžios, sienas ir nedaug kuo skiriasi nuo neoeurazijistų „nustatytos“ klimatinės sienos. Rusija sugrįžta į praeitį.
Ar tikrai nebuvo Petro Didžiojo klaida tai, kad jis bandė daryti Rusiją tikra europine valstybe?
XVIII amžiuje, įkūrusi Sankt Peterburgą, nugalėjusi Švediją, užėmusi Livoniją ir galiausiai – palaužusi Lietuvos-Lenkijos valstybės „buferį“, Rusija tapo Europos politikos realybe, Europos istorijos dalimi.
Atsirado ir Rusijos priskyrimo problema: ar Rusija yra Europoje, ar ne? Kuo čia dėti lietuviai? Jie juk ilgiausiai ir trukdė Rusijos europėjimo procesui. Sovietinė istoriografija, padarydama tikraisiais lietuvių priešais kryžiuočius, „pamiršo“, kad ilgiausiai Lietuvos istorijoje trukęs karas vyko ne su kryžiuočiais, o su Rytų kaimynais.
Lietuva nuosekliai kovojo už tai, kad Maskvos didžioji kunigaikštija neturėtų teisės atstovauti visiems rusams, nes didelei jų daliai atstovavo pati Lietuva. Ir todėl Rusija jai visada tebuvo Maskvos kunigaikštija, o jos žmonės – maskoliai.
Neoeurazijizmo autoritetai sumanė, kad Euraziją nuo Europos skiria nematoma klimatinė „siena“, kuri atmosfera eina maždaug buvusios Lietuvos Didžiosios kunigaikštijos ir Maskvos kunigaikštijos 1771 m. siena.
Lietuva nuosekliai kovojo už tai, kad Maskvos didžioji kunigaikštija neturėtų teisės atstovauti visiems rusams, nes didelei jų daliai atstovavo pati Lietuva. Ir todėl Rusija jai visada tebuvo Maskvos kunigaikštija, o jos žmonės – maskoliai.
Pokomunistinių šalių politikai ir žiniasklaidininkai gąsdina vieni kitus nepaprastomis Rusijos galiomis, gera žvalgyba, sugebėjimu analizuoti politikos tendencijas ir daryti įtaką kitoms šalims. Net jeigu tai tiesa, reikia pripažinti, kad Rusijos politikoje, Rusijos kaip valstybės buvime yra kažkokia sisteminė yda.
Po nesėkmingos karinės-politinės „iškylos“ į Afganistaną SSSR/Rusija pralaimėjo veik visas tarptautinės politikos batalijas, per mažiau kaip du dešimtmečius jos karinė ir politinė „ranka“ sutrumpėjo tūkstančiais kilometrų. Kažkada laisvai besijaučianti Vokietijos viduryje, šiandien ji tesiekia keletą šimtų kilometrų nuo Maskvos.
Nepaisant Rusijos vadovų norų padaryti ją vėl didžiąja valstybe, jos reikšmė pasaulio politikoje vis dar mažėja. Rusija vis mažiau ką gali pasakyti, juolab primesti jėga. O jei taip – vis rečiau jos ir ko nors klausiama.
Taigi Rusijos ateities scenarijuose yra ir mūsų su Rusija bendra praeitis. Žinoma, visi mes norime kuo geriau, visada norime būti draugais. O išeis – kaip visada. Bet nuo mūsų pažiūros ir veiksmų priklauso ne taip ir mažai.
***
Egidijus Vareikis yra Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys.
