Nors pastaruosius keletą metų Lietuvoje darbo užmokestis augo dviženkliais skaičiais, tačiau verta panagrinėti, ar iš tiesų aukšti atlyginimai – pagrindinis Lietuvos ūkio barjeras konkurencinėje kovoje, tuo labiau kad vidutinį darbo atlygį Lietuvoje nelabai drįstume vadinti aukštu.
Vertinant pagal vidutinį mėnesinį darbo užmokestį, gaunamą į rankas, Lietuva nuo tokių valstybių kaip Suomija ir Danija atsilieka atitinkamai 4,4 ir 4 kartais. O pagal „Eurostat“ minimalios mėnesinės algos (MMA) praėjusių metų informacija, Baltijos trijulė patenka į pirmąsias Europos Sąjungos autsaiderių gretas. 2008 m. antroje pusėje MMA Lietuvoje siekė 232 EUR ir viršijo tik Bulgarijos, Rumunijos ir Latvijos atitinkamus rodiklius, o nuo pirmaujančių šalių penketuko vidurkio atsiliko daugiau nei 6 kartus. Šios išsiplėtusios žirklės žeidžia: pagal MMA ir mažiau gaunančių gyventojų proporcijas Lietuva – viena „pirmaujančių“ Europos Sąjungos valstybių. Šalyje minimalią algą ir mažiau uždirba daugiau nei 10-dalis visų dirbančiųjų. Statistika rodo, kad erdvės atlyginimų konvergencijai Lietuva turi pakankamai. Darbo užmokesčio lygis toli gražu nėra pagrindinis Lietuvos konkurencingumo smukimo faktorius.
Ekonominių ligų virusai mutuoja, tad ne visada tinka standartinės gydymo procedūros. Lietuvoje vidutinio namų ūkio situacija šiandien yra itin sudėtinga – daugiau nei trečdalį išlaidų sudaro maistas, skaudų smūgį kirto ir išaugusios elektros ir šildymo kainos, be to, didžiulį nerimą kelia padidėjusi nedarbo rizika ir auganti paskolų aptarnavimo našta. Todėl panašu, kad ne atlyginimų dydis, o pinigų ekonomikoje persiskirstymas Lietuvoje nėra efektyvus.
Šalies ūkio plėtrą stimuliuoti būtina kitais būdais, kurie net nereikalauja papildomų finansinių išteklių. Pirmiausia, privalu gerinti bendrą verslo aplinką, mažinti korupcijos lygį ir radikaliai apkarpyti biurokratinį aparatą, didinti kontroliuojančių institucijų darbo efektyvumą, atidžiai prižiūrėti rinkos segmentus, kuriuose žaidėjai gali daryti įtaką kainoms.
